Džigavimas heavy stiliumi. Spiningavimo technika
Džigauti moka tikriausiai visi, kurie gaudo silikoniniais masalais. Tai paprasta – dvi arbas trys staigios apsukos ritės rankenėle ir pauzė. Čia tas supaprastintas arba pats paprasčiausias variantas. Kokiu dažniu reikia atlikinėti pauzes, kaip greitai vynioti valą nusprendžia pats žvejys. Tačiau su „sunkiuoju“ džigavimu būna kiek kitaip.
Nesakau, jog šitoks būdas netinka, tikrai ne, jis gali būti net labai efektyvus, visgi galimi ir kiti masalo traukimo variantai. Heavy džigavimas iš principo labai panašus į įprastinį, bet yra šiokių tokių niuansų, faktas, kad kai kuriuos techninius faktorius įtakoja masyvesni galvakabliai arba ofsetinės galvutės.
Dugnu tiesiąja į abi puses
Vienas iš paprastesnių heavy džigavimo būdų yra masalo vilkimas dugnu. Tačiau tai galima daryti tik ten, kur dugnas nešiekštuotas ir pakankamai kietas, kad sunki galvutė neprasmegtų dumble arba nerinktų vandens augalų ir kitų nuosėdų.
Vilkimas gali būti dvejopas – kuomet pats suki ritę ir trauki guminuką, arba kai masalą stumia upės tėkmė ir masalas tolsta. Reikėtų pasakyti, kad masalą traukiant į save, praktiškai nėra skirtumo, jis ant galvakablio ar ofsetinės galvutės kabliuko. Tačiau tuomet, kai guminuko judėjimą „patikėdavau“ pačiai upei, geresni rezultatai man būdavo žuvaujant su galvakabliais.
Veikiausiai tokią animavimo techniką reikėjo išskirti, kaip du atskirus būdus, bet to nepadariau dėl kelių priežasčių. Visų pirma, guminukas juda tik dugnu, o antra – jis juda vienoje tiesėje, kuri įstriža upės srovei. Skiriasi tik vilioklio judėjimo kryptis, kaip supratote – ji yra kardinaliai priešinga.
Gal iki galo neperpratau masalo „atleidimo“ metodo, gal kažką dariau ir tebedarau ne taip, nes, pakalbėjus su kitais žvejais, jie didesnio skirtumo tarp galvakablių ir ofsetinių galvučių nejausdavo. Taip, kartais plėšrūnės geriau kimba ant vienų, kitąsyk – ant kitų, bet, jų nuomone, tai yra labiau žuvų įnoriai ir dar priklauso nuo to, koks masalas ant kabliuko. Juk vieni guminukai geriau dirba su šarnyrinėmis ofsetinių galvučių sistemėlėmis, kiti užnerti ant galvakablio kabliuko taip, kad kūneliai praktiškai nejuda į šonus.
Suprantama, kad antrasis atvejis, t. y. masalo plukdymas tolyn, galimas tik spiningaujant upėje. Žuvaujant sunkiais galvakabliais ir naudojant šią techniką paprastai guminukas metamas nedideliu kampu pasroviui, nes sviedžiant jį skersai vandens srauto, itin daug galimybių, kad vilioklis ten amžiams ir pasiliks – masyvios galvutės, regis, pačios suranda tegul ir vienintelį toje upės atkarpoje kliuvinį.
Kur kas mažiau galimybių, kad masalai užstrigs už dugno akmenų tada, kai spiningauji įsibridęs ir sviedi jį beveik pasroviui. Tada iškėlęs spiningą lengvai suki ritę arba po truputį atleidinėji valą, abiejuose variantuose didelę teigiamą reikšme turi trumpos pauzės, kurių metų dažniausiai ir kimba žuvys. Jei jauti, kad tėkmė plukdomo vilioklio kažkurioje vietoje nepastumia, spiningo viršūnėlę pakeli dar aukščiau, vėl nuleidi į ankstesnę padėtį...
