Ežerinio sterko paslaptis. Pirma dalis
Sterkus gaudau jau labai seniai. Kodėl ežeruose? Juk visi puikiai žino, kad palankesnės sąlygos augti ir veistis šiems plėšrūnams yra Nemune, Kuršių ir Kauno mariose, tvenkiniuose, trumpiau tariant, kur tekantis ar bent šiek tiek judantis vanduo, nes ten sterkas judresnis, aktyviai maitinasi praktiškai ištisus metus, vadinasi, ir auga greičiau...
Pamenu laikotarpį, o tai buvo gal prieš penkiolika metų ar anksčiau, šių žuvų padėtis tapo kritiška. Tuomet netgi tose pačiose Kauno mariose, pagavęs 2 kg šios rūšies plėšrūną, jau galėjai vaikščioti aukštai iškėlęs galvą kaip neeilinis žvejys nugalėtojas. Kai kurie prisiekę spiningautojai, prarado kantrybę ir pradėjo velkiauti, kadangi tik taip galėjo suvilioti imamo dydžio sterką...
Tuomet gal dar Nemuno žemupys buvo šioks toks išsigelbėjimas, ten situacija buvo geresnė, bet grynakraujam vilniečiui atstumas darė savo – neprilakstysi. Reikėjo suktis iš padėties. Prisiminiau, kaip vaikystėje kaime vietiniai žvejai traukdavo iš tinklų gražuolius sterkus. Kodėl nepabandžius?
Žodžiu, spjoviau į tuos daugumai meškeriotojų žinomus sterkinius vandens telkinius ir patraukiau laimės ieškoti į ežerus...
Apie sterką ir sterkų žvejybos pradžią
Lietuvos ežeruose sterkas niekada neegzistavo. Natūraliai buvo paplitęs tik Kuršių mariose ir Nemune. 1937 m. juos dirbtinai pradėjo veisti Dysnų ežere. Šio ežero sterkais nuo 1953 m. kaip tik ir buvo žuvinami pirmieji respublikos ežerai, kurie, ichtiologų nuomone, atitiko sterkinių vandens telkinių standartus.
Kadangi nukrypau į praeitį, tai ir rašinį kurį laiką tęsiu vis dar ta pačia gaida. Kažkada teko skaityti, kad Lietuvoje buvo daugiau kaip 50 ežerų, kuriuose gyveno šios žuvys. Tuomet tuo labai suabejojau ir priežasčių tam buvo keletas.
Pirma, anuo laikotarpiu sterkų įžuvinimas sumažėjo iki minimumo. Antras ir veikiausiai pagrindinis dalykas – atsirado „žilkiniai“ tinklai, kuriais galima buvo žymiai lengviau pagauti šias žuvis. O tinklų Gariūnų turgavietėje galėjo pigiai nusipirkti visi, kas tik norėjo. Pamerkė į vandenį tokį tinklą, plauks pro šalį migruojančių sterkų pulkas ir „susmigs“ į jį visi iki vieno...
Sterkas turi labai gerą regėjimą ir tamsoje, ir neskaidriame vandenyje. Taip pat plaukioja būreliais ieškodamas gausesnių mailiaus susitelkimo vietų. Kai tinklai dar buvo iš kaproninio siūlo, pakliūdavo tik labai nedidelis procentas šių plėšrūnų. Tačiau nereikia pamiršti, kad verslinė žūklė uždrausta tik 2013 metais ir to „verslininkavimo“ pabaigoje žuvis gaudė jau ne kaproniniais tinklais. Žodžiu, buvo metas, kuomet sterkus tinklais traukė ir legaliai, ir nelegaliai.
Trečia, neslėpkime, įtakos sterkų sumažėjimui turėjo ir žūklės įrankių tobulėjimas – pradedant echolotu, pintu valu ir baigiant silikoniniais masalais. Nors žvejys mėgėjas ir turi vieną pranašumą, jei lyginsime su verslininku ir brakonieriumi – jis gali paleisti atgal bent jau neimamo dydžio žuvį. Tik ar visi paleisdavo, ar dabar paleidžia?
Po paskutinių žūklės taisyklių pakeitimų tai taikoma ir didesniems nei 65 cm egzemplioriams. Bet situacija, manding, gali būti panaši kaip ir su „nelegalaus“ dydžio sterkais. Nors meškeriotojų sąmoningumas jau aukštesniame lygmenyje, nei mano minimu laikotarpiu, bet už visus garantuoti tikrai negalėčiau.
Ir paskutinė priežastis – sterko kulinarinės savybės, nes jis laikomas viena vertingiausių mūsų šalies žuvų. Tai nepadeda šiems plėšrūnams ramiai gyventi ir daugintis.
Jei teko girdėti, kad ten ar ten kažkas pagaudavo sterkų prieš kokį dešimtmetį, neskubėkite lėkti – ilčiadančių plėšrūnų populiacija labai greitai kinta. Atrodo, dar užpernai buvo galima suvilioti egzempliorių po 2–3 kg, o šiandien niekaip negali pagauti imamo dydžio sterkų, pakliūva tik tautos vadinami „vietnamiečiai“. Tai dar vienas įrodymas, kaip lengvai galima „nurinkti“ vos paūgėjusius plėšrūnus.
