Giliai neriantys vobleriai

Veikiausiai tokia įžanga labiau liečia vyresnės kartos spiningautojus, nes jaunesnieji yra mažiau konservatyvūs ir greičiau prisitaiko prie naujovių. Taip kalbu visiškai pagrįstai, nes įpratimas yra antras prigimimas ir mes, o aš juk irgi nesu jaunasis meškeriotojas, paprasčiausiai nespėjame koja kojon su naujausiomis technologijomis, nebandome šiuolaikinių žvejybos būdų.

Ilgaliežuvių voblerių spiningautojai nemėgsta ir dar dėl dviejų dalykų – jie prastai užsimeta ir jais manipuliuoti yra sudėtinga. Tačiau nustebsite, kokių aukštumų yra pasiekusios kai kurios firmos gamintojos, kurios įdiegė specialias tolimo užmetimo sistemėles kai kuriuose naujausiuose voblerių modeliuose, ir kaip toli bei taikliai skrieja tokie masalai, net nežiūrint jų liežuvėlių ilgių.

O ir žaisti šiais vobleriais galima labai įvairiai. Ypač suspending klasės modeliais, kurie padaryti itin aktyviai žūklei, kuomet voblerio žaidimo spektras praplečiamas suteikiant jam papildomų animacinių elementų, t. y. pritaikomi tvičingavimui, neatsižvelgiant, kokio ilgio bus jų liežuvėliai.

Kas yra deep vobleriai?

Ilgus liežuvėlius turintys ir galintys dirbti dideliame gylyje vobleriai vadinami deep. Iš anglų į lietuvių kalbą išvertus, tai reikštų gilus, giluminis, gelminis. Šie masalai gali būti įvairių tipų: crank, shad ar minnow.

Jų dydžiai varijuoja nuo mažyčių iki labai didelių, pagal plūdrumą rūšiuojami kaip ir bet kokie vobleriai – į plaukiančiuosius, skęstančiuosius ir neutralaus plūdrumo. Toliau ta pati „daina“ – lėtai skęstantys, greitai skęstantys, lėtai kylantys ir t. t., ir pan.

Turintys vienodo ilgio liežuvėlį vobleriai nuners giliau, jei jų kūno forma yra šiek tiek išlenkta, mažiau ištęsta, kas turėtų atitikti crank arba bent jau shad tipą. Tiesa, šis skirtumas bus labai nedidelis, kadangi kūno forma labiau apsprendžia vilioklio judesių agresyvumą, o pagrindinį vaidmenį nyrant vaidina masalo liežuvėlio ilgis bei jo tvirtinimo kampas.

Kuo liežuvėlis yra ilgesnis ir įstatytas mažesniu kampu išilginei voblerio kūno ašiai, kas ir yra būtent deep vobleriuose, tuo giliau jis ners, greičiau pasieks jam būdingą, t. y. gamintojų „užkoduotą“ gelmę.

Liežuvėlio plotis šiuo atveju paprastai neturi didesnės reikšmės, kadangi plotis labiau lemia masalo judesių agresyvumą – kuo liežuvėlis yra platesnis, tuo išraiškingiau žaidžia vobleris.

Visa tai – spiningavimo vobleriais pradmenys, nors net ir tie mano paminėti teiginiai turi savus niuansus, galbūt be reikalo juos rašiau, kadangi apie tokius dalykus derėtų kalbėti analizuojant voblerio konstrukciją plačiąja prasme. O straipsnis, kaip supratote, yra tik apie deep modelius.

Veikiausiai būtų pakakę paminėti, kad šios grupės voblerių išskirtinis bruožas yra itin ilgi liežuvėliai, kurie kai kuriuose deep vobleriuose gali būti... pusantro karto ar dar daugiau ilgesni už paties masalo kūną. Žvilgtelėkite, kad ir į Imakatsu Crank IK-800R2 Deep Impact modelį.

Bet tai būdinga crank tipo deep vobleriams, jei nepatingėsiu galbūt ateityje smulkiau išanalizuosiu visų šios grupės modelių konstrukciją, nes čia yra tam tikrų niuansų.

