Dar šis bei tas apie pavasarinius karosus
Šįmet pavasaris kažkoks „žemyninio“ tipo – dienos saulėtos, palyginti šiltos, o naktimis oro temperatūra ne aukštesnė nei 5 °C. Vos prieš kelias dienas atėjęs į žūklę stebėjau, kaip šalnota žolė saulėje šalnos atsikrato. Tai, suprantama, neleidžia gerai įšilti vandens telkiniams, juose vanduo dar šaltas, o jau gegužė įpusėjo. Tad labai anksti kitąsyk keltis nė neverta – žuvų kibimas prasideda nuo kokios 8–9 val. ryto.
Kartais panašus būna ir rugsėjis, tačiau yra esminis skirtumas – vanduo po vasaros karščių įšilęs ir vėsta, o dabar jis tik bando sušilti, tad nesvarbu, kas krante dedasi (nors ir medžiai visai neseniai pirmuosius lapus išskleidė), po vandeniu yra kitas gyvenimo ritmas.
Kaip prisimenu, daug kur esu žvejojęs, matęs pakankamai Lietuvos upių ir ežerų, tvenkinių. Dirbant atitinkamą darbą tai yra jo dalis, nors kitąsyk tekdavo važiuoti žuvauti ne ten, kur nori ar kimba, bet ten, kur reikia. Ir, suprantama, pasistengti arba net labai pasistengti pagauti tų vandenų gyventoją.
Kaip karosai vienija žvejus
Besiblaškydamas po Lietuvą kartais matydavau įdomių vaizdelių. Ypač pavasarį. Tarkim, prie kokios nuošalios balos ar mažo ežeriuko stovi visa eilė automobilių, o telkinio krantus apgulę meškeriotojai. Beje, viena tokia bala būdavo važiuojant Kalvių link, pakeliui dar matydavau, kad nemažai meškeriotojų „bazuodavosi“ ir seklioje Kauno marių atšakoje, kuri vasarą apaugdavo žolynais ir joje nė su žiburiu nerastum žvejojančių. Stovi vyrai petys petin lyg kokioje rikiuotėje – kas porą metrų. Bet tai buvo anksčiau, dabar – nežinau, nes nevažinėju į Kalvių ežerą žuvauti, kitų vietų randu.
Ką jie ten gaudydavo? Žinoma, pirmuosius pavasarinius karosus. Juk balandžio–gegužės mėnesiais šios žuvys pradeda labai smagiai kibti, o svarbiausia – prieš jų nerštą galima sužvejoti pačių didžiausių karosų, kokių tik tame vandens telkinyje yra.
Neatsitiktinai visų pirma paminėjau balas ir nedidelius ežeriukus. Tą patį pasakyčiau ir apie seklius ir durpingus karjerus, upių senvages ir mažus tvenkinius, nes seklūs vandens telkiniai pavasarį įšyla pirmiausia. Vandens temperatūra juose dar greičiau kyla, jei telkinių dugnas yra tamsus, o vanduo – skaidrus. Pakanka kelių saulėtų dienų iš eilės, kai vidutinė paros temperatūra prašoka 10 °C, kad gyvybė tuose vandenyse atbustų ir karosai atkustų.
Šios žuvys ypač jautrios vandens temperatūros svyravimams pavasarį, todėl net ir toje pat baloje gali būti vietų, į kurias karosai neplauks, bet rasite plotų, kuriuose stambiažvyniai susirinks ir godžiai maitinsis, nes ten temperatūra aukštesnė bent 1 °C nei visame telkinyje. Kitaip nei vasarą, jų apetitas gali pakilti per patį vidurdienį giedrą dieną, kadangi būtent tada vanduo šyla labiausiai.
Vakarop oras ima vėsti, saulė gula arčiau horizonto ir jos spinduliai neprasiskverbia taip giliai iki pat dugno. Rytais panašiai – dar per šalta ir saulė neužkopusi iki aukščiausio taško.
Gilesniuose telkiniuose vandens temperatūra kyla gerokai lėčiau, čia karosai neršti gali pradėti tik birželio pabaigoje ar net liepą, o mažuose telkinukuose šios žuvys ikrus ims berti gal jau gegužės pradžioje. Priminsiu, kad karosai neršia porcijomis visą vasarą su tam tikromis pertraukomis.
