Ešerius – vertikaliosiomis blizgėmis
Žvejyba ant pirmojo ledo dažniausiai būna itin sėkminga. Aišku, daug kas priklauso, kada ledo pluta vandens telkinius aptraukia, nes nenuostabu, kad net po Naujųjų dar negalima ant ledo užlipti. Ypatingai žieminio meškeriojimo sezono atidarymu džiaugiasi ešeriautojai. Tokiu metu su mažais masaliukais laiko gaišti neverta ir galima net pirštinių nenusimovus smagiai blizges į vandenį nardinti.
O ir ešeriai pirmledžiu dažnai ešerio vardo verti – ne kokie ten „degtukiniai“, bet kepami, bent 100–200 g sveriantys. Žinau, žinau – ne visada taip nutinka, tačiau dabar, kai už lango minusinę temperatūrą termometras rodo, snaigelės po kiemą plavinėja, o aš savo žiemines blizgutes „inventorizuoju“, mano mintys būtent tokius vaizdinius piešia...
Taigi, jei jau taip, pašnekam apie tas ešerines blizges. Šį kartą apie tradicines – vertikaliąsias. Tokio tipo masalų stygiaus lyg ir nejaučiame – žūklės parduotuvių lentynos, vos tik pirmajai snaigei iškritus, įvairiais blizgių modeliais ima žvejo akį džiuginti. Bet ne visada širdį. Kad jau privežė į mūsų šalį tiekėjai to pigaus margo kiniško šlamšto, tai privežė! Be jokios atrankos ir supratimo. Gražu, pigu, tik kažin ar kibu.
Prekybininkas dirba savo darbą – centus skaičiuoja, o kasmet didėjanti mūsų žvejų armija perka tuos spalvotus pigius daikčiukus ir su nuožmiu įkarščiu ruošiasi pirmam polediniam mūšiui. Naujokai, kaip ir pridera kariuomenėje, pirmiausiai tuščiais šoviniais pašaudys...
Kad mažiau būtų tų netikrų šūvių, gal geriau rinkitės blizges, kurios turi žinomos firmos pavadinimą, tada nesvarbu, kur masalai bus gaminti, nes, reikia pripažinti, ir minėtoji Kinija jau seniai Europą kai kuriomis savo gamybos technologijomis „perspjovė“, svarbu dabar yra kas užsakovas, bet ne kas gamintojas, į tolimesnius aiškinimus, kodėl taip yra gal nesileisiu. Grįžkime prie straipsnio esmės...
Formų ir spalvų įvairovė
Žieminės vertikaliosios blizgės, kurias mes naudojame ešeriams vilioti, viena nuo kitos gali gerokai skirtis. Nenuostabu, kadangi dryžuotųjų plėšrūnų yra visur: upėse ir ežeruose, tvenkiniuose ir karjeruose, netgi nedidelėse balose šios žuvys randa būdų kaip išgyventi. Kitokios gyvenamosios vietos – kitokia mitybinė bazė – kitokie žuvų įpročiai – kitokie ir masalai. O jei dar atsižvelgsime į oro sąlygas, metų ir paros laiką, suprasime, kad kažkokios universalios ešerinės blizgės nėra ir negali būti. Aišku, jog patys mažiausi nago dydžio modeliukai daugiau orientuoti į šių plėšrūnų žūklę, su didesniaisiais – vienodai sėkmingai galima gaudyti ir lydekas, ir sterkus. Tačiau žinant seną gerą priežodį „kas tinka viskam, gali netikti niekam“, pernelyg dideliais modeliais žavėtis nerekomenduočiau. Nors...
Esu savo akimis matęs kaip seni kaimo žvejai murkdo į eketes, mano galva, pernelyg stambius bei nerealaus svorio „gelžgalius“ ir ant ledo verčia kone kilograminius ešerius. Žuvauja netgi vasarinėmis blizgėmis.
Konkretaus vandens telkinio specifika, pasakysite. Nieko panašaus, tokia žūklė taip pat turi racionalumo. Suprantama, vietiniai meškeriotojai pažįsta savo valdas ir puikiai išmano kur, kada ir kam pasiūlyti šitokius masalus. Iš principo, kuomet ešerių kibimas geras, jie stebėtinai neišrankūs bet kokiems viliokliams – jei juda, blizga, tai ir ešeriai be problemų tą daiktą griebia. Tada su didele blizge galima pagauti daugiau didesnių egzempliorių. Žinant jų buveines, šansai dar padvigubėja. Argi ne taip kibią dieną būna Kuršmarėse?
