Geriausi vobleriai Nemuno lašišoms
Faktas, kad guminukais lašišų pas mus niekas negaudo. Aš net dabar galvoju: nesu girdėjęs, jog kas nors būtų šių žuvų sužvejojęs silikoniniais masalais. Keista, kadangi smulkesnių šlakių meškeriotojai yra pagavę sliekais ar net uodo trūklio lervomis. Tačiau tai – tokia įžanga, nes kalbėsiu apie orientuotus į lašišų ir šlakių žūklę masalus.
Spininginių masalų pasirinkimas lašišažuvių žūklei gana platus, visgi vyrauja dvi pagrindinės jų rūšys: vobleriai ir vartiklės. Šis straipsnis – apie pirmuosius.
Prasidėjus pirmosioms lašišų žvejyboms Nemune, galima buvo išgirsti tokį patarimą: esminis dalykas gaudant lašišas yra vesti spininginį masalą taip, kad jis plauktų visiškai prie dugno, geriausiai – su pertrūkiais liestų jį. Faktiškai tai yra žuvų išerzinimo principas, kadangi plaukiančios neršti lašišos yra piktos (tiesiogine ta žodžio prasme) ir į kiekvieną pakeliui sutiktą žuvį žiūri, kaip į potencialią jų ikrų rijikę. Kad provokacinis efektas būtų didesnis, voblerius reikėtų rinktis ryškių spalvų.
Minnow tipo – universaliausi
Pastaruoju metu požiūris kinta ir būtinybė šiuos masalus vesti tik prie dugno jokiu būdu nėra nelaužoma taisyklė, juolab, kada žuvauji vobleriais. Išerzinimo principas labiau galioja būtent lašišoms, nes kaip-ne-kaip straipsnyje tenka kalbėti ir apie šlakius, kuriuos daug kur atskirai nevardiju, o tapatinu su lašišomis, nes abiejų žuvų rūšių migracija vyksta vienu metu, praktiškai tais pačiais keliais. Netgi šias žuvis vizualiai atskirs ne kiekvienas spiningautojas.
Kiek žvejojau Nemune, patys geriausi pasirodė modeliai nudažyti raudonomis, oranžinėmis ir baltomis spalvomis, t. y. jų deriniai, tarkim, visai geras variantas visiems spiningautojams žinomas „raudongalvis“. Geltonų, salotinių, kurie kitąsyk būna itin kibūs kai kuriose kitose mūsų upėse, „nemuninės“ lašišos taip aktyviai negriebia, nors į juos ir nespjauna.
Tačiau su malonumu čiumpa ryškių violetinių (veikiau alyvinių) ir juodų spalvų modelius ar jų derinius su jau minėtomis „kibiomis“ spalvomis. Pavyzdžiu, tarsi atvirkštinis „raudongalvio“ variantas – juodas vobleris su oranžine, raudona, violetine uodegine dalimi. Tokią nedidelę spalvų korekciją veikiausiai lemia Nemuno vandens spalva, gal dugno fonas, žodžiu, yra kažkokie niuansai.
Panašiai ir su voblerių forma. Teoriškai lašišas galima būtų sėkmingiausiai gaudyti tipiniais crank, nes jie – itin agresyvūs, Bet iš tiesų nepalyginamai geresni rezultatai gaunami žūklaujant su minnow arba shad tipo modeliais. Ypač geri pirmieji.
Tačiau tokiu atveju susiduri su problema – paprastai crank vobleriai neria giliau ir tuomet netgi nėra reikalo naudoti modelius su ilgais liežuviais. Kita vertus, jie ir užsimeta geriau, o juk kitąsyk lašišaujant Nemune tenka masalus svaidyti tikrai dideliais atstumais.
Minnow vobleriai lašišų gaudymui naudojami su ilgesniais liežuvėliais, tad užmesti juos toli visgi būna sudėtingiau. Nors nebūtinai tokie, šių modelių liežuvėliai gali būti ir ne itin ilgi, tačiau platesni (išplatėjimas į apačią), kas apsprendžia šitaip pagamintų vilioklių agresyvumą. Kaip ir specifinės kūno formos, tarkim, didesnės kupros, labiau įlenktos papilvės ir panašiai.