Kitąsyk gamintojai atitinkamo panirimo gylį pasiekia nebūtinai ilgindami liežuvėlius, bet suteikdami tiems liežuvėliams kitokias neįprastas formas, kaip, tarkim, yra pas Rapala Scartter Rap Deep Husky Jerk modelius.

Arba dar viena „smulkmena“, kuri, mano akimis, yra visiška priešingybė pačiam žodžiui deep, to žodžio prasminiam akcentui.

Kaip gali būti vobleris giluminis, jei jis, būdamas to paties dydžio, kaip ne giluminis, nenuneria nė 3 m? Pavyzdžiui, jau minėtos firmos Rapala kitas vobleris Shadow Rap Deep. Jo dydis yra 11 cm, tačiau neria vos 1,20–2,40 m.

Rasčiau aibę ne deep klasės modelių, kurie pasiekia ir didesnę gelmę būdami to paties dydžio ir plūdrumo. Shadow Rap Deep yra geras vobleris, kibus, nepeiksiu, bet dabar aš visai apie ką kitą...

Deja, tokia yra deep klasifikacija: MDR (Medium Deep Runner) – panirimo gylis 1,5–3,0 m, DR (Deep Runner) – 3,0–6,0 m, SDR (Super Deep Runner) – iki 12 m. Bent jau tokia ji nurodyta daugumoje katalogų.

Tikrai nepradėsiu jaukti nusistovėjusios tvarkos, visgi, mano galva, vardijant deep klasės modelius ir skirstant juos pagal aukščiau užrašytas nuorodas, būtina apibrėžti ir tų masalų dydžius. Antraip tos nuorodos nieko vertos, juk natūralu, kad didesnis vobleris ners visada giliau.

Puikiai suprantu, jog analitinio pobūdžio rašiniai tikrai nėra patys skaitomiausi, kadangi daugumai spiningautojų pakanka užrašų ant pakuočių, sukauptos patirties žvejojant vienais ar kitais masalais. O dėl ko tas vobleris turi savitą animaciją, giliau ar ne taip giliai, greitai ar lėtai nyra – jau antraeilis klausimas, kuris žvejams nėra jau toks svarbus. Tad gal nė nepradėsiu „kapstyti“ giliau, kalbėsiu paprastai ir populiariai.

Kadangi, kaip žadu, kalbėsiu paprastai, tai be ypatingų vingrybių ir pasakysiu, kad kartais vobleriu, netgi tų pačių deep, kibumas slypi irgi paprastume. Aš jau net nebežinau, kiek metų gaudau su Bomber firmos vobleriais ir tokie, kaip 11,9 cm dydžio Bandit Walleeye Deep arba juo labiau 8,9 cm Deep Long A – vieni kibiausių tokios rūšies masalų. Bent jau man ir kai kuriems mano pažįstamiems žvejams.

Bet apie šiuos masalus reikėtų atskiro straipsnio, ką ir artimiausiu laiku padarysiu. Beje, būtent Bomber minėti vobleriai man yra tarsi minnow tipo deep klasika.

Deep tipo vobleriai kai kuriais atvejais gali labai sėkmingai pakeisti dažnai mūsų spiningautojų naudojamus guminukus. Tokiose vietose, kur yra daug šiekštų, akmenuota arba dugnas apaugęs tankia augalija, silikoniniai masalai užsikabina ir spiningauti jais būna nepatogu, prarandama daugybė vilioklių.

Bet, kaip taisyklė, čia yra ir daug plėšriųjų žuvų, tad nepaisant ekstremalių žvejybos sąlygų, spiningautojai vis tiek bando tokiose vietose žuvauti. Tokiu atveju patarčiau naudoti būtent deep voblerius.

Galbūt tai atrodys nelabai racionalu, kadangi vobleriai iš visų dirbtinių vilioklių bene daugiausiai kabinasi už įvairių kliūčių. Tačiau taip atsitinka tik tada, kai parenkami netinkamo panirimo gylio masalai arba juos žvejys nemoka reikiamai traukti – jis nesugeba išnaudoti voblerių stipriosios pusės ir neatsižvelgia į tai, jog jie gali plaukti išsilaikydami pastovų panirimo gylį.

