Dviejų colių guminukai. Spiningavimo technika gaudant ešerius
Žūklė silikoniniais mikromasalais tėkmėje turi nemažai skirtumų, jei lyginsime tokią pat žvejybą stovinčio vandens telkiniuose. Apskritai šitoks spiningavimas upėje kitąsyk labai nutolsta nuo tipinio džigavimo, nors geriausias įrankis, bet kokiu atveju, bus iki 10–12 g. užmetimo svorio spiningas su nuorodomis „Jig“. Idealu, jei kotas yra tik iki 7 g testo, tada jo pavadinime dar figūruos žodeliai „Ultra“, Micro“ ir panašūs.
Paminėjau gana didelio testo spiningus, tačiau nepamirškite, ką rašiau ankstesniuose straipsniuose ir kas yra užakcentuota rašinio pavadinime – kalbu apie žūklę 2 colių arba 5,08 cm dydžio riperiais, kuriuos galima priskirti arba didžiausiems iš mikromasalų, arba mažiausiems viliokliams, kurie neįeina į šią kategoriją, tai būtų kažkas tarpinio tarp ultralight ir light spiningavimo.
Apie valą ir galvakablius esu kalbėjęs ankstesniuose rašiniuose, tačiau kai kurių svarbių dalykų nepaminėjau.
Dar šis tas apie galvakablius, valą ir pavadėlius
Galvakabliai, kuriuos naudodavau ešerių viliojimui su minėtais guminukais, savo mase neviršydavo 3 g. Praktiškai tai jau maksimalus ir išimtinis svoris, ir tai tik tuomet, kai spiningaudavau tokiai žūklei pakankamai storu 0,14 mm valu.
Kalbu apie monofilamentinę giją, apie jos privalumus šio tipo žvejyboje jau kalbėjau ankstesniuose rašiniuose. O apskritai geriausias gijos diametras – 0,11–0,12, o maksimalus galvučių svoris – iki 2,5 g, dažniausiai žvejodavau 1,5–2,0 g galvakabliais. Plonesniu nei 0,10 mm valu su šiais masalais upėje gal jau nevertėtų žvejoti...
Nors aš krypstu į smulkmenas, tačiau jos gana svarbios, todėl ir pabrėšiu, jog net antras skaičius po kablelio, vertinant valo storį, labai daug reiškia užmetimo nuotoliui. Aišku, gija gijai nelygi, daug ką lems valo slidumas, standumas ir panašiai, spiningo charakteristikos.
Bet jei paimsime du vienodus kotus, su tos pačios firmos monofilamentinėmis gijomis, pamatysime, kad, tarkim, guminuką su 2 g galvakabliu 0,11 mm storio valu nusviesime maždaug 5 m toliau nei su 0,12 mm gija. Paskaičiuokite, koks skirtumas bus naudojant 0,10 mm ir 0,14 mm valus, kurie yra mano siūlomų gijų diametro kraštinės ribos.
Kam tada reikia žuvauti su 0,14 mm valu arba pačiu ploniausiu? Storesnė gija reikalinga ten, kur yra gana daug vandens augalų. Jei ploniausias iš mano minėtų valų dažniausiai trūkdavo, kai masalas užkliūdavo už žolių, tai su 0,14 mm gija išsiplėšdavau įstrigusį guminuką. Tiesą sakant, žuvaujant su tokia gija nuostoliai visada būdavo mažesni kelis kartus.
Deja, to nepasakysiu apie kibimų skaičių, dažnį, kai ešeriai krisdavo į apatiją ir juos tekdavo kone „prievartauti“, kad atkreiptų dėmesį į masalą. Ir ne vien ešeriai, nes šapalams rodant kaprizus gijos storis irgi neretai turėdavo įtakos, kaip, beje, ir naudojamų galvakablių masė.
O karšiams tokio diametro valas, mano manymu, apskritai netinka, nes juos specialiai žvejodavau tik ant visai lengvų galvakablių kabliukų pamautais guminukais. Šįsyk kalbu apie Neries ir Nevėžio karšius, Nemune tai jau būtų diskutuotinas dalykas.