Kitas dalykas, kai dryžuotieji plėšrūnai pačiame viduržiemy nuo pačių smulkiausių avižėlių nusisuka. O čia kažkoks įsispyręs į veltinius diedukas ne tik didžiulius ešerius, bet ir visas mūsų teorijas po savo „kaliošais“ guldo. Visa esmė, kad apatiški ešeriai nebūtinai tik į smulkius masalus reaguoja, dabar svarbu ne tiek dydis, kiek pasyvus vilioklio žaismas. O svoris tam, jog galima būtų tą blizgę į didelį gylį ramiai nuleisti ir esant reikalui į dugną retsykiais bakstelėti. Tad sunkios mažiau lankstytos blizgelės ir yra skirtos gūdžiame viduržiemyje iš duobių ešerius vilioti.
Visai kitokie masalai ir kitokia žūklės taktika pirmledžiu. Dabar ešeriai zuja seklumose arba būreliais tyko ties šlaitų viršūnėmis niekaip sau vietos po ledu nerandančio žioplo pirmamečio mailiuko. Lengvas grobis ir, kol karpinių žuvų jaunimėlis susipras, kur jam žiemą reikia dėtis, dryžuotieji plėšrūnai gerokai praretins jo pulkus. Ešerių devizas „čiupk ką gali ir ryk kiek gali“ žiemos pradžioje mums – tikra šventė.
Tai paaiškina ir tą faktą, kad staigus vandens telkinių užšalimas tiesiogiai susijęs su sėkminga žvejyba ant pirmojo ledo. Trumpai tariant, po ledu dėl netikėtai pakitusių aplinkos sąlygų kyla savotiška panika, kuria netrunka pasinaudoti plėšrūnai. Todėl ir blizgės dabar – visai kitokios: lengvos, platesnės, labiau lankstytos – galinčios besivartant nuo šono ant šono ilgai sklęsti vandens storymėje. Meškeriojant seklumose su kitokiomis ir nepagaudysi – kaipmat įsmigs į dugną.
Panaši situacija susiklosto pavasarį – vėl į „mada“ grįžta lengvi ir maži masalai. Šiuo atveju dydis nebus rodiklis, tačiau visiems aišku, kad kuo mažesnė blizgė, tuo ji lengvesnė. Bet priežastis dabar jau kiek kitokia. Seklumos greičiau įšyla, pro pašutusį pakraščių ledą nuo krantų skverbiasi deguonies prisodrintas vanduo, ima sparčiai daugintis planktoniniai gyviai.
Blizgių spalvos priklauso ne tiek nuo metų laiko, kiek nuo vandens telkinio apšvietimo ir to telkinio specifinių savybių: dugno bei vandens spalvos, ten gyvenančių ir ešerių „valgiaraštyje“ dominuojančių žuvų ar kitų gyvių rūšių. Todėl savo žvejybiniame arsenale pageidautina turėti kuo įvairesnių masalų spalvinių variantų. Aišku, kažkokios bendros tendencijos galioja nemažai daliai vandens telkinių ir jas veikiausiai žinote. Jei ne, priminsiu.
Giedrą dieną dažniau kibesnės būna tamsesnės bei blankesnės blizgutės (varinės, žalvarinės, tamsinto sidabro, plieno spalvos), apniukusią – šviesios, labiau spindinčios (melchiorinės, šviesaus sidabro, nikeliuotos, chromuotos, dengtos auksu tviskančia danga). Panašiai yra ir esant skirtingam vandens skaidrumui: mažai perregimame – šviesios, skaidriame – tamsesnės.
Man visada labiau imponavo iš dviejų skirtingų metalų sulipdytos blizgutės ar bent jau iš abiejų pusių dengtos skirtingo metalinio blizgesio sluoksneliais. Kuo kontrastingesnis derinys, tuo geriau. Metalas lieka metalu – kažin kokio didelio skirtumo tarp spalvų neišgausi, bet balta-rusva ar pilka-geltona atrodo pakankamai kontrastingai. Galimas daiktas, jog dvispalvės blizgutės yra universalesnės esant skirtingam apšvietimui, o gal tiesiog besivartant joms vandenyje gaunamas nepakartojamas ir labai patrauklus vientisas spindesys.