Priekrantės zonos tokiu metų laiku neretai būna dar apsemtos, krantai lėkšti, tad vanduo tyvuliuoja kelis ar net keliolika metrų toliau už kranto linijos, būdingos vasarą. Tokiose vietose gylis vargu ar viršija 0,5 m, bet tai nėra blogai. Karosai čia lankosi, nes apsemtame dirvone randa įvairių žemės paviršiuje gyvenančių gyvių, būrius vėžiagyvių, kurie taip pat mėgsta šiltesnį ir daug fitoplanktono turintį vandenį – tai yra jų maistas. Beje, kai kurie vėžiagyvių kiaušinėliai sausumoje likę nuo praeitų metų ir kai vanduo apsemia priekrantes, masiškai ritasi dafnijos, ciklopai ir kiti panašūs į juos gyviai.
Grįžtant prie šių metų pavasario, reikėtų pridurti, kad jis yra netgi labai sausas, o žiema nebuvo tokia, kad pavasariop sniegas ir ledas tirptų. Kovas apskritai antirekordinis kritulių kiekiu. Todėl ir vandens telkinių lygis sąlyginai žemas. O jei jis žemas, tokio atvejo, kai brendi per apsemtą pievą ir joje po kojomis vėžiagyvių knibždėlynas – nebuvo.
Kadangi nebuvo vėžiagyvių, kuriuos prieš nerštą labai smagiai čiaumotų karpinės žuvys – blogai, nes jos nepasipildė reikalingų po žiemos kalorijų ir todėl vangokos. Negalvokite, jog alkanos – anaiptol, žvynuotosios visada būna alkanos, tiesiog jos yra apatiškos.
Bet tai dar ne viskas – nėra suaugusių vėžiagyvių, nebus ir jų nauplijų arba kitaip vėžiagyvių lervučių, kuriomis maitinsis būsimi žuvų palikuonys, kai išsiris iš ikrų. Ir pačios žuvys vėluos neršti, kadangi ir vanduo vėsus, ir skilviai neprikimšti. Žodžiu, tas saulėtas ir sausas pavasaris gal ir gerai žmogui, tačiau ne žuviai. Na, bet užteks ichtiologinių-meteorologinių intarpų, reikia tęsti pradėtą temą.
Kur seklu – ten šilta
Kai kurių minėto tipo vandens telkinių didžiausia gelmė neviršija 1,5–2,0 m, bet jie vasarą neišdžiūsta arba šiuo metu ten gyvenančios žuvys turi galimybę protakomis išplaukti į gilesnius kito telkinio vandenis. Pavasarį, kai dugno augalija dar nesuvešėjusi, žvejai gali meškerioti smarkiai užžėlusiuose tvenkinukuose, senvagėse ar karjeruose, o juk juose gali tūnoti net labai stambių karosų.
Kitaip nei šilčiausiuoju metų laiku, dabar stambiausios šios rūšies žuvys labai dažnai maitinasi ne giliose telkinio vietose, o kaip tik atvirkščiai – išplaukia į saulės sušildytas seklumas. Kai kada 0,5–1,0 kg svorio karosai masalus čiumpa mažesniame nei 0,5 m gylyje, o toliau nuo kranto, kur gelmė yra didesnė, plūdę virpina tik smulkūs karosiukai.
Beje, šįmet būtent sekliuose arba sekliausiuose tvenkiniuose bei ežeriukuose vos ne pagal įprastinį grafiką sujudo visos žuvys, nes jie esant mano minėtoms meteorologinėms sąlygoms, įšilo beveik normaliai, ko nepasakysi apie didesnius stovinčio vandens telkinius arba upes.
Nemažai karosų šiuo metų laiku susirenka ties didesnių upių intakų žiotimis. Regis, iš kur ten gali būti tų žuvų, juk tai tekantis vanduo ir vasarą stambiažvyniai upeliuose ar upėse būna labai reti laimikiai? Tas tiesa, bet šiltuoju metų laiku jie išsisklaido po upes ir tuos pačius upelius, nesibūriuoja (stambesnieji – tai tikrai) arba plauko tam tikroje teritorijoje tik po kelis. Vasarą apstu žolėtų plotų, ten šios žuvys ir lindi, o meškeriotojai upėse vengia šitokių vietų, tad karosų tikslingai negaudo.
