Dideliems ir nelabai dideliems ešeriams
Niekada švytuokle (balansyru) nebandęs žvejoti pradedantis meškeriotojas veikiausiai galvoja, jog žūklė šiuo masalu labai sudėtinga. Juk švytuoklė, kitaip horizontalioji blizgė, kabinama už nugaros ir, ką sako antrasis jos pavadinimas, juda ne žemyn ir aukštyn, tačiau plaukia horizontaliai. Jei dar pridėsime, kad savo išvaizda šis žieminis masalas irgi yra išskirtinis (hm, sparneliai kažkokie...), puikiai suprantu išankstinį žūklautojo nusiteikimą.
Galiu nuraminti – mano supratimu, žvejoti iš po ledo paprastomis vertikaliomis blizgėmis yra sudėtingiau. Netgi avižėlėmis, turbūt, bus sunkiau. Bemasalinėmis – garantuotai. Juk išvardyti viliokliai gali dirbti įvairiau ir jų teisingas pateikimas priklauso nuo konkretaus modelio, jo formos, svorio.
O su švytuokle viskas paprasčiau – koks bebūtų švytuoklės modelis, jis dirba tuo pačiu „kilpiniu“ principu ir priversti jį animuoti tereikia to paties judesio: staigiau meškerėle patraukti aukštyn ir nuleisti žemyn. Viskas, visa daina. Aišku, yra ir čia savų niuansų, kadangi mažesnėms švytuoklėms reikėtų menkesnio truktelėjimo, o didesnėms – galbūt didesnio, kažkiek patraukimo stiprumą reguliuoja gaudymo gylis, meškerėlės tipas, valo diametras, bet tai tėra smulkmenos, kurioms perprasti pakanka vienos žūklės.
Nors tokius dalykus siūlyčiau išsiaiškinti namuose prisileidus į vonią vandens, tuomet nereikės spėlioti, kaip toli nuo pradinio taško nušvytavo švytuoklė ir kada ji apsisuko grįžti atgal. Kada blizgė sustos, manau, suprasite be jokių abejonių. Tačiau prie šio vilioklio animavimo dar grįšiu.
Švytuoklės gali būti visai smulkios ir pakankamai didelės. Standartiniai modeliai paprastai varijuoja nuo 3–4 iki 7–8 centimetrų, plius minus pusė centimetro. Naujokui rekomenduočiau rinktis mažesniąsias blizges, nes jos skirtos bet kokio dydžio ešeriams.
Žinoma, galimai užkibs ir lydeka ar netgi sterkas, bet tokių gabaritų švytuokles čiumpa didžioji dauguma įvairaus amžiaus dryžuočių. Beje, nepaisant, kad jos yra nedidelės, šių blizgių neignoruos ir labai stambūs kupriai. Netgi galite palyginti savo laimikį, kuomet šalimais kas nors žuvaus avižėlėmis – jūsiškiai ešeriai dažniausiai bus stambesni.
Kita vertus, nemenką švytuoklę gali griebti ir vos porą centimetrų už ją didesnis dygliuotasis – dryžuotų plėšrūnų gerklės ir akys plačios, o apetitas gali būti žvėriškas. Bet yra vienas su šiais masalais susijęs faktas – iš vienos eketės dažniausiai ištraukiami tik keli ešeriai. Tuomet einama prie kitos, iš ten irgi pagaunami kokie trys ar penki dryžuočiai, vėl bandoma laimė sekančioje eketėje.
Taip ir vaikštai, judi ledu tik trumpam sustodamas. Čia toks dažniausiai pasitaikantis žūklavimo variantas, kuomet ešeriai kimba, nes jie gali ir apskritai nereaguoti į jokius masalus arba, kas nutinka itin retai, iš eketės vieną po kito išlupi tuziną žuvų. Vėlgi meškeriojant su mažesne švytuokle tas „itin retai“ pasitaikys dažniau negu žvejojant su didele horizontaliąja blizge.