Storesnis ir tvirtesnis valas praversdavo tose vietose, kur yra lydekų. Nors aštriadantės plėšrūnės vienodai sėkmingai (joms sėkmingai, bet ne man) dantimis nurėždavo tiek 0,10 mm, tiek ir 0,14 mm diametro valą, bet ten, kur tikėtina, kad jų yra gana daug, prie storesnės gijos tvirtindavau volframinį pavadėlį.
Tarp minėtų valų diametrų yra gana ryškus skirtumas vertinant jų stiprumą, t. y. atlaikymo svorį kilogramais, tarp rekomenduojamo ploniausio ir storiausio jis gali būti iki 80 proc., tad traukti kilogramo ar daugiau sveriančią lydeką tai turės neabejotinos reikšmės.
Beje, apie pavadėlius... Jie irgi su nuorodomis „Micro“, „Ultra“, tokie volframiniai pavadėliai yra visai neprasti. Man šūsnis nepradarytų pakuočių (ten būna po du vienetus pasaitėlių) liko nuo tada, kai buvau rimtai „susirgęs“ ultralight žūkle, o per tą laiką volframiniai pavadėliai nekito. Faktiškai pačių ploniausių pasaitėlių testas beveik sutampa su 0,13–0,14 mm monofilamentinės gijos atlaikymo svoriu. Žodžiu, jie tikrai pagelbėdavo riperį prarijus lydekai.
Kuomet ešeriai, šapalai kimba be problemų, pavadėliai šių žuvų domėjimuisi masalais neturi įtakos netgi skaidriame upės vandenyje. Jei „ožiuojasi“ – tada valą naudodavau plonesnį, mažesnio svorio galvakablius, taikydavau kitą pravedimo techniką ir jau neberišdavau pasaitėlių net ir ten, kur yra lydekų.
Jei žuvų aktyvumas didelis arba vidutiniškas
Kaip ir sakiau straipsnio įžangoje, žūklė 2 colių guminukais tėkmėje neretai nukrypsta nuo tipinio džigavimo. Jau straipsnyje apie naktinę žūklę pasakojau, kad masalo traukimas yra tas paprastas „vaikiškas“, kuris labiau būdingas spiningaujant sukriukėmis.
Tačiau ir vėl – taip galima žuvauti tada, kai ešeriai „sukyla“, kai šapalai irgi paviršiuje vaiko mailių. Tokiu atveju netgi rekomenduočiau, nes taip per trumpiausią laiką galima pagauti didžiausią kiekį žuvų. Jei pradėsi kaip nors ypatingai pravedinėti masalą – daugiau nepagausi, gal net mažiau, nes tik gaiši laiką. Ešerių, šapalų „alkio protrūkis“ gali tęstis vos pusvalandį, tad brangi kiekviena minutė.
Yra buvę keletas žūklių, kuomet ešeriai griebdavo tik užmestą masalą, kai jis skęsdavo arba čiupdavo jį vos tik guminukas paliesdavo vandens paviršių. Beje, tai vienas iš tokio gaudymo elementų, net tada, kai dryžuoti plėšrūnai nėra labai aktyvūs. Meti masalą ir įtempęs valą suki ritę labai, labai lėtai, o tai reiškia, kad guminukas grimzta, tačiau dėl tempimo maksimaliai ilgai išbūna viduriniuose vandens sluoksniuose.
Tokio tempimo (ir masalo traukimo apskritai, netgi tolygiai) greitis priklauso nuo tėkmės krypties. Jei guminuką meti pasroviui arba nedideliu kampu pasroviui, o trauki prieš srovę, tai daroma ypatingai lėtai. Jei galvakablis yra labai lengvas, valas storokas, kiek gali būti storas tokioje žūklėje, užmestas toli pasroviui masalas gali nė nepasiekti dugno ir be jokio traukimo ar tempimo – jį paprasčiausiai kels tekantis vanduo.