Gaudydamas palei pat dugną, pastebėjau, galima sakyti, visai priešingą spalvų pritaikymą. Pavyzdžiui, dumbliname ežerėlio dugne efektyvesnės bus tamsių pilkų tonų blizgutės, durpingame – vėlgi tamsių, bet jau rusvų (vario) atspalvių, prie smėlio – geltono metalo. Baltai spindinčios kibiausios paviršiniuose vandens sluoksniuose. Taip veikiausiai yra todėl, kad žuvys maskuojasi. Juk prigludusių prie dugno žvynuotųjų nugara susilieja su juo, pakilusios į viršų jos rodo savo baltą pilvą, kuris, žiūrint iš apačios, būna prastai matomas.
Tai, kad kai kuriems telkiniams galioja išskirtiniai dėsniai irgi galima paaiškinti. Sakysim, yra ežerėlių, kur nuo durpių pertekliaus vanduo tampa gintarinės ar net rudos spalvos. Ten gyvenančios žuvys taip pat įgauna panašius kūno atspalvius. Natūralu, jog ir masalai tuose vandenyse bet kokiu oru bus identiškų tonų. Arba paimkime atvirkščią variantą. Karjere, kur vis dar kasamas molis, visos žvynuotosios kažkokios išbalusios, nes čia vanduo visais metų laikais drumstas. Suprantama, kad varinis masalas šiose vietose pasmerktas, reikia ryškiai spindinčio, geriausiai pasidabruoto arba net nikeliuoto. Pastebėjau, jog upėse taip pat dažniau būna veiksmingi šviesūs, balto metalo viliokliai.
Tik įsigytus naujus blizgių modelius pirmiausia stengiuosi išbandyti tiesiog namuose. Gal kam tai atrodys juokinga, gal kam – netaupu, bet tam reikalui prisipilu į vonią vandens. Pageidautina prisileisti kuo daugiau, kad blizgutė turėtų erdvės ir gylio pademonstruoti visas savo galimybes. Vonioje netgi galima įžvelgti masalo sukeltus vandens virpesius, kurie šešėliu krenta ant baltų vonios šonų ir dugno. Jei kas nors blizgės judesiuose netenkina, čia pat replėmis galima pakeisti lenkimo kampą, dildele pataisyti formą ar sumažinti svorį.
Suprantu, kad tokiais eksperimentais tikrai ne visi užsiims, kai kurie žvejai tiesiog iš parduotuvės bėga ekečių gręžti. Bent jau apytiksliai, kaip sklęs vandenyje blizgutė, galima spręsti iš jos formos. Visų įmanomų variantų nevardysiu jau vien todėl kad nesu visažinis. Galiu pasakyti, jog bene labiausiai nuo vertikaliosios ašies į šoną nukrypsta blizgės, kurių svoris yra sukoncentruotas apatinėje dalyje (arčiau kabliuko) iki vieno trečdalio viso jos ilgio. Žiūrint iš šono, ji palaipsniui į viršų siaurėja. Jei pažiūrėsime iš priekio, pastebėsime, kad apatinė masaliuko dalis taip pat platesnė už viršutinę. Tokios blizgės įlinkis iš vidinės pusės bus gilesnis nei iš išorinės. Tai – veikiausiai pats populiariausias toli sklendžiantis modelis, kokį gamina mūsų vietiniai meistrai.
Blizgutė, kurios svoris sukoncentruotas visai prie pat kabliuko, visiškai neįlenkta ir iš šono atrodanti idealiai proporcinga, į vandenį smigs vos ne tiesia linija. Tokias, beje, žvejai ir vadina „vinukais“.
Nederėtų persistengti su „pagražinimais“
Tai, jog ešerius vilioja įvairūs papildomi kabliukų papuošalai arba užmauti natūralūs masalai, man nekelia abejonių. Ypač, jei jie – raudoni. Tokios spalvos kai kurių blizgučių trišakiukai – labai vykęs sprendimas, deja, neretai tokie kabliukai gana prastos kokybės – nors ir aštrūs, bet labai greitai sulinksta. Kartais dryžuotieji net nekreipia dėmesio kokios formos ar spalvos yra pats masalas, juda jis ar ne – tiesiog čiumpa nuogą kabliuką vien todėl kad jis – raudonas.
Todėl kartais aš pilkšvo arba balto metalo kabliukus pakeičiu kokybiškais raudonais. Arba kabliukus nudažau raudonu nagų laku, emale, bent jau jų kotelį.
