Džigavimas heavy stiliumi. Jei nori trofėjinių laimikių
Manau, kad toks plėšrūnių gaudymo stilius, kurį ruošiuosi aprašyti, bus įdomus visiems, kadangi taip dažniausiai viliojamos rekordinės žuvys, nors retas žvejys tam ryšis. Yra dvi trys pagrindinės priežastys.
Pirmoji – ilgas, nuobodus, varginantis darbas, kuris reikalauja tikrai daug fizinių jėgų. Antroji – speciali įranga, kadangi tam reikės didelio užmetimo spiningų, tvirtų ričių, storo pinto valo ir neretai big bait klasės masalų. Trečioji – laimikiai, žuvaujant su tokia įranga dažniausiai būna reti. Tačiau būtent laimikiai ir verčia spjauti į visas tas išvardytas priežastis, nes jie tokie, kuriuos dalis meškeriotojų regi tik sapnuose.
Aišku, galima vardyti ir daugiau šią žūklę apsunkinančių priežasčių. Tarkim, vandens telkinių, kibių vietų stoka, nes paprastai šiuo stiliumi, žvejojama dideliuose gyliuose, kai kur taip galima žuvauti tik iš valčių.
Nors esu bandęs šiuo stiliumi gaudyti didžiosiose mūsų upėse nuo kranto ir toliau kasmet sėkmingai tebebandau. Man pasiteisino. Ir ne tik man, nes tikrai nesu tokio džigavimo pradininkas, o priešingai – mokinys.
Beje, pasiteisino ypač rudenį, nes tai natūralu – kaip tik tuo metu žuvys traukiasi į žiemojimo duobes ir neretai jose būna koncentruotai. Radus panašias vietas galima, bent jau upėse, tokiu metų laiku ten pat galima sužvejoti stambių lydžių ir didžiulių sterkų, gal net apsnūdusį rudeninį šamą, nes masalai tiks visoms šių rūšių grobuonėms.
Internetinėje erdvėje, taip pat senuose specializuotuose žurnaluose apie žūklę pakankamai daug straipsnių apie gaudymą ultalight spiningais, daug kalbama apie tokios žūklės specifiką, masalus. Ne tik todėl, kad pastarasis žuvų gaudymas vienu metu smarkiai populiarėjo, o dabar vėl „lipa ant bangos“, populiarus ir tarp žvejų sportininkų. Deja, spiningavimo varžybose neretai laimi tie, kurie parneša saują ešeriukų, nes tikslingai gaudyti stambias plėšrūnes yra pernelyg rizikinga.
Tokia mūsų pustuščių vandenų specifika, nors pažiūrėjus kitu rakursu, ši taktika pasiteisina visur – stambios žuvys žymiai įnoringesnės ir sužvejoti jas tikrai ne visada pasiseka.
Tačiau visai kitaip elgiasi profesionalūs (nepabijosiu šito žodžio) žvejai ne sportininkai, kurie Nemune, Neryje ar Kauno mariose gaudo lydekas, šamus, salačius, sterkus ir kitas plėšriąsias žuvis, kurios pagal dydį galėtume vadinti trofėjinėmis. Kažkada, kai pirmą kartą pamačiau su kokio svorio galvakabliais jie spiningauja, buvau apstulbęs – nejau žuvų nebaido tokios „bombos“? Pasirodo, jog ne, netgi yra atvirkščiai. Tad rašysiu šį kartą apie kitą kraštutinumą – džigavimą, kurį užsienyje visiškai ne be reikalo vadina heavy (sunkus).
Iš tiesų mūsų vandens telkiniuose naudojamos švininės galvutės arba galvakabliai nėra jau tokie sunkūs, jei palygintume juos su tais, kuriuos naudoja žvejai, tarkim, Volgoje, Okoje ar didžiuliuose ir labai giliuose Rusijos patvenktų upių tvenkiniuose. Mūsiškiai spiningautojai vargu ar ima sunkesnius nei 40 g, o rusai kartais gaudo net su 100 g (!) „galvomis“. Tiesą sakant, ne vien jie, nes vakariečiai irgi turi ne ką mažiau žuvingų gilių vandens telkinių.
Kaip nepaminėjus ir Ispanijos šamų, kurie išplito ne tik vietinėse, bet ir aplinkinėse giliose vandens saugyklose. Juk mūsų žvejai ten vienu metu važiuodavo labai dažnai spiningauti, dabar tas vajus jau aprimęs. Žodžiu, kiekvienai šaliai – sava specifika, tad gal apsiribosiu tuo, jog ir 30 g galvakablis silikoniniam masalui, mūsų akimis, jau yra labai sunkus.
Kita vertus, galvutės masę apsprendžia ir vilioklių dydžiai. Juk 5 cm guminuko nemausi ant 30 g galvakablio, kai 15 cm silikoninį masalą – kodėl ne, kuomet tenka žuvauti giliai, kur pakankamai sraunu, valas storas ir žuvims norisi aktyvaus, net agresyvaus vilioklio judėjimo.
Kodėl sunkus vilioklis masina plėšrūnes?