Tačiau priešingu atveju, t. y. metant masalą prieš srovę, vilioklį reikia vesti jau atsižvelgiant į tėkmės stiprumą, nors visada pravedimas bus greitesnis nei pirmuoju atveju. Tai elementarūs dalykai spiningaujant bet kokiu masalu. Bet dabar kalbu apie vilioklio skendimą, tad nepainiokite – įtempus valą riperiui leidžiame skęsti, tad jis judės lėčiau, nei tuo metu, kada vesime.
Kuomet traukdavau masalą pasroviui, paprastai dugno jam neleisdavau pasiekti. Ir tam yra svari priežastis – dažniausiai žuvaudavau akmenuotose vietose, ten nuolatos būdavo ir įvairių šakų, šiaip kliuvinių, žolių kuokštų, tad kiekvienas guminuko nusileidimas į dugną, kai jį tėkmė stumia link spiningautojo, grėsdavo tuo, kad masalas užstrigs negrąžinamai. Dabar pravedimai galimi tik viduriniuose vandens sluoksniuose, palei dugną, bet neliečiant grunto.
Aišku, niekada negali būti tikras, kad net žinomoje vietoje masalas neužsikabins už kliuvinio. Pakanka jį nusviesti pusę metro arčiau ar toliau, į šoną ir gylis jau gali būti kitoks. Stovinčio vandens telkiniuose dugnas paprastai yra žymiai lygesnis arba grunto nuolydis tik minimalus, bet upėse – labai kauburiuotas. Išimtinais atvejais galima traukti guminuką ir upėje pasroviui velkant dugnu arba baksteliant į gruntą, bet vargu ar tai bus efektyvu. Kažkodėl ešeriai ir šapalai traukiamo pasroviui masalo norėdavo tada, kai jis būdavo aukščiau – viduriniuose vandens sluoksniuose, arčiau paviršiaus.
Pravedimas pasroviui gali būti tolygus, gali būti ir su pauzėmis. Tos pauzės itin menkos, nes žūklavietėse gylis varijuodavo nuo 1 iki 2 m. Galbūt žodis „pauzės“ čia net apskritai netinka, nes jos daromos ne nustojus sukti ritę, bet dirbant spiningu – dešinės rankos riešu palenkiame kotą (traukimo greitis sumažėja, guminukas leidžiasi), vėl atlošiame (masalas keičia horizontą, pakyla aukščiau).
Labai efektyvu netgi pakelti spiningą ištiesus rankas ir tada kampas tarp guminuko bei meškerykočio viršūnės padidės, valas bus nukreiptas į vandenį stačiau ir guminukas daug staigiau keis pravedimo horizontus leisdamasis ir kildamas. Kartais tai būdavo vienintelis būdas, kurį panaudojus masalai sugebėdavo bent kažkiek išprovokuoti ešerius. Deja, taip ilgai nepažuvausi – nepatogi kūno pozicija ir po poros valandų paskaus pečių juostą, rankas.
Šiuo atveju ilgas spiningas yra privalumas, nes nereikia kelti aukštyn rankų. Bet žūklei su nedidelio svorio masalais paprastai gaminami iki 2,20 m ilgio kotai, daug rečiau jie būna ilgesni. O ilgesni – mažiau jautresni, tad dėl vieno pravedimo būdo vargu ar verta eiti žvejoti su mažiau jautriu spiningu.
Įrangos jautrumas šioje žūklėje tampa dideliu privalumu, kai tenka guminuką vesti prieš tėkmę ir žuvys būna neaktyvios. Jau sakiau, kad lengvas galvakablis, jei vilioklis užmestas toli pasroviui, gali nė nepasiekti dugno. Arba, jis pakils ir nebenusileis, kai trauksime. Jei kontaktas su guminuku menkas – to nejausime. O traukti dugnu arba liesti dugną prisieina neretai.