Kiekvienu skirtingu atveju reikėtų šiuos masalus traukti vis kitaip, manipuliuoti jų modeliais, plaukiančiuosius keisti į skęstančiuosius arba atvirkščiai. Tokie manevrai padeda ne tik neužkabinti už šiekštų ar akmenų voblerių, tačiau ir leidžia nuodugniau apgaudyti numatytą vietą bei labiau vilioja žuvis, ypač kada naudojami įvairūs vedimo būdai.

Taip pat būtina pasakyti, jog deep modeliuose vis minimas ilgas liežuvis yra tarsi savotiškas skydas, kuris atmuša masalo kelyje pasitaikančius kliuvinius.

Todėl čia pat paprieštarausiu savo anksčiau išsakytai minčiai, kad voblerių daugiau nei kitų spininginių masalų nutraukiama šiekštynuose, tai veikiau priklauso, kaip ir minėjau, nuo žvejo gebėjimo išsirinkti tinkamus modelius, juos teisingai pravesti, jausti žūklavietės dugną ir panašių dalykų. Spiningautojai-naujokai „aukų“ neišvengs, su tuo jiems reikėtų susitaikyti.

Traukimo būdai

Galėčiau pasiūlyti keletą ilgaliežuvių voblerių traukimo būdų, kurie galbūt padės sutaupyti masalų ir leis sugundyti daugiau žuvų. Kadangi pradėjau straipsnį tokia „pusiau senovine“ gaida, šįsyk apie tvičingavimą nekalbėsiu.

Pagrindinis faktorius, kuriuo remiantis reikėtų rinktis atitinkamus voblerius ir tam tikrą vedimo stilių, bus dugno gruntas.

Lygus ir dumblėtas dugnas. Tikriausiai derėtų pradėti nuo spiningavimui palankiausių sąlygų. Tai gali būti upė ar ežeras, kur netoli kranto – gilu, tačiau dugnas yra pakankamai švarus. Ypač gerai, kuomet šioje vietoje bus bent nedidelis nuosėdų sluoksnelis arba gruntas padengtas klampiu dumblu.

Įsivaizduokime, jog tokioje vietoje gylis siekia 2,5 m. Tokiu atveju pasirenkame voblerį, kuris gali nunerti į pusės metro didesnę gelmę – jo panirimas būtų apie 3 m. Tai leis masalui greičiau pasiekti priedugnio sluoksnius, o traukiamas jis nosimi ars dumblą.

Tačiau taip nutiks jei šį vilioklį vesime prieš srovę, išilgai tėkmės. Traukiant pasroviui, nerekomenduočiau imti giliau nei 2,5 m neriančio modelio. Dar giliau neriantis tokio tipo masalas paprastai stringa dugne.

Reikėtų akcentuoti, kad siūlomų voblerių žaidimas bus itin patrauklus plėšrūnėms, nes jie primins dugne besirausiančias žuveles. Galima naudoti tiek skęstančiuosius, tiek ir plaukiančiuosius modelius.

Užmestam vobleriui leidžiame pasiekti dugną. Jei tai skęstantysis – pakanka tik įtempti valą ir laukti, iki jis atsimuš į dugną. Jei plaukiantysis – staigiai pasukę ritę panardiname masalą iki pat dugno.

Kad masalas pasiekė reikiamą gylį paprasčiausiai pajusime ranka arba pamatysime iš stipriau palinkusios spiningo viršūnėlės. Dabar labai svarbu pasirinkti atitinkamą vilioklio traukimo greitį, nes stipriai sukant ritę jis gali įstrigti dumble, o labai lėtai – vobleris plauks neliesdamas dugno. Kadangi jis plaukia šiek tiek palinkęs nosimi žemyn, mums svarbu masalą traukti taip, kad jis tik truputį liestų dugną.