Kad kažkas nepatinka ešeriams, tačiau jie vis tiek domisi šiuo masalu, pajausite – plėšrūnai stuksens švytuoklę, bet ant kabliuko neužsikabins. Arba užkabinsite vieną kitą žuvį už šono, kas irgi kartais pasitaiko. Reiškia, jog ešeriams galbūt nepatinka vilioklio dydis (blizgę keiskite į mažesnę), gal „nelimpa“ spalva (tai irgi galima išsiaiškinti nedelsiat), o gal plėšrūnai bando ragauti tik apatinį kabliuką, tačiau pastarasis jiems atrodo ne visai skanus.
Pastarasis atvejis neretas, kuomet dryžuotieji būna gana vangūs ir domisi tik tuo, kas horizontaliajai blizgei kabo po pilvu. Todėl ir parduodami atskiri trišakiai kabliukai su „akutėmis“, kuriuos daugumoje švytuoklių modelių (bet ne visuose) galima pasikeisti. Lucky John firmos, o ji siūlo itin didelį švytuoklių (gerų švytuoklių!) asortimentą, pakeisti apatinius trišakius kabliukus galima visoms horizontaliosioms blizgėms.
Paprastai šauktukus skaitantieji vertina, kaip akivaizdžią, pabrėžtiną reklamą. Teisingai daro, tačiau šiuo atveju tai tiesa – Lucky John švytuoklės yra vienos geriausių tokio tipo masalų ir to nepaneigs niekas.
Geros ir geriausios horizontaliosios blizgės visų pirma turi būti teisingai subalansuotos – jos ramybės būsenoje ant valo ore kabo pakėlusios savo priekinę kūno dalį. Nedaug, bet juntamai. Tai rodo, kad tokia švytuoklė turėtų dirbti be problemų. Kiek ji kibi – priklausys nuo aplinkybių, jas jau minėjau.
Kai kurie žvejai apatinius kabliukus darosi patys. Tai nesudėtinga, pakanka įjungti fantaziją. Vieni meškeriotojai gaminasi panašius trišakius į tuos, kurių pilnos žūklės parduotuvės, bet savaip varijuoja spalvomis, kiti ant kabliukų kabina spalvotus rutuliukus ar plastikinio vamzdelio atraižas, treti vienšakį kabliuką su kokiu nors „pagražinimu“ švytuoklės apačioje riša ant poros centimetro pavadėlio arba, nuėmę nuo vertikaliųjų suomiškų blizgių, kabina su visa grandinėle. Galima prisirišti ir plastikines stintines avižėles arba kabliukus su kraujo plazma, ant jų mauti silikonines lervų imitacijas ir net mažyčius tvisteriukus.
Bet yra viena esminė sąlyga – papilvėje esantis papildomas masalas negali būti pernelyg sunkus ar didelis, nes kitaip neleis tinkamai animuoti švytuoklei.
Švytuoklių spalvos, be abejonės, irgi yra reikšmingos. Pastaroji tema begalinė, tačiau rašinys skirtas pradedantiesiems, todėl pradžiai siūlysiu įsigyti 4–5 skirtingai dažytus modelius ir to pakaks.
Kaip klasikines arba dažniausiai kibias įvardyčiau taip nuspalvintas švytuokles: juodnugarę su baltai dažytais šonais, mėlyna nugara su balto blizgančio metalo šonais ir geltonais rudais šonais (gali būti blizgančios tokios spalvos metalu) bei juoda arba tamsiai ruda nugara. Dar reikėtų turėti vieną ar du modelius, kurie yra „iš koto“ verčiančio ryškumo. Suprantama, gali pasitaikyti dienų, kada kibios bus tik tokios švytuoklės, kokių neturite, bet iš principo spalviniais variantais jau esate apsirūpinęs kone devyniasdešimčia procentų.
Neminėjau švytuoklių pilvų ir sparnelių. Šiems masalams papilvės dažomos tokia pačia spalva, kaip ir šonai arba spalvinamos rausvai, raudonai, oranžine spalva – dažymo principas toks pats, kaip vobleriams, nieko naujo. Sparneliai paprastai būna arba permatomi, iš skaidraus plastiko, arba raudoni. Visa tai yra mažiau reikšmingos detalės, nors kai kada ir jos turi įtakos žūklei.
