Ežerinio sterko paslaptis. Antra dalis
Sterkų žūklės sezonas ežeruose paprastai būna palyginti trumpas – nuo birželio pradžios iki rugsėjo pabaigos. Na, gal dar spalio pirma pusė gali padovanoti neblogų laimikių. Tokiu metų laiku gali sulaukti 1–2 kibimų per dieną, bet žuvys tuomet bus tikrai neeilinės. Vėliau sterkai kažkur dingsta...
Yra gudruolių, kurie sterkus pradeda „medžioti“ dar nesibaigus draudimui, tada šie plėšrūnai labiausiai pažeidžiami. Po neršto lizdus saugoti patinai pradeda nuo gegužės vidurio, gal dar anksčiau. Kiek žinau, tokiu metu saugančias savo palikuonis žuvis žvejai surenka kaip grybus po lietaus.
Man tai atrodo amoralus dalykas, kai nebėra prie lizdo vėdinančio ikrus sargo ir dar neišsiritusius būsimus plėšrūnus užneša dumblas arba suryja menkavertės žuvys. Pratekančiame vandenyje sterkų aktyvumo ciklas ilgesnis negu jų gentainių, gyvenančių ežeruose. Gyvendami srovėje jie išeikvoja daugiau energijos, o ją atgauti gali tik aktyviai maitindamiesi, todėl ir žvejybos sezonas užtrunka ilgiau. Užtvankose ilčiadančių esu pagavęs ir gruodžio mėnesį.
Aktyviausi sterkai būna saulei besileidžiant, tuomet jų kibimas trunka 1–2 val. Tai galima susieti su daugelio žuvų rūšių patiriamu prastu matomumu pasikeitus natūraliam apšvietimui. Jos kurį laiką mato blogai, o gerai prietemoje regintys plėšrūnai tuo naudojasi. Naktį sterkų aktyvumas sumažėja, o švintant nutinka tas pats, kas ir vakare, tik tas periodas paprastai būna trumpesnis.
Rudenėjant, kai pradeda vėsti vanduo, naktimis iškrenta pirmosios šalnos, o ežero vis dar drumsti, kibimas gali trukti ir visą dieną. Skaidriuose vandenyse, kurie buvo žuvinti sterkais, manau, jų galima pagauti tik naktimis.
Negalėčiau teigti, kad sterkų žūklės principas ežeruose kuo nors skiriasi nuo šių žuvų gaudymo kituose telkiniuose, mariose ar užtvankose. Sterkai paprastai laikosi ties dugno šlaitų nelygumais, povandeniniais kalneliais, kur yra kietas gruntas, akmenynai, upelių žiotys. Šios žuvys nemėgsta stiprios šviesos, tad laikosi šešėliuose, ypač, kai vanduo skaidrokas ir nėra didesnių gelmių. Idealu, kuomet prie pat dugno sterkai gali pasislėpti už akmenų ar kitokių priedangų.
Tas nepakartojamas sterko stuktelėjimas...
Spiningauju paprastai tuo pačiu „džigavimo“ būdu, šokdinu masalą palei dugną. Masalo spalva ir forma yra svarbūs akcentai. Pavyzdžiui, dažnai pasitaiko, kad sterkai griebia vienos spalvos riperį, tačiau net pasiūlius panašaus atspalvio guminuką gali nieko nepagauti. Sterkų susidomėjimą paprastai išduoda silpni, vos juntami baksnojimai į masalą. Bet tada negali pakirsti žuvies. Tai reiškia, kad tokios spalvos guminukas domina sterkus, tik reikia parinkti tinkamą šio masalo atspalvį.
Patarčiau niekada neprisirišti prie vienos spalvos, o to paties masalo neverta užmesti daugiau kaip 3–4 kartus. Jeigu sterkui masalo spalva tiko, jis kibs iškart. Jei ne – gali vilioklį mėtyti nors ir visą dieną – nieko nepagausi.
Įsitikinau, kad masalo forma taip pat turi didelę reikšmę. Gal tai priklauso nuo sezoniškumo, vandens temperatūros, metų laiko ar kuo sterkas maitinasi vienu ar kitu sezono periodu – pūgžliais, gružliais ar aukšlėmis. Beje, pūgžlį imituoja oranžinė spalva, aukšlę – violetinė arba mėlyna, ešeriuką – žalia. Skirtingos žuvys skleidžia skirtingus virpesius, kaip ir kitokių formų silikoniniai masalai.