Šalia didesnių ežerų kartais telkšo maži seklūs ežerėliai, balos, kurie grioviais ar protakomis, beje, vasarą tie „keliai“ ar net šalia tyvuliuojantys mažieji telkinukai gali ir išdžiūti, susisiekia su „motininiu“ telkiniu. Jei karosų populiacija čia gausi, tai pavasarį paprastai į mažuosius telkinukus suplaukia būriai šių žuvų.
Ne visur, net ir tame pačiame, kad ir nedideliame vandens telkinyje, vienodai gausu karosų. Tai lemia įvairūs veiksniai. Įtakos gali turėti dugno spalva, nes tamsus gruntas traukia saulės spindulius. Kartais karosai susirenka labai nedideliame tam tikro dydžio plotelyje, nes ten yra dumblo sluoksnis ar pernykštėmis žolėmis dėl kokių nors priežasčių neapaugęs vandens apsemtas dirvono lopas.
Taip pat derėtų įsidėmėti, kad šiaurinis krantas labiau apšviečiamas saulės, čia dugno nuolydis nedideliu kampu atsisukęs į ją ir netgi leidžiantis dangaus šviesuliui gauna daugiau tiesioginių spindulių. Patarimas: jei nedidelis vandens telkinys plokščias kaip blynas, t. y. seklėja vienodai, krantai lėkšti, mažai apaugę medžiais, eikite vakarop į tą krantą – didesnė galimybė aptikti karosų būrelį. Bet būtina sąlyga – jei diena nevėjuota.
Labai svarbus veiksnys žūklei yra vėjas. Geriausia, kad jo apskritai nebūtų arba pūstų labai lengvas pietys, kuris tik paraibina vandens paviršių. Kai vėjas įsismarkauja, maišo vandenį ir į seklumas atstumia iš gilumos pakeltą šaltą sunkesnį vandenį. Tuomet net nesvarbu, kurios krypties bus, nes nustūmęs į šiaurinį krantą šiltą paviršinį vandenį pietys vėliau atneš ir vėsesnį priedugnio sluoksnių vandenį.
Tada vienintelė išeitis yra ieškoti kranto, kur vėjas pūstų įstrižai jo, ir už sausumos kyšulių bandyti žvejoti ties labiau sudrumsto ir skaidresnio vandens riba.
Tačiau šiuo atveju žvejams sunkiau išlaikyti nejudantį masalą ant dugno. Pavasarį karosai nelabai linkę ragauti plaukiantį ar slenkantį dugnu masalą, nors jie ir apskritai to nelabai mėgsta, juolab, kad dabar tenka meškerioti labai lengvomis plūdelėmis ir sistemėlę apkrauti svareliais taip, jog iš vandens kyšotų tik plūdės antenėlė. Geriausia sistemėlę sureguliuoti, kad dugną liestų tik kabliukas su masalu, nes taip plūdės jautrumas bus optimalus.
Pučiant vėjui nėra išeities ir tenka svarelį ar kelis svarelius guldyti ant dugno. Bet stiprus šoninis vėjas riečia laisvą valą lanku, traukia plūdę ir ją gramzdina. Šiek tiek padeda plūdės, kurių forma panaši į apverstą lašą. Tokios mažiau jautrios išoriniams veiksniams. Taip pat pageidautina, kad jos turėtų ilgą antenėlę. Jei ji trumpa – galima pailginti užmovus standesnės plastikinės žarnelės atraižėlę.
Na, aš čia kalbėjau apie nejudomai prie valo tvirtinamą plūdę, nes vėjuotą dieną geresnė išeitis yra naudoti waggler. Bet kada gaudai seklumose, juolab ir vandens telkinys tokio dydžio, kad gali masalą numesti iki kito kranto, greitesnė ir dažnai efektyvesnė žūklė yra su paprastomis plūdėmis arba waggler, kurią... irgi galima tvirtinti stacionariai.
Ypatingi masalai karosams dar neišrasti
Nors veikiausiai žvejai pagavo savo pirmuosius, o ir antruosius karosus, vis tiek pradėsiu nuo pradžių – kai tik šios žuvys pradeda kibti. O po to pakalbėsiu ir apie paskutiniuosius pavasario karosus.
1 pav. Pavasariniai karosai reaguoja į jauką, tačiau neverta naudoti jo daug – žuvys palyginti greitai pasisotina. Vienai dienai pakanka 0,5 kg bazinio prievilo, nors paprastai man jo lieka dar ir kitai žūklei. Jauką reikėtų sumaišyti su dirvožemiu lygiomis dalimis, smėlis arba žvyras dabar nelabai tinka, bet neseniai apie tai jau rašiau...