Kadangi užsiminiau apie sparnelius, derėtų perspėti, kad jie kartais lūžta. O lūžta tuomet, kai horizontaliąsias blizges žvejai grūda į dėžutes, suguldo dėžutėse taip, kad norint uždaryti, prireikia jėga spausti jų dangtelius. Dėl tos pačios priežasties net ir nesulaužytos švytuoklės gali nustoti deramai švytuoti, nes sparneliai išsiklaipys, susiglaus.
Arba nutiks kitas įdomus, bet labai erzinantis dalykas – ešeriai kibs, tačiau daugumos jų nepakirsite, ištrauksite nebent tuos, kurie čiupo apatinį kabliuką. Nors dryžuočiai dažniau kabinasi būtent už horizontaliosios blizgės apatinio kabliuko, bet kuomet jie yra alkanesni, tada plačiau išsižioja ir juos pakerti kažkuriuo iš šoninių kabliukų.
Šįsyk taip nenutiks, kadangi švytuoklę prispaudėte dėžutėje taip, jog tų kabliukų gyliai pernelyg susiglaudė. Jie, jei pastebėjote, yra labiau atlenkti nei, mūsų akimis, turėtų būti. Nors ne visuose modeliuose – kuomet švytuoklės kūnelis platus, bus būtent taip, jei labai siauras, tada kabliukų gyliai nebūtinai atsikišę. Bet kokiu atveju nerekomenduočiau ką tik nupirktų švytuoklių kabliukų pulti „taisyti“ savo supratimu.
Žadėjau sugrįžti prie švytuoklių animavimo. Kaip ir minėjau, tai nėra sudėtinga, bent jau aš kažko ypatingo nenaudoju – kuomet švytuoklė sustoja, ją išsyk vėl „užvedu“ arba darau iki poros minučių pauzę. Aišku, laimę bandau įvairiuose gyliuose, šiuo atžvilgiu horizontaliosios blizgės gal ir pralaimi vertikaliosioms, nes pastarosios animuoja kitu principu – nyra iš viršaus į apačią, patraukiamos iš apačios į viršų, todėl lengviau rasti, kokiame sluoksnyje tądien susitelkę ešeriai.
Žuvaujant švytuoklėmis galima, o kartais ir reikia daryti ilgesnes pauzes, jei ešeriai pasyvūs ir masalo papilvėje prisikabinote, tarkim, avižėlę ar ant kabliuko užmautą silikoninę uodo trūklio lerva. Kartais tik taip sugundomi dryžuočiai – jie kimba ant papildomo vilioklio.
Šiame straipsnyje kalbėjau tik apie tradicines švytuokles. Dabar gaminamos ir kitokios, tarkim, švytuoklės ir cikados hibridas, kaip Lucky John Mebaru, taip pat būna švytuoklių su dviem pakabinamais trišakiais kabliukais, pavyzdžiui, Lucky John Maiko. Dar įdomesnės kiaurai valu perveriamos švytuoklės... vertikaliam blizgiavimui. Toks bus modelis Lucky John III Ossa. Galima pradėti žvejoti ir su nutolusiomis nuo klasikos tokio tipo blizgėmis, čia jau kiekvieno žvejo pasirinkimas.
Blizgiaujant mano siūlomų dydžių klasikinėms švytuoklėmis pakanka 0,12–0,14 mm diametro monofilamentinio valo. Kaip visada tokiais atvejais, jis rekomenduojamas mažiau tamprus. Geriausiai – specialiai pagamintas žieminei žūklei. Gijos gale rišamas mažytis plonavielis apvalaus linkio segtukas (karabinas).
Meškerėlių šiais laikais žvejybai blizgėmis yra tiek, kad net sunku išsirinkti. Kadangi masalai bus ne itin sunkūs, siūlyčiau gaudyti su liaunesniais, jautresniais tam skirtais meškerykočiais. Sargelis nėra būtinas, bet pradedančiajam blizgiautojui nepatrukdys. Ritės gali būti tiek neinercinės, tiek multiplikatorinės, tiek ir paprastos inercinės – kaip kam patogiau...
Romualdas Žilinskas
