Dviejų colių guminukai. Naktinė žūklė ultralight stiliumi
Nemiga yra didelis, didelis blogis ir tuo niekas nesuabejos. Nežinau, už ką mane Dievulis baudžia, tačiau tas blogis apsilanko bent kelis sykius iš eilės per mėnesį jau daug metų. Pirmomis rugsėjo dienomis taip ir nutiko – neužmiegu antra para. O išsiruošęs ryte žvejoti. Na, ko tada laukti – eisiu ir pabandysiu tamsoje, maža ką...
Nueinu prie Neries, iki brėkšmos daugiau ne dvi su puse valandos – krantinių žiburiai plieskia, naktis šiltoka, nors orai jau tikrai ne vasariški.
Žūklė rudenį naktimis man jokia naujiena, esu gaudęs daug sykių dugnine, plūdine, taip pat ir spiningu, tačiau ne dviejų colių guminukais ir plonyčiu monofilamentiniu valu. Dar iš namų eidamas užsikabinau ant kabliuko perlamutriniais šonais riperiuką su melsva nugarėle.
Reikia pasakyti, kad mėlyni atspalviai naktimis visada gerai veikia, jei gaudai skaidriame vandenyje ir nedideliuose gyliuose. Apskritai mėlyna spalva – prietemos spalva, tai jau patikrinta N kartų.
Ne visada prisvyla pirmas blynas
Kad nereikėtų klaidžioti tamsoje pakrantėmis, išsyk maunu į gerai žinomą vietą. Ten kimba ešeriai, bet taip nutinka šviesiu paros metu, jie (irgi daugsyk patikrintas faktas) bene prasčiausiai į masalus tamsoje reaguojantys mūsų vandenų plėšrūnai. Būdavo, kad čiupteli vienas kitas, tačiau tada, kai vasara, šilta, kuomet naktis labai giedra ir tai tik vos sutemus.
Čia variantas kitas – ne tas metų laikas, naktis apniukusi, o be to parytys. Tiesa, ramu, vėjelio jokio, lengvas rūkas virš vandens ir pakrantėse plavinėja.
Vakar netoliese žvejojau, žuvys kibo labai prastai, tad atėjęs kažin ko nesitikiu – tiesiog laiką prastumsiu ir aušros sulauksiu.
Bet prie vandens pajuntu optimizmo dvelksmą – vakar buvusi rami upė naktį visiškai kitokia: net ir tokiomis sąlygomis matau, kaip jos paviršiuje sklinda įvairaus dydžio ratiliukai, kuriuos sukelia pakilęs mailius, išgirstu, kaip kažkas netoliese pliaukšteli, dar regiu, kaip pabaidytos mažos žuvelės suraižo vandens paviršių. Oho, Neris irgi nemiega, žuvys maitinasi...
Sviedžiu riperį į tamsą, vos girdžiu, kaip tas 5 cm dydžio guminukas su 2 g galvakabliu, kažkur tekšteli į vandenį. Nors ultralight spiningavimas mažais riperiais naktį man yra naujiena, tačiau iš ankstesnės patirties spiningaujant žinau, jog dabar atstumai, gyliai susitraukia arba pailgėja, nes paprasčiausiai negali suprasti, kur yra masalas – nematai valo, nejauti nuotolio.
Galima tik spėlioti ir, atsižvelgiant į tai, kad monofilamentinė gija – vos 0,11 mm diametro, geriau nerizikuoti ir nebandyti kaip nors įmantriau trūkčioti, džigauti, vesti vilioklio. Geriau jau tiesiog vidutiniu greičiu sukti ritę, tikintis, kad galbūt žuvys yra pakilusios į aukštesnius vandens sluoksnius. Patikėkit, raišioti ploną valą tamsoje yra ne itin malonus užsiėmimas net labai gerai matantiems. Dabar be žibintuvėlio – kaip be rankų.
Ten gana rami įlanka, tačiau jos gale jau smarkoka tėkmė, tad numestas riperis, spėju, pasiekė tėkmės kraštą. Taigi, imu vynioti valą ir išsyk – op – kažkas taip staigiai stvėrė guminuką, kad tik nevalingai sureagavusi ranka spėjo pakirsti. Hm, visai neblogai – pirmas užmetimas ir, prašom...
Traukiu, jaučiu, kad žuvis ne visai smulki, tad ją vedu kranto link atsargiai, neskubėdamas. Turiu ant kaktos žibintuvėlį, tačiau jau „sėdusi“ baterija, todėl apšvietimo nuotolis labai nedidelis, kas užkibo nematau. Spėju, kad ne ešerys, nes jis taip nespurda.