Kuomet pas mus prekyboje pasirodė natūralių masalų imitacijos su natūraliais kvapais, jais iš karto pakeičiau taip vadinamą „kraujo plazmą“, kuria anksčiau apipildavau kabliukus. Pakanka nedidelio gabalėlio silikoninio trūkliuko ir visai nekibią dieną jau gali išprovokuoti ešerį.
Anksčiau naudojami papuošimai iš vilnonių siūlų – praeitas etapas. Jau vien tai, kad blizges su šlapiais siūlais tenka dėti į dėžutes, o po to namuose džiovinti (jei ne – gali surūdyti kabliukai), privertė mane atsisakyti šių papildomų vilioklio papuošimų. Vienintelis teigiamas įvairių siūliukų, plunksnelių bruožas – su jomis blizgės skęsta lėčiau, sklendžia plastiškiau ir tai gali būti papildomas veiksnys viliojant ešerius.
Visgi, mano manymu, jau geriau naudoti spalvotus keramikinius karoliukus. Teisingai juos užmovus ant kabliuko kotelio, kuomet kilnojant blizgę karoliukas ar karoliukai turi slankioti aukštyn–žemyn, kartais tai būna labai efektyvus vizualinis dirgiklis. Tačiau bet kuriuo atveju nereikia „persūdyti“ su įvairiais blizgių priedais, nes jie išderins masalo darbą.
Kai kas mėgina ant blizgių kabliukų kabinti gyvas trūklio lervas ir tikrai neretai būna labai efektinga. Bet juk išsiruošėte blizgiauti, o ne ant blizgės kabliuko prinėrę trūklių kuokštą ešerius vilioti tarsi gaudytumėte gyvu masalu.
Dar vienas būdas pagerinti gaudymo blizgėmis rezultatus, tai – pririšti virš jos ant atskiro pavadėlio arba užmauti ant pagrindinio valo kokį nors smulkų papildomą masaliuką: avižėlę, dirbtinę muselę, kabliuką su apvyniotu siūleliu arba užnertu karoliuku ir pan. Tačiau čia jau būtų atskira tema.
Kad blizgė tinkamai žaistų
Nebaigtas liktų straipsnis, jei bent jau bendrais bruožais neužsiminčiau apie pačią blizgiavimo techniką. Ši tema gali būti neišsemiama, jei pradėtume aptarinėti, kad ir ne kiekvieną blizgutę, tai bent jau tam tikrų modelių grupes atskirai.
Iš tiesų veikiausiai taip ir reikėtų daryti, nes kiekvienas masalas turi tik jam vienam būdingą judesių braižą, prie kurio tenka taikytis ir meškeriotojui. Noriu pasakyti, kad su lengva maža blizgute reikia elgtis visai kitaip, nei su giluminiu „vinuku“.
Taip pat, ką jau ne kartą pabrėžiau, yra specifiniai telkinio ypatumai, paros ir metų laikas, apšviestumas, slėgis, temperatūra... Gal nevardysiu – užteks. Atkreipkite dėmesį, kad prie visų šitų veiksnių reikia taikytis, jų nepakeisi. Galima keisti tik žūklės taktiką, masalą, kažkiek įtakoti jo darbą techniškai ir, jei dabar aš imčiau sekundžių bei centimetrų tikslumu nurodinėti kaip elgtis su blizge nekonkretizuodamas žvejybos sąlygų bei pačios blizgės, – padaryčiau nedovanotiną kvailystę. Taigi, tik bendrais bruožais...
Atėjęs prie vandens telkinio negali tiksliai žinoti kokiame gylyje tuo metu maitinasi ešeriai. Gali spėti atsižvelgdamas į anksčiau minėtas sąlygas, gali pasižiūrėti kaip gaudo kiti žvejai, gali kažką nuspręsti prisiminęs praėjusias žūkles. Tačiau pataikyti tiesiai į „dešimtuką“ – tai jau laimės dalykas (gal nepervertinkim savo meistriškumo). Tad apsimeskime, jog mes esame naujokai ir pradėkime blizgiauti taip, kaip priklauso atėjus į nežinomą vandens telkinį net nenutuokiant, kur tie ešeriai gali būti. Išsigręžiame eketę ir pradedame...
Galimi du pagrindiniai žvalgybos principai: iš apačios į viršų arba iš viršaus į apačią. Turiu omenyje, kad tokiu būdu tikrinsime visą vandens gylį žūklavietėje iki pajusime, jog tam tikrame sluoksnyje ešeriai maitinasi.