Beje, su jautria įranga prarasime mažiau masalų. Galiausiai imi skirti, kuomet žuvis bakstelėjo į vilioklį ir kai vilioklis atsimuša į kliuvinį, tarkim, akmenį, smėliu užneštą šaką. Kada ešeriai „kramto uodegą“ riperiui, bene geriausias būdas juos apgauti, daryti labai, labai mažą pauzę. Jos trukmė matuojama akimirksniu, tas laikas netgi nenusakomas. Taip yra todėl, kad tėkmėje viskas vyksta daug greičiau, o gyliai, kaip minėjau, labai menki. Bet tos pauzelės pakanka, kad ešerys galop pasismeigtų ant kabliuko.
Tačiau jei taip padarysime tuo metu, kai guminukas palietė akmenį, o dar blogiau – šiekštą, beveik garantuotai jį užstrigdysime dugne ir nutrauksime masalą.
Kuomet upė aprimsta
Kartais ateini žvejot, o upės paviršiuje nematyti jokios gyvybės požymių. Bet tai nereiškia, kad ešeriai bus visiškai abejingi masalams. Dabar pravedimai pasroviui dažniausiai mažiau efektyvūs, dryžuoti plėšrūnai gali veikiau susigundyti prieš tėkmę traukiamu viliokliu. Pastaruoju atveju galimi du guminuko vedimo variantai.
Pirmasis, kuris išties yra tas tikrasis džigavimas, ypatingas tuo, kad sukame ritę lėtai, vienodu tempu, bet dirbame tik kotu – spiningo viršūnėlę tai pakeliame kone stačią, tai nuleidžiame. Vien ritės pasukimai ir pauzės, kaip irgi daroma tradiciniame džigavime, daug mažiau veiksmingi.
Sunku pasakyti kodėl. Gal kad masalas yra lengvas ir paprasčiausiai pražiopsai momentą, kuomet ešerys čiupteli riperį. Apsnūdę dryžuoti plėšrūnai jį griebia tarsi „atbulomis“ lūpomis, „baksi“, pauzės metu sekundei (masalas, nustojus sukti ritę, laisvai krenta) prarandi kontaktą ir to pakanka, kad nepastebėtum kibusios žuvies. Jei dirbi tik spiningu – sureaguoji. Ir tai, beje, būdinga ne vien ešeriams, tačiau ir sterkams, tokius dalykus pastebėjau džigaudamas didesniais guminukais ir su kitokia įranga. O dabar gaudome monofilamentine gija, ji mažiau jautresnė nei pintas valas.
Bet dar didesnį efektą ešerių „apsnūdimo“ momentais duodavo paprasčiausias guminuko vilkimas dugnu. Šitokio pravedimo taip pat galimi du variantai. Pirmasis, kada tiesiog nuskandini masalą ir itin lėtai suki ritę. Nežinau, ką ten mato ešeriai, ką jiems primena taip traukiamas guminukas, kodėl reaguoja, bet faktas – reaguoja. Tai išties vienas geresnių būdų tokiais atvejais juos suvilioti.
Taip pat ne ką mažiau efektyvu ir daryti pauzes. Jos trunka iki 3 s, tai jau nemažai. Dabar svarbus yra cikliškumas, kas reiškia, kad padarome vienodą skaičių ritės apsukų ir išlaikome vienodo ilgio pauzes. Paprastai (9 kartus iš 10) ešerys masalą čiups tada, kai pradėsime po pauzės vynioti valą. Kaip ir anuo atveju ritę sukame kiek galima lėčiau, o spiningo padėties nekeičiame.
Jei ešeriai kimba aukščiau dugno, kas kartais irgi nutinka, tačiau kimba gana vangiai, tuomet reikia lengvinti galvakablius ir lėtai sukant ritę dirbti tik pačiu spiningu. Jau rašiau apie tai – atlošiame kotą, grąžiname į buvusią padėtį...
Kaip matote, guminuko, nors jis – tik 2 colių, vedimo būdų yra gana daug, o kurį iš jų geriausiai taikyti orientuojiesi atėjęs prie vandens. Upės paviršius daug pasako – nereikia skubėti mesti masalo, o pirmiausiai apsižvalgykite – vanduo visiškai ramus ar tiesiog verda nuo plėšrūnų išpuolių, galbūt tik kur-ne-kur matosi vaikomas mailius. Ilgainiui imsite suprasti ne tik kurioje vietoje geriau tądien žvejoti, bet ir kokia kryptimi, kaip traukti masalą.