Pagal visas žvejybines teorijas, plėšrūnei reikia ilgai vandenyje sklendžiančio masalo. Juk ir pats ne kartą esu minėjęs, kad kuo ilgiau vilioklis būna grobuonės akiratyje, t. y. ilgai skęsta, planiruoja ar kitaip juda, tuo daugiau galimybių, jog ji jį griebs. Tai natūralu, nes net ir leisgyvė žuvelė nekrenta akmeniu į dugną – ji iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti vandens storymėje.
Tokios žuvys, kaip lydekos, salačiai, netgi sterkai reaguoja į potencialią auką dar ir rega, tad ilgai skęstantis masalas juos gali sugundyti ne tik savo judesiais, tačiau ir išvaizda – tai lyg ir papildomas dirgiklis.
Paradoksas, bet kai kada tik sunkūs galvakabliai atneša sėkmę, nors juos užmetus masalas dugną pasiekia vos per porą sekundžių. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, jog priklausomai nuo gylio, srovės stiprumo bei valo storio, 25 g galvutė gruntą paliečia 3–6 kartus lėčiau, nei 36 g galvakablis.
Tačiau normaliai „radus dugną“ su 30 g svorio masalu ir pakeistus jį 40 g viliokliu, laiko skirtumas, iki jie abu nuskęs, praktiškai bus vienodas. Čia ne prieštara pačiam sau, kalbu apie „nemuninį“ variantą, kuomet spiningauji ta pačia įranga, tuo pačiu masalu, toje pat vietoje, nes mūsų upėse didelių gylių nėra ir toji 30 g galvakablio svorio riba dažniausiai būna maksimali.
Galima įžvelgti kelis faktorius, dėl ko šitoks gaudymo stilius turi pasisekimą. Visų pirma – sunkūs galvakabliai, ant kurių užmauti guminukai, pasiekia didelėje srovėje ir dideliame gylyje dugną, o lengvesni tokio tipo masalai dėl tėkmės poveikio geriausiu atveju pakimba kiek žemiau vidurinių vandens sluoksnių. Natūralu, kadangi bet kokioje upėje srovė stipriausia būtent tokiame vandens lygyje, t. y. viduriniuose vandens sluoksniuose, o silpniausia – paviršiuje ir prie pat dugno. Jau vien dėl tos priežasties, kad dugnas nelygus: kalneliai ir duobės, akmenys ar šiaip įvairūs šiekštai – visa tai prilaiko vandens srautą, tėkmę daro nevienalytę, tad ir žuvys dažnai plauko palei dugną.
Tie patys dugno nelygumai plėšrūnėms būna ir puikios slėptuvės iš kurių jos atakuoja savo aukas. Kuomet lengvas masalas nepasiekia reikiamo gylio, tai vargu ar galima tikėtis ir gero laimikio. Be to vandens viduryje srovė masalą ant įtempto valo neša labai greitai, todėl net ir pamačiusi vilioklį plėšrūnė sunkiai spės jį pačiupti. Ypač kuomet žuvis vangi ne tik dėl to, kad nenori ėsti, bet šaltesniame vandenyje apskritai yra sulėtėjusi jos medžiagų apykaita, žvynuotoji tapo tiesiog lėtesnė.
Akcentuočiau, kad nereikia painioti dviejų skirtingų dalykų – lengvai besileidžiančio žemyn masalo ir greitai plaukiančio praktiškai viename vandens horizonte.
Yra ir kita medalio pusė. Kiekviena plėšrūnė reaguoja į masalo vibraciją. Įsivaizduokit, kokį šurmulį sukelia staiga į dugną stuktelėjęs sunkus galvakablis. Juo labiau, kai nuo to smūgio aplink pakyla dumblo stulpas.
Tarkim, upėje yra daug pašalinių garsų, kuriuos sukelia į akmenis atsimušęs bėgantis vanduo, nevienodu greičiu tekanti srovė, kuri neša įvairius šapus, lapus, žoles ir kitokį už masalų kabliukų besikabinantį šlamštą. Čia jau reikia itin stipraus dirgiklio, kuris savotiškai pramuštų tuos garsus ir atkreiptų grobuonių dėmesį.
Beje, jei žvejojate žiemą, tai siūlyčiau prisiminti gaudymą velniukais, kurie lyg magnetas pritraukia ešerių būrius. Štai dar vienas sunkios galvutės privalumas.
Sunkus džigavimas turi ir minusų
Nereikia manyti, kad taip spiningaujant galima pasiekti visada tik geriausių rezultatų ir pagauti stambiausias žuvis. Kad heavy džigavimas orientuotas į didelių plėšrūnių žūklę – faktas, tačiau jis viso labo tėra galimybė.
Gaudant tokiu stiliumi reikia turėti, ką jau minėjau, ir atitinkamus įrankius. Apie juos dar kalbėsiu, bet reikia pabrėžti, jog čia įprastiniai visiems žūklės atvejams spiningai ir netgi ritės netiks, reikės storesnio bei tvirtesnio valo, stambesnių masalų, veikiausiai ir valties. Tad žvejui tai jau bus ir papildomos išlaidos, galbūt ir labai didelės. Visada apmaudu, kada investicijos nepasiteisina.