Šiais laikais jau nėra anksčiau nustatyto lydekos ir sterko koeficiento 1:2. Tai reiškia, jei sugavai 10 kg lydeką, dalijant iš dviejų išeitų 5 kg sterkas. Man, tarkim, gerokai lengviau pagauti 10 kg sveriančią lydeką nei minėto dydžio sterką.
Kadangi esu besivaikantis rekordinio egzemplioriaus žmogus, tiesiogiai nepriklausomas nuo kibimų skaičiaus, jei būdavo bent menkiausia tikimybė „įkinkyti“ ką nors padoresnio, ten ir lėkdavau. Pradėjau skaitinėti senus žurnalus apie rekordinius sterkus ir akys nukrypo į ežerus.
Pamenu, prieš daugiau nei keturiasdešimt metų išplaukėm su tėvu ryte ešeriukų plūdinėmis meškerėmis pagaudyti. Žiūriu, maždaug už dviejų šimtų metrų nuo nendrių linijos stovi valtis. Niekaip nesuprantu, ką tas žmogelis tokioj vietoj gali gaudyti, juk visos žuvys kimba prie žolių?
Tėvas sako: „Matyt, starkius vilioja, priplaukiam ir paklausim.“
Taip ir padarėm. Vaizdelis iš arčiau: sėdi diedukas medinukėje ir, nuleidęs per bortą masalą, kilnoja storą, kokių 3 m ilgio pagalį. Prie to pagalio pririštas gal milimetro diametro valas, jo gale – sidabrinė pailga blizgutė.
„Kaip einasi?“ – klausiam.
Žvejys atsidusdamas: „Ai, silpnai šiandien...“
Ir pakelia tinklelį. O ten – keturi gražuoliai sterkai raitosi, jų svoris nuo 1,5 iki 2,0 kg. Žinoma, tas vaizdas man – vaikui, paliko įspūdį, matyt, ilgam. Pasirodo, senolis gyveno kitame gale ežero ir gaudė čia nuolat. Tai mes 8 valandą ryto plaukdavom į žvejybą, o diedukas tokiu laiku jau keliaudavo namo.
Gerokai vėliau, kiek bandžiau tyrinėti tą vietą, radau visišką lygumą, dugnas minkštas... Taip ir liko neįminta mįslė, kodėl anksčiau ten sterkus sėkmingai žvejodavo. Veikiausiai tada ir šių žuvų buvo gerokai daugiau, jų ežere knibždėte knibždėjo. O gal šalia įtekantis upelis melioracijos laikais prinešdavo smėlio? Belieka tik spėlioti...
2005 m. rudenį, kai Kauno mariose pradėjo dominuoti „vietnamiečiai“, prisiminiau savo pirmąjį ežerą. Jame ir pradėjau tikrąją žvejo karjerą, ankstesnio laikotarpio nepriskaičiuoju. Žodžiu, nutariau nuvykti prie to ežero, į draugiją pasikviečiau du gerus bičiulius.
Tirštame rūke nuskendęs ankstyvas rytas, mes jau supamės valtyje. Vilties mažai, dugno nepažįstu, juk gaudydavau čia su plūdine palei nendres ešeriukus. Keisčiausia, kad ilgai laukti nereikėjo. Gal po pusvalandžio draugui kelis kartus kažkas čiuptelėjo masalą. Faktas, kad sterkas, įrodymas – dantimis subadytas guminukas.
Neilgai trukus pagaunam keletą virš kilogramo sveriančių sterkų. Azartas sukyla – važiuota netuščiai. Kurį laiką nekimba, bet vakare sulaukiu žūklės kulminacijos – iš vienos vietos ištraukiu tris sterkus virš 1,5 kg, netoliese pagaunu ir 3,7 kg gražuolį. Tokio dar nebuvau įkirtęs! Vėliau į Kauno marias buvau nuvažiavęs gal vos du kartus...
Būdingas sterkinis ežeras siekia 6–12 m gylį. Jame turi būti nemaži plotai kieto dugno, o vandens augalai, ypač nendrynai, paprastai gana vešlūs. Esminis dalykas – drumstas vanduo. Esu skaitęs, kad jei starkų ikrus pasiekia šviesa, jie žūva. Šių žuvų nerštas vyksta 2 m gylyje ties povandeninių augalų šaknimis, ten, kur dugnas žvyruotas. Taip išeina, kad vandens skaidrumas neturėtų viršyti pusantro metro. Sterkus bandyta veisti daugelyje ežerų, bet prigijo jie tik mano aprašytuose karšinio tipo ežeruose.
Tačiau grįžkime prie įdomesnės temos – sterkų žūklės. Bet apie tai – straipsnio tęsinyje.
Giedrius Bučius