Spalvų pasirinkimui didelę reikšmę turi apšvietimas: rytas ar vakaras, saulėta ar apsiniaukę. Taip pat ir tai, kokios rūšies žuvimis tuo metu sterkai maitinasi. Galima daryti visokiausias išvadas, kurti įvairias teorijas, stebėti dėsningumus, bet priešnuodis nekibai tik vienas – eksperimentuoti ir nuolat keisti masalus, jų pravedimą.
Būdavo, kad gaudau tikrai patikrintoje vietoje, bet nekimba. Po serijos metimų nori nenori pradeda kirbėti mintis, kad veikiausiai šiandien plėšrūnų čia nėra. Pasikapstau masalų dėžėje – na, dar vienas metimas ir plauksiu iš čia. Žvilgsnis užkliūva už masalo, kurio nebuvau bandęs kokius tris sezonus. Oi, ne, tik ne tai, bet sukaupęs paskutinę valią užsegu segtuką, metu...
Pirmas pravedimas – ir gerai pažįstamas duslus „bumt“ su trūktelėjimu! Gerai, kad iš valties neiškritau – 3,5 kg sterkas muistosi graibšte. Fuu, jau lengviau...
Todėl patirtis sako, neverta ilgai gaišti su vienos spalvos masalu ir, tik sulaukus bet kokio sterkų dėmesį rodančio ženklo, verta išbandyti panašius, bet šiek tiek kito atspalvio ar formos guminukus. Šokdinant guminuką reikėtų vengti didelių jo šuolių – du ar trys pasukimai ritės rankenėle ir viskas. Tačiau masalo šokdinimas gali būti staigus ir lėtas.
Staigų guminuko pakėlimą nuo dugno naudoju tada, kai sterkai būna aktyvūs. Staigiai trūkteliu ir suvynioju laisvą valą. Jeigu šios žuvys neaktyvios, tada geriau gaudyti įprastai: du ar trys pasukimai – ir pauzė, kol nuskęs masalas.
Kaip ir su masalo forma, taip ir su guminuko šokdinimo būdu tenka eksperimentuoti, kol randi tinkamiausią tai dienai pravedimą. Sterkai įdomūs dar ir tuo, kad greitai „pripranta“ prie vilioklio spalvų. Bent jau man, parinkus tinkamą masalą, absoliuti dauguma šių žuvų užkibdavo tik atplaukus į vietą, per pirmuosius guminuko užmetimus. Vėliau sterkai tarsi pripranta ir nebekimba.
Tada imu galvoti, kad čia jau visi, kurie galėjo užkibti, „atsiliepė“. Tačiau galiausiai pabandau ką nors panašaus arba visiškai priešingo atspalvio masalą ir – vėl „elektros iškrova“ per ranką...
Reikėtų paminėti ir įrankius. Daugelis turbūt žino, kad šiai žuviai reikalinga kuo jautresnė įranga. Aš ilgą laiką gaudžiau St.Croix spiningu, jis man buvo geriausias. Dabar gerų įrankių sterkų gaudymui pas mus yra pakankamai. Labiausiai pasiteisino vienos dalies, 7,6 pėdų ilgio, 4–5 anglies klasės blankas, kurio užmetimo svoris iki 12 g. Tai gana jautrus ir „greitas“ įrankis. Atrodo, kam tokio reikia? Iš tikrųjų ne visi sterkiniai kibimai būna smarkiai akcentuoti. Daugybę kibimų pajaučiame pavėluotai arba visai nejuntame.
Sterkas – ne lydeka, jis dažnai tik prispaudžia masalą lyg vydamas iš savo teritorijos, arba ragauja kaip ešerys. Jei masalas atrodo įtartinai ar nepakankamai įtikinamas, plėšrūnas tik suspaudžia guminuką sekundės dalį iltiniais dantimis ir staiga paleidžia. Jeigu gaudysite su nelabai jautria įranga, kibimo nepajausite arba nespėsite pakirsti. Žinoma, būna dienų, kad net su geriausiais įrankiais nieko negali padaryti ir baigta...
Valas, suprantama, tik pintas, 8 gyslų pynimo. Keturgyslis didesniu atstumu neretai šiek tiek pasiduoda tempimui, mažiau jautrus. Labai storos gijos naudoti tikrai neverta, pakirstas sterkas nešoka kaip lašiša, nespaudžia viso „gazo“, o tik bando prisiglausti prie dugno toli neplaukdamas į šoną. Spiningauju priveržęs ritės stabdį, bet kai reikia, visada spėju atleisti.