Tokia džigavimo technika yra labai aktyvi, nes masalas visada juda, o meškeriotojas tarsi susitapatina su guminuku, nes privalo jį puikiai jausti. Kartais kibimas atrodo lyg kliuvinys (tai būdinga sterkams), tad stabtelėjimas yra signalas pakirtimui, čia delsti negalima. Visgi kertama ne atsilošus, o tik riešo mostu, nes valas maksimaliai įsitempęs ir to pakanka. Kita vertus, gal tai išties tik dugno gauburys, tad staigus ir trumpas pakirtimas privers guminuką jį paprasčiausiai peršokti.
Sterkus paminėjau ne šiaip sau, nes būtent toks būdas – vilioklio traukimas dugnu prieš tėkmę arba jo plukdymas pasroviui, šiuos plėšrūnus rudenį labiausiai gundo.
Aš net neįsivaizduoju, kai tai galima būtų atlikti su kadaise gaminamais spiningais, kurie nepasižymėjo dideliu jautrumu, taip pat be pintos gijos. Juolab – kada naudosi priešingą variantą, kai guminuką meti ne pasroviui, bet prieš tėkmę ir velki jį dugnu. Deja, tai galima daryti tik su lengvesniais galvakabliais, dabar aprašinėjami masyvūs būdingi heavy stiliui netiks, tad apie tai nė nepasakosiu.
Galima spiningauti ir nebūtinai įsibridus. Tam tinka kranto iškyšuliai, upės vingiai. Aš, tarkim, labai sėkmingai tokią techniką naudodavau užsilipęs ant tilto polių. Deja, patiltėse būna gausybė kliuvinių, tad galėdavau masalą pravesti tik siauroje upės juostoje. Suprantama, kad nežinomoje vietoje (tiltas gal ir žinomas, bet kas po juo...) žvejys bus tiesiog pasmerktas „laidoti“ masalus vieną po kito.
Beje, tokiam būdui reikalingas ir ilgesnis spiningas. Aš net sakyčiau, kad tiesiog būtinas, nes kuo mažiau guls valo ant vandens, kuo didesniu kampu galėsime atplėšti stabtelėjusį masalą nuo dugno, tuo bus geresnis kontaktas, mažiau prarasime vilioklių.
Gal kas paprieštaraus, jog šiuo atveju kaip tik galima puikiai išsiversti su trumpu kotu, kadangi dirbama juo masalui judant lygiagrečiai upės tėkmei. Bet reikėtų atkreipti dėmesį į esminį momentą – kuo stačiau mes kilstelėsime tarp akmenų įstrigusį masalą, tuo daugiau galimybių, kad jis atsikabins. Kada meti vilioklį skersai tėkmės, valas labiau riesis, todėl spiningo ilgis bus mažiau reikšmingas, ypač, kai guminukas užmestas labai toli.
Galima velkant ar atleidžiant guminuką džigauti ir iš valties. Netgi labai patogiai. Gana keista, bet būtent iš valties aš paprastai gaudydavau kitu būdu. Net nežinau kodėl, dabar tik rašydamas straipsnį tai prisiminiau.
Su masalo pakėlimais
Kas yra gerai įvaldęs tvičingavimo techniką, tam nebus labai sudėtinga ir džigauti dar vienu siūlomu būdu. Beje, jo mane išmokė daug kam Lietuvoje žinomas žvejys, nors iki jo lygio, atvirai pasakius, man dar augti ir augti.
Visur spaudoje rašoma, jog tai yra amerikietiškasis džigavimo variantas, kad jis atkeliavo į Europą iš užjūrio. Bet nemanau, jog tas spiningautojas, kaip ir kiti tokio lygio meškeriotojai kažko mokėsi iš amerikiečių. Tai yra tiesiog ilgalaikės praktikos – dažnų žvejybų ir eksperimentavimo – rezultatas. Na, bet esmė juk ne tame.