Bet aš jau straipsnio įžangoje išvardijau priežastis, kodėl nedaugelis ryžtasi šitokiai žvejybai, čia kartojuosi tik todėl, kad nenorėčiau heavy stiliaus spalvinti rožinėmis spalvomis. Kita vertus, kvaila rašyti ir tuo pačiu žvejį atkalbinėti nuo tokio žuvų gaudymo – tiesiog sakau, kaip yra iš tiesų.
O yra dar ir tai, kad meškeriotojui šiai žūklei reikės nuteikti save psichologiškai, liaudiškai šnekant, „perlaužti“, jei ligi tol jis tegaudė geriausiu atveju vidutinio užmetimo svorio spiningais. Dabar žvejui visa jo įranga atrodys kažkokia grubi, sunki, ne tokia ir kartais užtrunka daug laiko, kol prie jos įprantama. Sakysite, jog veltui gaištu laiką minėdamas šiuos dalykus, bet, patikėkit, teigiamos išankstinės nuostatos ir tikėjimas sėkme – pusė to, kas atneša gerus žūklės rezultatus.
Tiesą sakant, atneša ir didžiausius nusivylimus, kadangi ilgai laukta ir galiausiai užkibusi žuvis gali pabėgti – t. y. nutrūkti, atsikabinti. O kuo ji ilgiau laukta, kuo stambesnė, tuo praradimo kartėlis bus didesnis. Nutrūkus rekordiniam laimikiui, kada jis užkibo netyčia, kada jo visiškai nesitiki, yra pateisinamas: buvau nepasiruošęs, viskas taip netikėtai, įranga neatitiko žuvies dydžio ir panašiai.
Nuo psichologinių aspektų pereikime prie labiau akivaizdžių – grynai techninių, nes spiningaujant tokiu stiliumi jų irgi netrūksta įvairių dalykų, dėl ko žvejai neretai nervinasi.
Taip žuvaujant bene didžiausia problema yra ta, kad sunkūs galvakabliai daug greičiau atsipalaiduoja žuvies žabtuose. Noriu pasakyti, jog pakirsta ir traukiama plėšrūnė turi daug daugiau galimybių pabėgti, nes galvakablis veikia tartum svertas ir kuo jis yra sunkesnis, tuo lengviau kabliukas išsiplėšia iš žuvies gerklės.
Jei džigautume tąsia monofilamentine gija, tokių dalykų nutiktų rečiau. Tačiau standus pintas valas dar labiau padidina galvakablio „iškratymo iš gerklės“ galimybę. Beje, kiek pastebėjau, tai šiek tiek kompensuoja dabar naudojami fluorokarboniniai pavadėliai, nes jie yra sąlyginai minkšti, anksčiau, kuomet gaudydavau tik metaliniais, tokių įvykių būdavo dar daugiau.
Kiek geriau sekasi spiningaujant ofsetinėmis galvutėmis su prikabintais prie jų kabliukais (ypač dvišakiais), bet vis tiek žuvys sugeba nuo jų nusipurtyti. Tik nepagalvokite, kad pasprukusios žuvys heavy stiliaus džigavime yra užprogramuotas įvykis, jokiu būdu ne, paprasčiausiai, taip nutinka šiek tiek dažniau, jei lygintume su įprastiniu džigavimu.
Beje, dar ir todėl, kad stambus laimikis ilgai traukiamas. Juk kuo ilgiau vargini žuvį, tuo galimybė, kad kas nors įvyks „ne taip“, visada tik didėja.
Ten, kur yra labai daug dumblo, sunkūs masalai gali paprasčiausiai prasmegti jame. Turėkite tai omenyje, kai gaudysite palyginti nedideliais guminukais ir itin sunkiomis galvutėmis bei galvakabliais. Nors galbūt taip atsitiks tik labai jau išimtinais atvejais – jei žuvausite kokio nors gilaus dumblėto ežero duobėje, nes visgi tie „palyginti nedideli“ guminukai išties bus bent jau 10 cm, t. y. 4 colių dydžio. Bet tai – rečiau naudojamas minimumas, nes šiaip jau kalba bus apie pusantro-du kartus didesnius vilioklius.
Aš užsiminiau apie išpurtytus iš gerklės silikoninius masalus. Ir bėda ta, kad sunkių ir su ilgais kabliukų koteliais galvakablių, ant kurių kabliukų mauname guminukus, pasirinkimas nėra didelis. Regis, jų lyg ir yra, bet kuomet pradedi taikyti pagal vilioklį – pasigendi. Galvakablių asortimentas, lyginant su dideliais silikoniniais masalais, ryškiai „šlubuoja“. Nežinau kieno kaltė – gamybininkų ar prekybininkų. Rasti tinkamų spiningų, ričių, valų – nesudarys problemų, žymiai bus sunkiau suderinti guminukus ir jiems tinkamos masės galvakablius.
Tačiau aš jau pradėjau kalbėti apie tai, ką planavau rašyti kituose straipsniuose...
Romualdas Žilinskas