Pradžioje galvojau, kad tai tik sutapimai ir daug įtakos turėjo mano įsigytų voblerių modeliai, tiesiog jais nuolatos gaudau ir galiausiai pagaunu. O be to lašišas šiais masalais dažniausiai sugundydavau ties rėvomis, kai vartikles žuvys griebdavo jau didesniuose gyliuose ir ramesniuose vandenyse. Juk teoriškai ir praktiškai vobleris – masalas, kuris lengviausiai išlaiko atitinkamą panirimo gylį, galbūt net labai didelį, neprarasdamas savo animacinių savybių. Tačiau dabar viskas virsta tarsi aukštyn kojomis...
Ar tik azijietiški vobleriai lietuviškoms lašišoms?
Iš tiesų yra ne visai taip, kadangi geriausiai lašišas gundantys ir visiems šių žuvų gaudytojams žinomi voblerių modeliai paprastai nyra iki 2,0 m ar net sekliau. Na, kad ir šiuo metu „ant bangos“ esantys Zip Baits Khamsin, Jackall Timon, Jackson Rogos (beje, pastarojo panirimas yra 1,7– 2,5 m), kuriuos išskirčiau kaip populiariausius, t. y. tas trejetukas, kurio masalus turi kiekvienas save gerbiantis lašišautojas. Suprantama, kad „turėjimas“ yra dar ne viskas, reikia ir „žinojimo“, bet visgi labiausiai vertinamas rezultatas. Jei dar tiksliau – praktika, kurios išdava ir bus pageidaujamas laimikis.
Tokių voblerių dydžiai, kaip matote, yra nuo 7 iki 9 cm. Tai, galima sakyti, apskritai universalūs gabaritai gaudant bet kokias plėšrūnes, ir lašišos šiuo atveju nėra kažkokios išskirtinės. Voblerių plūdrumas būna įvairus, galbūt labiau vertinami dalykai – galimybė toli juos nusviesti ir, suprantama, agresyvus bei stabilus žaidimas stiprioje tėkmėje, taip pat spalvinės variacijos, kurių šiuos masalus gaminančios firmos nepagailėjo.
Aš tikrai nesiruošiu ištęsti straipsnio iki talmudo dydžio, o ir nematau prasmės aptarinėti konkrečių modelių išsamiai, nes tuomet tektų pasakoti ir apie jų pravedimo techniką, kitus techninius niuansus. Nors, tarkim, tokie vobleriai, kaip Jackson Rogos nereikalauja ypatingų gudrybių juos traukiant ir jau vien todėl yra tokie populiarūs – sugalvojus tapti lašišų gaudytoju mokėk masalą užmesti, žinok kur ir, šyptelėjus fortūnai, gali sugundyti karališką žuvį.
Nors reikėtų įspėti, kad Rogos voblerio negalima vesti raketos greičiu, kadangi jis virs ant šono, nelaikys tinkamo traukimo horizonto, žodžiu, čia kažkas panašaus, kaip nemokančiam vesti prieš srovę lengvą aglia sukriukę. Na, bet labai greitai traukiamas vilioklis, juk ne lašišai, tiesa?
Tikrai profesionalūs lašišautojai neapsiriboja minėtu trejetuku, jų arsenale rastume mažiau tipinių, jei tokiais galima pavadinti, voblerių. Juos pritaiko esant išskirtinėms žūklės sąlygoms, tarkim, ten kur giliau ar sekliau, lėtesnė tėkmė ir panašiai, kur dauguma diletantų (kad skaitant nekiltų nepageidaujamų ekscesų, aš atsistosiu prie pat taip pavadintų spiningautojų ribos) veikiausiai nesugebėtų pagauti taip trokštamo laimikio. Todėl konkrečių modelių net nevardysiu, nors juos žinau ir esu ne sykį tais masalais žvejojęs.
Grįžtant prie dabartinės lašišinių voblerių „klasikos“, akcentuočiau, kad faktiškai nėra didesnio skirtumo, kurioje didesnėje upėje minėtais masalais spiningausi. Tad iš principo Nemuno ar Neries, Šventosios lašiša susigundys tais pačiais modeliais, galbūt labiau skirsis, ką vis akcentuoju, spalvinės variacijos. Bet šįsyk aš kalbu turėdamas omenyje, kad visų pirma „nemuniniai“ variantai galbūt tenkins mažesnių upių lašišas, o ne priešingai, kadangi vargu ar daug nuveiksi mūsų didžiausioje upėje su tais modeliais, kurie tinkami žuvaujant, pavyzdžiui, Minijoje.