Galiu pasakyti viena – jūs pradėsite daug arba daugiau nei kiti žvejai pagauti tada, kai ne tik įvaldysite traukimo techniką, bet dar ir tada, kuomet gerai išstudijuosite žūklavietes. Nors apie jas jau pasakojau, tačiau, kaip dabar pažiūriu, galvoju, kad galėjau parašyti išsamiau ir tiksliau.
Bet straipsniai apie tas pačias žuvis rašomi daug kartų, tad prie šios temos dar kada nors grįšiu. Visgi akcentuosiu – vienas iš rodiklių visiškai nežinomoje vietoje bus mailiaus sankaupos: kada vandens paviršiuje matote smulkių žuvelių sukeltus ratilus, kažkur sukinėsis ir ešeriai, jie anksčiau ar vėliau čia atplauks. Jei vasarą nuo ratilų ir ratiliukų gali raibuliuoti visa priekrantė, tai rudenį, o ypač jo antroje pusėje, taip nutiks tik išskirtinėse vietose, nes atvėsus vandeniui net ir mailius koncentruojasi, susirenka į gausius būrius, vandens paviršiuje pasirodo daug rečiau.
Veikiausiai pasigedote vieno dalyko – visiškai nekalbėjau apie pravedimus skersai upės tėkmės. Nekalbėjau, nes tokių pravedimų beveik nebūna. Masalai juk lengvi, tad užmesti guminukai kaipmat srovės nuplukdomi kranto link iki spėja panirti giliau. Aišku, rasite ramių įlankų, gal ten kibs ešeriai, šapalai, karšiai, tačiau bus jau aprašytas traukimas prieš tėkmę – didelio skirtumo su pastaruoju nematau.
Tiesa, taip spiningaujant tekdavo daug braidyti. Jei traukiant guminukus prieš srovę tai nėra būtina, tai vedant juos pasroviui, geriau yra įsibridus. Kartais labai efektyvu, kada masalas sviedžiamas arčiau kranto, o spiningautojas stovi nutolęs nuo sausumos ir guminukas juda nedideliu kampu upės vidurio link. Tais atvejais kažkodėl gana dažnai ešeriai vilioklį čiupdavo visai šalia kojų – labiausiai atitolusiame nuo kranto taške.
Vanduo jau šaltas, todėl labai praversdavo apatinių drabužių „sluoksnis“ po bridkelnėmis. Ir apskritai vėjuotą rudenį, rytais, vakarais reikėtų apsirengti šilčiau, nes graži bobų vasaros diena gali būti labai apgaulinga. Na, juk tai moterų stiliuje...
Šiuo metu Salmo prekybvietėse yra apatinių drabužių masinis išpardavimas (hm, sezono metu), tad nepasinaudoti tokia proga būtų neprotinga. Juk šie rūbai praverčia ne tik žūklėje, tarkim, plonas apatines kelnes aš dažnai nešioju po džinsais ir žiemą.
Šapalų ir karšių gaudymo technika skiriasi, nesvarbu, kad viliokliai yra tie patys dviejų colių guminukai. Jau vien dėl to, kad žūklavietės dažnai nesutampa. Be abejo, rasite vietų, kur pagausite visų trijų minėtų rūšių žuvis, atplauks ten ir lydekų. Visgi apie tikslinį kitų žvynuotųjų gaudymą šiais masalais reikėtų rašyti atskirai.
Tiesa, šiandien spiningavau Nevėžyje. Ten, kur nuotraukoje stoviu, galite bandyti įsivaizduoti, kad vanduo pakilęs tiek, jog mano striukės apačia beveik šlampa. Vanduo skaidrus, diena saulėta, smagu... būtų, jei bent kas kibtų. Štilius visiškas.
Romualdas Žilinskas