Ir tikrai – pritempiu prie kojų, o ten gal pusės kilogramo šapalas. Nei didelis, nei mažas, bet vis tiek smagu. Dar smagu ir todėl, kad užkibo pirmu metimu, kad griebė būtent tą vilioklį, kurį tikėjausi esantį kibų.
Dar keliais užmetimais nesuvilioju žuvų, po to – kibimas, pakertu, bet išsyk atsikabina. Sekančiu traukimu žuvį „pasmeigiu“ ant kabliuko, šiek tiek pavarginu, paimu į rankas – vėl identiško dydžio šapalas – lyg dvynys.
Dar kelis kartus masalą irgi kažkas bando čiupti, tačiau pakirsti nesiseka. Nereikia būti Nostradamu, kad suprastum, jog vilioklio gviešėsi tie patys šapalai – jautėsi pagal kibimo pobūdį. Visgi dar vieną ir vėl lygiai tokį patį parsitempiau į krantą.
Galop užkibo ir ešeriukas, – masalą griebė gal pusmetris nuo mano kojų. Tik tada apsižiūrėjau – tolumoje virš Neries matėsi šviesesnio dangaus dėmė – tuoj švis.
Užgeso krantinių žiburiai ir upė vėl tarytum numirė – žuvys akimirksniu dingo, anei raibuliuko...
Jei vėjas pučia į kaktą
Vėlgi žinau iš ankstesnių žvejybų, kad taip nutinka visuomet, nes staigus (ir smarkus!) apšvietimo pasikeitimas neigiamai veikia visas žuvis – tiek taikiąsias, tiek plėšriąsias. Jos naktimis netgi reaguoja į debesuotumą. Jei staiga nustojo kibusios, dar nereiškia, kad netinka masalas, pakelkite akis į dangų ir pamatysite, jog veikiausiai dingo visos žvaigždės arba priešingai – lig tol buvęs tamsus skliautas tapo tankiai išvaikščiotas melsvomis angelų pėdutėmis. Toji naktis davė peno pamąstymams ir eksperimentams – praktiškai kas antrą rugsėjo naktį išsiruošdavau į žūklę tamsoje. Tiesa, visada eidavau prieš rytą ir tik dviem–trims valandoms. Bet to pilnai pakakdavo – gal tik keturios ar penkios žvejybos buvo visiškai tuščios.
Beje, būtent tokios pasitaikė dvi paskutinės, kai jau prasidėjo spalis ir oras dar labiau atvėso – matyt, net žuvys pajuto to tikrojo lietuviško rudens alsavimą. Tačiau jos juk taip nutinka kiekvienas metais – jos prisitaikys.
Prastai kibdavo arba visai nekibdavo tuomet, kai naktis būdavo labiau vėjuota. Čia irgi nieko naujo, nes stipresnis vėjas prieš rytą yra orų kaitos pranašas, o tai irgi žuvims nepatinka.
Jei eidavau į žūklę ir vėjas pučia man į kaktą (praktiškai visada žingsniuodavau žuvauti rytų kryptimi), reiškia, kad kažin kokios žūklės nereikia tikėtis – tai labai prastas ženklas. Dieną dar vis šį tą suviliodavau, o naktimis tuomet reikėdavo tiesiog nertis iš kailio, kad pajausčiau bent vieną žuvies kepštelėjimą. Tada imdavau eksperimentuoti su guminukų spalvomis.
Kaip dabar pagalvoju, tik nekiba ir verčia labiau bandyti įvairius masalus, nes jei žuvys į juos reaguotų taip, kaip man nutiko pirmą žūklės naktį, tada tikrai nesužinotum, kuris vilioklis yra geresnis.
Spalvinės nakties variacijos
Faktiškai dominavo du riperių variantai, kurie yra gal net ne spalvinio pobūdžio, o veikiau turi kitą išskirtinį požymį – jie atspindi blankią nakties šviesą, kuri sklido nuo krantinių, tiltų arba tiesiog iš dangaus. Kalbu apie jau minėtą perlamutrą ir brokatinius blizgius taškelius, kuriais prisodrintas kai kurių guminukų silikonas.
Jei perlamutras galėjo turėti rausvesnį ar labiau baltą blizgesį, tai brokatas geriausiai pasiteisindavo baltas ir melsvas, arba šių dviejų blizgučių deriniai.