Šitoks žaidimas neapsiriboja vien tik tolygiu voblerio traukimu. Suprantama, galima jį traukti ir vienodu tempu, tačiau plėšrūnės didesnį dėmesį atkreips į greičiau-lėčiau plaukiančius vilioklius. Taip pat rekomenduočiau kaskart vis daryti 1–2 s pauzes.

Tačiau šis manevras pasiteisina gaudant tik plaukiančiaisiais vobleriais, nes jie šios trumputės pauzės metu truputį pakyla virš dugno, o ėmus traukti – vėl nyra gilyn ir remiasi nosimi į dumblą. Dar kartą pabrėšiu – šiuo atveju itin svarbu pasirinkti tinkamą traukimo greitį.

Lygus ir kietas dugnas. Tai gali būti žvyruotas, molio ir smėlio dugnas, koks dažnai pasitaiko ežeruose arba upėse tose duobėse, kurių šlaitai yra nuolaidūs. Čia ne visuomet daug plėšrūnių, visgi ir šių vietų nederėtų ignoruoti, kadangi ties duobių pakraščiais kartais patruliuoja ešerių būrys, lydeka ar pačiame gylyje tupi sterkai.

Tokiose vietose galima spiningauti su bet kokio plūdrumo vobleriais. Kadangi apie plaukiančiuosius jau rašiau, tai laikas būtų paminėti ir skęstančiuosius modelius. Turbūt nereikia nė aiškinti, kad esminis skirtumas tarp jų yra tas, jog nustojus traukti masalą, skęstantieji grimzta, o plaukiantieji kyla į vandens paviršių.

Jei duobės gylis yra 3 m, pasirenkame skęstantįjį voblerį, kurio panirimo gylis – 2,5 m. Traukiame jį vidutiniu greičiu, kas lemia, kad tas masalas plaukia nurodytame gylyje horizontalia kryptimi.

Tačiau toks vienodas masalo traukimas gali ir nesudominti plėšrūnų – vien voblerio atliekamų judesių neužtenka. Tuomet bandome kas kelios ritės apsukos lėtinti vilioklio traukimo greitį, po kurio laiko vėl įeidami į vidutinį traukimo ritmą. Dabar vobleris plauks vingiuota trajektorija – jis leisis ir kils.

Smarkiai akmenuotas dugnas. Upėse dauguma duobių yra sėte nusėtos įvairaus dydžio akmenimis. Tokiose vietose gausu ešerių, sterkų. Ten guminukais tiesiog neįmanoma spiningauti, nes silikoniniai masalai traukiami padugne kaip mat užstringa tarp riedulių arba palenda po jais.

Deep tipo voblerių liežuvėliai dažniausiai yra labai ilgi ir dėl to masalas gali nekliudomai plaukti tarp akmenų – jis paprasčiausiai atsimuša į juos liežuvėliu. Užsikabinti vobleriai gali nebent už pavienių labai didelių akmenų nelygiais kampuotais kraštais arba palenda po vienišu stambiu rieduliu. Beje, pastaruoju atveju juos paprastai nesunku išvaduoti pakeitus vilioklių traukimo kampą.

Vobleris vedamas panašiai, kaip ir minėtu atveju, kada dugnas yra dumblėtas, nors rekomenduočiau imti modelį, kurio panirimo gylis tiksliai atitinka žūklavietės gylį. Tokiose vietose taip pat pasiteisina plaukiantiesiems vobleriams daromos trumpos pauzės.

Šalia akmens arba šiekšto. Gaudyti netoli stambaus riedulio ar šiekšto galima tuo atveju, jei tiksliai žinome kokios apimties yra dugne esantis kliuvinys. Reikia žinoti ne tik jo plotį bei ilgį, tačiau ir aukštį, taigi žūklavietė spiningautojo turi būti gerai ištyrinėta.

Tokiose vietose labai dažnai pasalas surengia lydekos, dideli šapalai, kur nors netoliese gali sukinėtis salatis.