Šis būdas irgi nėra jau kažkoks ypatingas. Tai paprasčiausias spiningo trūkčiojimas vienodais rankos mostais vienodo ilgio laikotarpiu. Meškerykočio viršūnę atlenkiame į save didindami kampą tarp jo ir vandens horizonto iki pusės metro mostu. Tai darome plastiškai ir didindami mosto greitį. Tuo pat metu surenkame laisvą valo atkarpą, nes masalas paplaukė link mūsų.
Tačiau čia yra kai kurie svarbūs momentai. Kuomet guminukas labai sunkiai „gaudo dugną“ dėl smarkios srovės, mostas turėtų būti nedidelis, nes vilioklį tėkmė gali tiesiog nešti tolyn ir neaišku, kuomet jis vėl nuskęs.
Galimas ir sudėtingesnis džigavimo variantas. Tai jau būtų dvigubas pakėlimas, kuomet pirmasis mostas yra trumpas (iki 25 cm), daroma labai menka pauzelė (iki 0,5 s), tuo pat metu spiningo viršūnė gražinama į pradinę padėtį ir iš karto seka staigus iki pusės metro mostas. Aišku, laisvas valas irgi suvyniojamas ant ritės.
Reikėtų akcentuoti ir pačią žūklės sunkiais galvakabliais pradžią, kuomet masalas yra tik užmetamas. Nepriklausomai nuo svorio, vilioklis, jei po užmetimo įtempsime valą, upės tėkmėje skęs ilgai, nes greitai to neleis padaryti įtempta gija. Tačiau vėlgi, pagal visas teorijas (praktiškai, beje, irgi) tik tokiu būdu mes galime pajusti ir laiku sureaguoti į žuvies kibimą.
Bet kuomet reikia staigiai nugramzdinti masalą, šitaip elgtis negalime. Arba tai netinka ir tuomet, kai gaudome minimaliai sunkiais galvakabliais, kadangi labai masyvių žuvys nenori griebti, ir tėkmėje labai sunkiai juos nugramzdiname į dugną. Tokiu atveju rekomenduočiau tiesiog atlenkti ritės lankelį ir palaukti iki vilioklis visiškai nuskęs.
Bet, kaip minėjau, tada nejausime žuvies kibimo, jei ji griebs besileidžiantį guminuką. Todėl galima panaudoti dar ir mišrų masalo skandinimo būdą.
Džigaujant heavy stiliumi, reikia turėti omeny, kad žuvys griebia vilioklį beveik visuomet žemesniuose vandens sluoksniuose, arčiau dugno. Todėl leidžiame guminukui laisvai skęsti netempiant valo iki vidurinių vandens sluoksnių, o tik po to įtempiame giją.
Bandžiau taip gaudyti viršutinėje Kauno marių dalyje, kur gylis nėra didesnis nei 14 m, bet srovė gerai juntama, su 0,15 mm pintu valu 30 g galvutę pavyksta nugramzdinti iki 10 s laikotarpyje.
Tiesa, tai tėra labai sąlyginiai apskaičiavimai, nes viskas dar priklauso ir nuo srovės greičio, tolygumo, guminuko dydžio, valo diametro, kadangi net ir minėtas 0,15 mm valo storis pas skirtingus gamintojus gali būti nevienodas, jo plūdrumo, netgi užmetimo kampo tėkmės tiesiajai.
Paskutinį faktorių paaiškinsiu. Juk jei užmetate vilioklį tiesiai pasroviui, tai valo tempimas bus kitoks, nei užmetus masalą, kad ir nedideliu kampu upės srovei.
Kiek pastebėjau, įprastinis džigavimas yra vienodai perspektyvus visais metų laikais, o vasarą geresnių rezultatų galima tikėtis žvejojant su patrūkčiojimais. Manding, kad tai lemia vandens temperatūra, kuri, suprantama, įtakoja žuvų aktyvumą.
Romualdas Žilinskas