Dar vienas pastebėjimas – itin tamsią naktį (kalbu apie apsiniaukusią), geresni kontrastuojantys masalai, kada guminukų nugarėlės ryškiai skyrėsi nuo masalų perlamutrinių pilvelių. Regis, turėtų būti priešingai, tai, beje, patvirtina ir ankstesnės mano žūklės naktimis, tačiau tarp tų žvejybų yra esminis skirtumas – taip nutikdavo džigaujant, kuomet masalai traukiami palei dugną. O dabar jų neskandindavau giliai, vesdavau vienodu ritmu vos 10 cm žemiau paviršiaus arba viduriniuose vandens sluoksniuose.
Beje, smulkius riperius pageidautina naktį traukti negreitai, kiek galima lėčiau, todėl juos neretai maudavau ant maksimaliai lengvų galvakablių, kartais vos ant 1,5 g švininių šratelių kabliukų. Tačiau tokiu atveju 5 cm guminukus man jau būdavo sudėtinga toliau užmesti, nes, jei skaitėte ankstesnius straipsnius šia tema, gaudžiau su 3–12 g testo spiningu. Tikrai būtų pravertęs liaunesnis kotas...
Taip pat tamsiomis naktimis kibesni pasirodė vos ne juodi arba tamsiai rudi, tamsaus „tepalo“ spalvos guminukai, kurie būdavo gausiai nubarstyti brokatiniais taškiukais. Šviesią naktį žuvys labiau čiupdavo blankius, vos melsvus su perregimu pilveliu ir tik retais blizgučiais spindinčius riperius bei tuos guminukus, kurie būdavo apskritai be brokato, bet turėjo perlamutro tviskesį.
Įdomu tai, kad, vėlgi priešingai ankstesnei mano patirčiai, visiškai nekibūs pasirodė salotiniai, geltoni, balti silikoniniai masalai. Tačiau labai gilių išvadų dar nedarau, kadangi tą mėnesį buvo labai skaidrus vanduo, juolab – ruduo, vasarą gal būtų buvę kitaip.
Kibdavo šapalai, bet ne šapaliukai, nes dieną pagauti gero sprindžio aktyviai besimaitinančią šios rūšies žuvį dviejų colių guminukais nekildavo problemų. Ir tai jau yra privalumas – jei masalą čiumpa, reiškia, kad normalus laimikis. Tačiau ne vien šapalai atakuodavo riperius.
Per tas maždaug 15 žūklių pagavau tris karšius. Tai nėra nieko naujo, nes jų pasitaikydavo suvilioti ir dieną. Gal tik stebino, jog visi plačiašoniai užkibo netoli kranto, nes šviesiu paros metu karšių reikėdavo ieškoti toliau ir giliau.
Bet kaip ir dieną, jie masalus griebė beveik stovinčiame vandenyje – įlankose. Ne itin dideli, tačiau ir ne patys mažiausi, maždaug kilogramo svorio. Kaip tokio dydžio šios rūšies „taikiosioms“ žuvims, dviejų colių guminukas, mano akimis, didokas. Bet nutiko taip, kaip rašau, nors specialiai, reikia prisipažinti, karšių tuomet negaudžiau.
Su ešeriais, kaip minėjau, rugsėjo naktimis būdavo prastai, jie tik kartais prieš gęstant miesto žiburiams ir, beje, tik šviesesnę naktį čiupdavo masalus. Kibo kaip ir karšiai – visai šalia kranto, ten, kur vanduo praktiškai stovėdavo.
Bet už tai lydekos reaguodavo į masalus, palyginti gana gerai. Išties tokios ten ir lydekos – kelių šimtų gramų „šaudyklės“, kurios pasismeigdavo ant galvakablių kabliukų pačios. Vieną naktį pagavau net tris, nors prašvitus jų toje vietoje neliko nė kvapo. Galimai tamsoje kibo ir didesnės, nes porąsyk kažkas lyg peiliu nurėžė valą, tačiau nepagavęs juk nepasakysi, tokio storio giją gali nukąsti ir antrametė lydekaitė.
Apie masalų traukimą jau sakiau, pasikartosiu, kad jis nėra kažkoks specifinis ar labai įmantrus, o veikiau „vaikiškas“ – sviedi guminuką tolyn ir lėtai suki ritę. Man toks įspūdis, kad šapalai sureaguodavo į garsą, nes neretai vilioklį griebdavo vos užmetus.
Kartais atėjęs naktį sulaukdavau ryto, kitąsyk, vos pradėjus brėkšti, jau tipendavau namo. Vieną rytą sutikau pažįstamus žvejus, kurie tik ėjo žūklauti: „Kažką namie palikai?“. Ne, nieko nepalikau, na, nebent savo nemigą, kurios grįžęs jau neberasdavau – iki pietų miegodavau lyg kūdikis...
Romualdas Žilinskas