Traukti voblerį šalia kliuvinio galima bet kokiu būdu, rekomenduočiau išbandyti įvairiausius žaidimo variantus. Kuo arčiau šiekšto ar akmens sugebėsime praplukdyti masalą – tuo geriau. Bet kokiu atveju derėtų kiek įmanoma tiksliau jausti kokioje vietoje bet kuriuo traukimo momentu yra vilioklis. Būtina naudoti plaukiantįjį voblerį.

Įsivaizduokime, jog žūklavietės gylis yra 3 m, dugne – 1 m apimties kliuvinys, kurio viršutinė dalis iškilusi virš dugno apie 0,5 m.

Šiuo atveju galima naudoti ir į 3,5 m neriantį voblerį, bet, kaip sakiau, reikia tiksliai nujausti kliuvinio buvimo vietą, kadangi likus iki jo pusmetriui pradedame lėtinti masalo traukimo greitį. Tuo metu vobleris po truputį ims kilti aukštyn ir praplauks nepaliesdamas kliūties.

Aukščiausiame trajektorijos pakilimo taške masalą reikėtų išlaikyti 1,5–2,0 m gylyje, o vėliau galima vėl pradėti traukti greičiau, kad vobleris pasiektų dugną.

Dugnas, kur daug šiekštų. Smarkiai užšneršktas visokiais medgaliais, paskendusiais krūmais, šakomis ir panašiu šlamštu dugnas būna tvenkiniuose ir upėse.

Tačiau ten labai dažnai galima rasti lydekų, kurias suvilioti reikia atitinkamo meistriškumo arba teisingai parinktų masalų. Vėlgi neapsieisime be plaukiančiojo voblerio, kadangi skęstantysis, jį stipriau patraukus grimzdimo fazėje, gali pasiekti šakų raizgalynę ir pasiliks ten amžiams.

Kita būtina sąlyga – vobleris turi nerti pusmetriu mažiau, nei yra tikrasis žūklavietės gylis. Bent 0,5 m, nes gali būti, jog nuskendusių medžių šakos yra išsikišusios ir aukščiau. Tai rizikingiausia vieta spiningavimui, kadangi gali pasitaikyti taip, jog tik viena kliuvinio dalis bus pakilusi į didesnį aukštį, bet to pakaks, kad traukiant voblerį, jis už tos šakos ar šaknies užsikabintų.

Tarkim, kad vieta, kurioje bandysite žvejoti, yra 5 m gylio. Tokiu atveju reikėtų čia spiningauti su vobleriu, kurio panirimo gylis neviršys 4,0–4,5 m. Tuomet masalą bus galima traukti pačiais įvairiausiais būdais: greitinant ir lėtinant plaukimo greitį, darant įvairaus ilgio ir periodiškumo pauzes arba net tvičinguojant, nors ir žadėjau to būdo neminėti.

Tačiau tvičingavimą galima derinti prie pauzių, tolygaus pagreitėjimo ir panašiai. Visgi būtent tvičinguojant reikėtų elgtis atsargiai, nes staigaus truktelėjimo momentu kai kurie vobleriai gali net viršyti maksimalų panirimo gylį, ypač jei gaudome itin plonu valu.

Žolėmis apaugęs dugnas. Šio varianto, kaip atskiro atvejo neaptarinėsiu, kadangi kartočiau tai, kas yra parašyta praėjusioje skiltyje. Pasakysiu tik tai, kad jei augalai yra minkštos struktūros ar lengvai išraunami iš dugno, spiningauti galima drąsiau, netgi įmanoma naudoti tuos plaukiančiuosius voblerius, kurių panirimo gylis sutampa su žūklavietės gyliu, tik traukti juos derėtų lėtai.

Reikia turėti omenyje, kad ne visuomet plėšrūnai būna visai prie pat dugno. Jie gali stovėti tam tikrame vandens sluoksnyje, o minėtais būdais vedami vobleriai praplauks po žuvimis ir grobuonys nesureaguos į vilioklius.

Todėl verta duobėse išbandyti ir tuos voblerius, kurių panirimo gylis gerokai mažesnis nei žūklavietės. Tarkim, jog duobė yra 5 m ir jūs jau patikrinote jos dugną, bet tuščiai.