Kita vertus, lašišų ir šlakių reakcija į masalus skiriasi dėl elementarios priežasties – šlakiai masalą gali pulti tam, kad jį prarytų. Tad iš to „auksinio“ trejetuko išskirčiau Jackall Timon, kuris labiausiai iš visų trijų tiks gaudyti šlakius, bet reikėtų atsižvelgti dar ir į plūdrumą, spalvines variacijas. Plaukiančioji šio masalo versija agresyvesnė ir bus mielesnė lašišoms, skęstančioji labiau tiks šlakiams. Spalvinės variacijos taip pat skirsis. Šitaip nutiks ne visada, bet neatmeskime tokios prielaidos.
Beje, lašišų patinai irgi gali kitaip reaguoti į spalvinius variantus nei patelės, tai jau liečia visus voblerius be išimties. Jei pastebėjote, aš nuolat rašau „galbūt“, „kartais“, „gali“, nes pasilieku erdvės išimtims, juolab nesu vaistininkas, bet tik žvejys.
Tenka pripažinti faktą, kad žvejams būdingas polinkis į snobizmą. Ir čia neišskirčiau nė vienos meškeriotojų grupės, gal tik skirtumas tas, jog vienose grupėse tokių žūklautojų bus mažiau, o kitose daugiau. Suku link to, kad yra visai neblogų voblerių lašišoms, kurie pagaminti ne Japonijoje, tačiau Lietuvoje.
Gal nevykęs pavyzdys, nes jis ne apie lašišas, bet, manau, į temą. Vienos žvejybinės laidos vedantysis kažkada man pasakojo, kaip teko brangiais ir visų pripažintais vobleriais gaudyti žuvis (kokias ir kokiais masalais, lai lieka tarp mūsų), idant dar sykį parodytų, kad tie viliokliai yra nerealiai kibūs. Kad būtų be jokios apgaulės, į laidą pakvietė ir porą patyrusių spiningautojų.
Deja, išgirtieji masalai tądien nepatiko plėšrūnėms, todėl netekęs kantrybės vienas iš laidos svečių pasiėmė iš savo masalinės pas mus gamintus voblerius ir tuojau pat išsitraukė dvi vieną po kitos netgi labai stambias tos rūšies žvynuotąsias, kibimų turėjo ir dar daugiau.
Todėl lašišaujant retsykiais siūlyčiau laimę išbandyti ir paprastais „Vivingra“ „medinukais“, kad neprarastumėte tautiškumo ir lietuviško mentaliteto, manding, gali ant tokio masalo užkibti lašiša. Man kibo. Tačiau tai – tik pasiūlymas, į kurį nebūtina kreipti dėmesio.
Kažkada mano draugai yra bandę gaudyti tikslingai lašišas velke – rezultatai buvo apverktini. Todėl ranka numojo į tokį užsiėmimą ir toliau sau sėkmingai iš valčių žvejojo lydekas bei sterkus. Žinau meškeriotojų, kurie suviliojo lašišų taip žvejodami, bet tai – tik labai reti vienetiniai atsitiktiniai laimikiai.
Sunku pasakyti kodėl taip yra, nes jūroje lašišas itin sėkmingai gaudo būtent velkiautojai. Galbūt šios žuvys tiesiog išsilaksto, nes bijo praplaukiančios valties? Todėl lašišų populiacijai šis žūklės būdas tikrai neigiamos įtakos neturi. Kaip ir gaudymas dugnine ar plūdine, nes įranga neatitinka užkibusios žuvies pajėgumų.
Beje, kad šitaip meškeriojant lašiša griebs masalą, galimybė yra tokia pati, kaip pagauti ant tešlos lydeką arba lašišaujant sugundyti karšį, nors porą tokių atvejų per savo daugiau nei penkiasdešimties metų žvejybinę praktiką žinau.
Apie kitus masalus, t. y. vartikles, taip pat ir apie lašišoms tinkamą įrangą skaitykite kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