Apie 70 % kibimų būna būtent už galvakablio, todėl reikia naudoti papildomą vienšakį arba trišakį kabliuką. Beje, sterkas turi labai stiprų sukandimą, jei kils dėl to abejonių, galite patikrini įkišdami į jo gerklę pirštą. Todėl į segtuką taip pat būtina atkreipti dėmesį. Šis plėšrūnas tokia pačia jėga suspaudžia ir segtuką, tas blogas bruožas kartais leidžia pasprukti jam su „auskaru“ lūpoje. Segtukai turėtų būti ne patys mažiausi, iš gero plieno.
Nepamirškime ir graibšto. Lydekų žūklėje jo niekada nenaudoju, kad ir kokio dydžio jos būtų. Tačiau sterkaujant graibštas reikalingas. Sterką labai nepatogu paimti ranka, nes jo galva maža, dygliai pasišiaušę, žiaunų dangteliai kaip peiliai. Ir dar jis yra mėgėjas pasipurtyti prie pat valties. Kaip pavyzdys, vienas ne visai malonus atsitikimas...
Sykį kartu žvejojantis bičiulis traukia savo gyvenimo sterką. Aš griebiu graibštą, žuvis įvirsta, pradedu kelti laimikį, jis išvirsta iš graibšto ir papildomas kabliukas įsisega į tinkliuką. Po to seka lėtas galingas pasipurtymas ir ilgas bičiulio pyyyyypt...
Turėjau tik vieną pasiteisinimą, kad įrankis ne mano, aš tokių su virvute priekyje sudedamų graibštų nenaudoju. Žinoma, tai nenuramino, draugas „įgelia“ iki šios dienos. Dar ir atsirevanšuoti bandė, kai traukiau savo (kol kas) bene didžiausią plėšrūną. Sakau: „Čiupk graibštą!“ Jis pareiškia, kad graibšto visai nepaėmė į žvejybą. Gerai, kad tądien sėkmės deivė buvo su manimi. Kai pakišau ranką sterkui po pilvu ir pakėliau sterką į orą, guminukas išlėkė iš jo nasrų... Būtų kvailoka paleisti svajonių žuvį vien todėl, kad neturėjai graibšto.
Pastebėjau, kad šios žuvys nemėgsta stipraus vėjo. Matyt, sterkams nepatinka smarkiai banguojantis vanduo. Kaip ir visos kitos žuvys, jie labai jautrūs slėgio svyravimams. Kimba ir apniukusiu, ir saulėtu oru, bet apsiniaukusią dieną kibimų dažniausiai būna šiek tiek daugiau ir kimba sterkai visą dieną. Kai oras saulėtas, paprastai masalus čiumpa tik rytais ir vakarais.
Ne kartą įsitikinau, kad staigus atšalimas taip pat ne į naudą. Per mėnulio pilnatį stengiuosi nevažiuoti žvejoti, bet jei mėnulio kraštelis nukąstas arba mėnuo dar priešpilnis, pasitaiko geriausios žvejybos. Vidurvasarį išryškėja rytinis ir vakarinis sterkų „sukilimai“. Tada vidury dienos galima ramiai išsitiesus snūstelėti.
Žinoma, pastebėjimų labai daug, galima parašyti daugybę puslapių apie tai. Tačiau per sezoną išvažiuoji sterkauti dešimt, geriausiu atveju penkiolika kartų ir sukoncentruoti visus veiksnius, visas mintis yra labai sunku. Beje, ir kibimų nebūna tiek, kiek nuvykus į Nemuno žemupį. Kita vertus, juk žvejoju ir kitokias žuvis.
Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad smagiausia šioje žūklėje – pajusti tą specifinį sterko stuktelėjimą. Nesuprantu žvejų, kurie gaudo sterkus velkiaudami arba gyva žuvele. Būna, kai sterkas kartoja smūgius sulig kiekvienu masalo pakėlimu nuo dugno ir galiausiai „sėda“... Tada tikrai sukyla azartas ir adrenalinas užplūsta kraują.
Belieka tik užjausti plūdininkus ar dugninės mėgėjus, jie niekada nejaučia kibimo jutimo refleksais, o tik rega. Tas bukas smūgis vilioja dar kartą pajausti ir neduoda ramiai gyventi, versdamas sugrįžti vėl ir vėl į vietas, kurias matome ilgais žiemos vakarais prieš užmigdami.
Manau, kad jau pradedu suprasti, kur ir kaip turi atrodyti didžiojo sterko „ganykla“. Bet šią vienintelę paslaptį norėčiau pasilikti sau. Juk priešingu atveju ir straipsnio pavadinimas netektų prasmės...
Giedrius Bučius