Tuomet verta keletą užmetimų galima padaryti ir su tais masalais, kurie neria iki 3,5 ar 2,0 m. Taip bus galima pabandyti apgaudyti vidutinius vandens sluoksnius bei pasiūlyti plėšrūnui voblerį arčiau vandens paviršiaus.

Kaip taisyklė spiningautojai voblerius išima iš originalių pakuočių ir deda į specialiai tam skirtas dėžutes. Per ilgą laiką ten susikaupia ne viena dešimtis masalų ir žvejai paprasčiausiai pamiršta, kuris iš jų yra skęstantysis, kuris – plaukiantysis, o į kokį gylį tiksliai šie viliokliai nuneria – tai tikrai...

Toks užmaršumas gali brangiai kainuoti, nes ne vietoj ir ne laiku panaudotas masalas užsikabins už dugno šiekštų arba sugaištama daug laiko, kol bandant voblerius žūklavietėje nustatomas tikslus jų nėrimo gylis. Ant kai voblerių nugarėlių arba pilvų minėti duomenys būna surašyti, tačiau tikrai ne ant visų, ne viskas, panirimo gylis – labai retai kada, be to laikui bėgant užrašai nusitrina, dalį masalų žvejai perdažo.

Patarčiau plonu vandeniui atspariu spiritiniu rašikliu pažymėti ant voblerio šono jo maksimalų panėrimo gylį ir, kaip priimta daugumoje firmų, raides S (sinking – skęstantysis), F (floating – plaukiantysis) ir SP (suspending – neutralaus plūdrumo).

Apie įrankius

Kaip ir minėjau, senesni ir pigesni deep tipo vobleriai turi vieną nepageidaujamą savybę – jie prastai užsimeta. Tam trukdo labai ilgi jų liežuvėliai, dėl ko metamas masalas dažniausiai vartosi ore. Taikliai nusviesti šiuos viliokliu irgi sunku.

Ypač sudėtinga ilgaliežuvius voblerius mėtyti vėjuotą dieną. Jei spiningaujate labai lygioje ir ilgoje upės ar ežero pakrantėje – nuo priešpriešinio vėjo kažin ar kur pasislėpsi. Bet jei tik yra galimybė, galima vėją panaudoti savo tikslams. Atsistokite taip, kad jis pūstų į nugarą ar tam tikru kampu vandeniui ir vėjas, užuot trukdęs, padės toliau nusviesti vilioklį.

Galbūt skęstantieji ir neutralaus plūdrumo modeliai truputį geriau užsimeta. Tačiau masės skirtumas tarp jų ir plaukiančiųjų nekompensuoja to fakto, kad plūdrius voblerius mes srovėje galime nuplukdyti toli nuo kranto, jei tik pasirenkame tam tinkamą vietą. Spiningauti Nemune tarp dambų su plaukiančiaisiais vobleriais nėra problemų, kadangi šie akmenų iškyšuliai tarytum specialiai tam padaryti.

Traukiami deep vobleriai turi labai didelį pasipriešinimą vandeniui ir ne su kiekvienu spiningu galima normaliai žvejoti. Faktas, kad labai lankstūs meškerykočiai čia netiks. Tačiau net ir kieti kotai, kurių yra nedidelis užmetimo svoris, taip pat nebus geri spiningaujant deep masalais.

Gaudant su įprastiniais vidutinio dydžio (5–10 cm) vobleriais reikėtų rinktis kietesnį kotą su iki 28–35 g testu. Paprastai tokio pakanka ir srovėje, kur prieš tėkmę traukiamas masalas dar labiau lenkia meškerykotį.

Ritė taip pat pageidautina galingesnė nei įprastam spiningavimui, kokybiška. Kadangi šių masalų pasipriešinimas juos traukiant yra itin didelis, ritė visą laiką dirba maksimaliu režimu, tai turi įtakos jos patvarumui. Todėl vienas iš patikimesnių variantų yra naudoti multiplikatorines rites.

Romualdas Žilinskas