Guminukų išvaizda – neįprasta, bet ešeriai juos atakuoja

Ešeriams puikiai pažįstamas delikatesinis vėžių kaklelių skonis, todėl vėžio aromatu dvelkiantis žnypliuotis labai rizikuoja, atsidurdamas dryžuotašonių akiratyje

Kartais spiningaujant atsitinka taip, kad masalas, puikiai viliojęs žuvis vos ne visą sezoną staiga tampa neveiksnus, tačiau meškeriotojas iš inercijos nenori tuo akivaizdžiu faktu patikėti ir siūlo žuvims absoliučiai nepatrauklų dalyką, nors tuo metu reikėtų skubiai imtis eksperimentų ir, atsidarius masalinę, ieškoti problemos sprendimo, nes kitaip bus veltui sugaištas brangus žūklės laikas. Vienu tokių sprendimų mano praktikoje tapo Lucky John PRO SERIES guminukai, turintys skonį ir kvapą.

Vieta ir laikas

Kiekviename ežere yra keletas tokių kampelių, kur ramiomis rugsėjo pavakarėmis ešeriai susiburia į tuntą ir suvaro į „katilą“ mailių, o paskui ima jį atakuoti. Vanduo užverda nuo daugybės ratilų ir tai šen tai ten vandens paviršių perrėžia dryžuoto „razbaininko“ nugaros pelekas su pasišiaušusiais aštriais spygliais. Vienoje tokioje Vajuonio ežero vietelėje, kurią mudu su bičiuliu praminėme „maišu“, užtinkame šią situaciją jau ne vienerius metus. Tą kartą mes taip pat išplaukėme apsižvalgyti, pasiėmę spiningus. Kai iki ešerių pamėgtos nedidelės vietos liko pusšimtis metrų, tylutėliai užkėlėme irklus ant borto ir paleidome valtį sliuogti iš inercijos.
Plaukdamas pro šalį tos užlajos gali nė nepastebėti, tačiau ji ypatinga tuo, kad iš jos išteka upelis, todėl čia susiburia gausybė mailiaus, kuriam saugu slėptis meldų atvašynuose, juosiančiose upelio ištaką, bet yra ir nesaugi zona – išretėję meldai toje vietoje, kur yra ištakos žiotys. Šios zonos plotis – maždaug 50 m. Ešeriai čia pasirodo tarp penktos ir aštuntos vakaro, tačiau tikslaus laiko nėra, todėl tenka stebėti aplinką ir laukti jų pasirodymo.

Kibimo periodas

Tą kartą pirmieji žuvelių pasibaidymai, kai jos dešimtimis liuoksi vandens paviršiumi, pasimatė maždaug šeštą vakaro. Iškart pasiruošėme spiningus, nudžiugę, kad ešerių medžioklė prasidėjo palyginti anksti – saulė dar aukštai, o tai reiškia, kad turime ne kelioliką minučių, bet tikėtina, jog visą valandą intensyvaus kibimo. Ešerių medžioklė ėmė įsisiūbuoti, todėl užmetėme masalus ir ėmėm plukdyti pačiame „katilo“ tirštume, tačiau po keliolikos metimų susivokėme, kad kažkas ne taip. Situacija pasikeitė ir ešeriai nereagavo į mūsų guminukus, plukdomus klasikiniais „drop-shot„ kinkiniais, susidedančiais iš cilindro formos svarelio ir 15 cm pavadėlio su kabliuku, ant kurio užvertas smailiauodegis 4 cm „mailiukas“.

Paprastai toks masalas plukdomas su pauzėmis, kurių metu kelioms sekundėms jis paliekamas laisvai grimzti, tad ešeriui atrodo kaip verpeto pagauta žuvelė ir sužadina griebimo reakciją, bet šį kartą ešeriai medžiojo kitaip, o gal kažką kitą. Išbandėm kelių spalvų guminukus, paskui pabandėme plukdyti masalus didesniu greičiu, tačiau ir šios, ir tolesnės mūsų pastangos rezultato nedavė. Kai regis, visos kažkada pasiteisinusios versijos buvo išbandytos, bičiulis atrėmė į valties bortą spiningą ir išėmė iš žūkladėžės keletą pakuočių „Lucky John Pro Series“ guminukų, kuriuos įsigijo prieš kelias dienas ir pasiūlė išbandyti, bet ir aš turėjau šių masalų. Netgi daugiau,  jei skaičiuosim modeliais ir atspalviais, nei jis.

Tinkama versija

Užvėrėm ant kabliukų tepalinio ir žalsvo atspalvio žuveles ir po kelių metimų bičiulis ištraukė pirmą ešerį. Per pusvalandį ištraukėm dar keturis egzempliorius ir palyginti su ankstesne nekiba mums tai pasirodė pergalė, tačiau palyginti su ešerių aktyvumu toks kibimas vis tiek atrodė per menkas. Nesileidžiant į ilgus masalo paieškos niuansus, pasakysiu, kad prisiminiau „Jika Rig“ masalo plukdymo metodą ir, nusegęs „drop-shot“  montažą, išėmiau iš masalinės vėžiuką imituojantį „Lucky John Pro Series“ guminuką „Hogy Shrimp“, skleidžiantį vėžio kvapą.  Į „galvą“ įsmeigiau svarelį – švininį vinuką, o kabliuku pervėriau nugarėlę. 
Pirmą kartą užmetus ir paplukdžius guminuką, nieko neįvyko, bet, kai leidau masalui nugrimzti ant dugno, o paskui jį keletą kartų vos juntamu viršūnėlės judesiu atplėšiau nuo dugno, iškart pajutau smūgį. Paskui antrą ir trečias ešerys užkibo. Bičiulis pasekė mano pavyzdžiu ir pagaliau ėmėm periodiškai traukti ešerius. Vėžių kakleliai, turintys skonį ir kvapą, pasirodė veiksmingi. Štai taip keblioje situacijoje skonį ir kvapą turintys guminukai pasirodė būtent tuo masalu, kuris pataisė ešerių apetitą. Tai rodo, kad padėčių be išeičių nebūna.

Viktoras Armalis
2019