Pageidautina, kad jauke būtų nemažai (nuo 5 iki 10 proc. bendros jauko masės) gyvūninės kilmės priedų. Jei jų nebus, tai verčiau nejaukinkite – kam be reikalo eikvoti prievilą, kuris surūgs dugne. Gegužę, jei oras pradeda panašėti į vasarinį, galima apsieiti ir be musės, trūklio lervų ar kapotų sliekų papildų, bet šaltame vandenyje – tai būtina.
Nereikia tik atėjus į žūklavietę išmesti į vandenį pusę ar trečdalį turimo jauko, kaip tai paprastai daroma vasarą. Pakanka nusviesti 2–3 nedidelius jo rutulius, o paskui kas valandą papildyti jaukimvietę įmetant ten dar po vieną.
2 pav. Pavasario pradžioje nereikėtų perdozuoti ir kvapų. Netgi firminiai karosams skirti jaukai gali skleisti pernelyg intensyvų kvapą ir toks prievilas tiks šiltesniu metų laikotarpiu. Ir nesvarbu, kad jis brangus ir žinomos firmos. Dabar geriau tiks žiemai skirtas jaukas arba koks nors nedaug kainuojantis tos rūšies bazinis produktas.
Beje, ne visose žūklės prekių parduotuvėse yra didelis jaukų pasirinkimas, todėl galbūt nerasite specializuotų prievilų karosams. Tada rinkitės, kaip jau sakiau, bazinį, žieminį, tinka ir skirtas karpinėms žuvims arba ežerui. Pastarųjų dviejų jaukų rūšys irgi nebūna persodrintos kokiais nors įmantriais kvapais, jie yra tarsi baziniai arba tinkami „visiems gyvenimo atvejams“ žuvaujant tiek karšius, tiek šapalus, tiek karosus, nes daug kas priklausys nuo priedų.
3 pav. Aišku, jei tas jaukas „ežerinis“, tuomet faktas, kad jis birus. Jei gaudote upėje karosus, na, tada imkite su nuoroda į upę, jei nerasite, kaip ir sakiau, specializuoto. Bet žiūrėkit, kad šaltame vandenyje nepasitaikytų koks nors „vaisinis“ ar „šokoladinis“, šitiems jaukams dar ne laikas, juos bandysite vasarą.
Apie masalus beveik nieko naujo nepasakysiu – sliekai, musės ir uodo trūklio lervos arba jų „sumuštiniai“ bus tradiciniai ir daug kur nepakeičiami. Bet iki tam tikro laiko.
Įsibėgėjus gegužei jau galima bandyti ir augalinės kilmės vilioklius bei sotesnius jaukus. Kai kur tokie masalai netgi bus labiau paklausūs nei gyvūninės kilmės. Jei Kauno marių karosai ima kibti ant kukurūzų, o jie jau kimba, tai faktas, jog mažesniuose telkiniuose irgi karosai neatsisakys vegetariškų patiekalų. Nors, aišku, kaip kur, tvirtindamas, kad visur – gali ir apsijuokti, bet visumoje – būtent taip.
Gegužį mažesniuose vandens telkiniuose tinka perlinės kruopos arba manų, kvietinė, avižinė tešla. Kruopas ant kabliuko galima mauti su sliekais arba lervomis. Minėti kukurūzai, kurie paklausūs mariose, man kažkodėl bent jau mažų tvenkinių ir balų karosams nelabai „prilipdavo“ pavasario pabaigoje. Nors žinau vieną balą, kur dar balandį gali juos drąsiai meškerioti šiuo masalu – kitokio jie apskritai nepripažįsta, nebent kartais slieko užkramto.
Nereikėtų užmiršti ir apsiuvų. Jei vandens telkinys vasarą būna smarkiai apaugęs vandenžolėmis ir yra pratekantis, tai garantuotai jame bus apsiuvų lervų. Gal tik dabar sudėtingiau jų prisirinkti, bet bandykite ieškoti upeliuose ir tikrai rasite.
Beje, apsiuvų yra daug rūšių ir gali būti, kad jūsų turimos nesudomins karosų, nes tokios tame telkinyje negyvena. Geriausia, kai šis masalas gaudomas tame pačiame vandens telkinyje ar į jį įtekančiuose bei iš jo ištekančiuose upeliukuose.
Romualdas Žilinskas