Kurį variantą pasirinkti priklauso nuo paties meškeriotojo, visgi patarčiau giedrą dieną esant aukštam slėgiui naudoti antrąjį būdą, o atodrėkiu – pirmąjį. Pastaruoju atveju nuleidžiate blizgę iki dugno, pakeliate ją maždaug 5–10 cm ir staigiu riešo judesiu kilstelkite meškerykočio viršūnę dar apie 20–30 cm. bei taip pat staigiai ją grąžinate į pradinę padėtį. Po to 2–5 s –.pauzė. Beje, tas sekundžių skirtumas todėl, kad aš nežinau kokia blizge žuvausite, kiek laiko ji sklęs ir kiek aukštai mojuosite ranka.
Taip kartojama iki dešimties kartų. Jei per tą laiką niekas masalo negrybštelėjo, susukite dalį valo ir pakelkite blizgę į tokį aukštį, iki kokio jūs prieš tai truktelėdavote masalą, t. y. dar 20–30 cm. Vėl viską kartokite iš naujo.
Dar neužkibo? Tokiu pat principu kelkite blizgę dar arčiau ledo ir vėl darykite iki dešimties mostų bei tiek pat pauzių. Taip po truputį, po truputį ir priartėsite prie eketės krašto. Jei nieko nepagavote, reiškia, kad šioje vietoje arba visai nėra ešerių, arba jie nenori siūlomo masalo. Nepulkite jo keisti, geriau gręžkite kitą eketę ir tokiu pat varginančiu būdu tikrinkite naują vietą.
Na, jei jau ir penktoje, šeštoje, septintoje... skylėje rezultatas bus nulinis, gal iš tiesų verta išbandyti kitą vilioklį. Nebūtinai kitoje vietoje, galite grįžti ir prie senų ekečių. Beje, ešeriai maksimalistai – kai nekimba, tai itin sunku jiems ką nors įsiūlyti, bet kada sumano užkąsti – per pusvalandį gali dienos laimikį sugauti.
Bandant žūklauti iš viršaus į apačią, viskas daroma, kaip ir jau minėtu būdu, tačiau atvirkštine tvarka. Dabar jau tenka valą ne susukti, bet nuvynioti nuo ritės jo tiek, kokiu atstumu į viršų mosto metu vėliau kilstelėsite blizgę. Ir taip vis žemyn, žemyn iki pat dugno...
Kuomet gyliai dideli, šis procesas gana ilgai užtrunka, bet vėlgi, sėkmės faktorius, kaip visuomet žūklėje, yra ne paskutinėje vietoje. Jei labai pavargote, nusibodo, galima ne taip kruopščiai ešerių ieškoti. Niekas nedraudžia daryti platesnius mostus (kad ir iki metro) ar mažesnį jų skaičių. Gal kaip tik plėšrūnai trokšta ilgo masalo sklendimo ar agresyvių judesių jį bekeliant. Kad taip bus viduržiemį, aš abejoju, veikiau atvirkščiai, bet šiuo metu – visai įmanomas variantas.
Aišku, yra pačių įvairiausiu būdų patobulinti tokį monotonišką gaudymą. Labai neblogą efektą duoda, po jau minėtų pauzių, blizgės nuleidimas dar apie 10 cm žemiau, ją trumpai, bet staigiai keletą kartų krestelėjus ir vėl sustabdžius keletui sekundžių. Vėliau pakratydami keliame aukštyn tą patį atstumą, vėl darome pauzę ir tik tada – staigų mostą.
Viduržiemyje ešerį įmanoma išprovokuoti leidžiant masalui sklęsti taip, kad jis besileisdamas liestų dugną, žinoma, parinkus atitinkamai žaidžiantį blizgutės modelį. Panašus variantas yra baksnojant blizgute per dugną, po to kelioms sekundėms ją pakeliant vos vos aukščiau ir palaikant ramybės būsenoje. Pastarasis variantas kažkiek primena žaidimą velniu.
Apskritai, blizgiavimas yra ne tik kantrybės išbandymas ar meistriškumo patikrinimas. Viso šito reikia žvejojant ir plūdine, avižėle. Juk čia irgi tenka atrasti kur maitinasi žuvys, parinkti joms tinkamą masalą. Tačiau gaudant blizge dar labai praverčia fantazija, vaizduotė, nes kaip kitaip įteigsi ešeriui, kad tas metalo gabalėlis – tikrai gardus.
Romualdas Žilinskas
