Dar šis bei tas apie kabliukus. Pirma dalis
Prieš keletą metų esu publikavęs kelis straipsnius apie kabliukus. Bet tuomet visko iki galo taip ir neišdėsčiau, galima sakyti, jog čia yra anų senų rašinių tęsinys. Gal kai kurias toliau esančias mintis ir minėjau, visgi dabar jos bus labiau koncentruotos.
Kadangi mėgstu rašyti apie spalvas, tai nuo to ir pradėsiu. Žvejų nuomonė apie kabliukų spalvas dažnai kardinaliai nesutampa. Vieni sako, kad tai neturi jokios reikšmės kibimui, kiti tvirtina, kad neteisingai parinkta kabliuko spalva, jei ji labai kontrastuoja su masalu, gali net atbaidyti žuvis.
Sunku pasakyti, kurie meškeriotojai teisesni, tačiau aš laikausi prielaidos, kad apsidraudusį ir Dievas apdraus.
Ar reikia spalvotų kabliukų?
Kita vertus, kaip rodo praktika, kartais tinkama kabliuko spalva iš tiesų gali būti sėkmingos žūklės pagrindas. Taip yra nutikę gaudant žiobrius uodo trūklio lervomis, kada žuvys kibdavo tik ant raudonų arba mėlynų kabliukų, bet visiškai nebandė ragauti masalų, kurie užmauti ant balto metalo tviskančių kabliukų. Rečiau, bet rijo trūkliukus užnertus ant juodų kabliukų.
Ir to gal net nebūčiau pastebėjęs, nes šiaip ar taip žiobriams skirtas uodo trūklio lervas visada maudavau ant raudona arba melsva danga dengtų kabliukų, tačiau specialiose atviram vandens sezonui skirtose avižėlėse kabliukai paprastai būna iš balto metalo. Nekimba žiobriai žuvaujant dugnine ant avižėlių, na, tai reiškia, kad jie nori aukštesniame vandens sluoksnyje pakilusio masalo.
Tokia buvo pradinė mano prielaida. Tačiau nuo senų laikų turėjau savadarbių avižėlių ir su ilgakočiais raudonais kabliukais – pastarosios žiobriams tiko. Tuomet pabandžiau pakeisti paprastus raudonus kabliukus baltais blizgančiais – vėl kibimo štilius...
Panašiai nutikdavo ir meškeriojant karšius, kuojas kukurūzais ar žirniais. Toks masalas ant geltono metalo kabliukų kone visada būdavo ragaujamas dažniau. O gal tai mano įsitikinimas, bet dėl žiobrių pomėgių esu tikras. Nors, aišku, kuomet šios žuvys gerai nusiteikusios ir jų žūklavietėje yra visas tuntas – gali vilioklius kabinti ir ant plonesnės vinies – kibs...
Paprastai kabliukai dengiami specialia spalvota danga apsaugai nuo korozijos. Deja, raudona ir mėlyna dažnai (bet ne visada) gana greitai nusilupa. Ypač raudona – pagauni kelias žuvis ir tenka keisti kabliuką. Labai gera yra baltu metalu spindinti chromuota danga, tačiau patys geriausi – geltoni paauksuoti kabliukai.
Jie iš tiesų yra paauksuoti, kadangi dengti techniniu auksu. Bent jau taip būdavo anksčiau, nes dabar šis metalas vis brangsta, o metalurginės technologijos kopia į aukštumas, todėl sunku pasakyti, kokiais lydiniais iš tiesų „paauksinti“ kabliukai.
Nėra kabliukų skirtų karšiams, aukšlėms arba kitoms žuvims žvejoti. Faktiškai kabliukai parenkami pagal žūklės sąlygas, o tai reiškia, kad galiausiai atsiremiama į pagrindinį faktorių – kokiu masalu mes vienur arba kitur meškeriosime žvynuotąsias. Kaip supratote, kabliukai derinami prie masalų, o ne atvirkščiai.
Dar vienas niuansas – kabliukai dugninėms ir plūdinėms meškerėms turėtų būti parenkami nevienodi, atsižvelgiant į jų kotelių ilgius. Bent jau taip siūlo žvejai profesionalai, tokias rekomendacija esu skaitęs ne sykį. Dugninei žūklei geresni yra su trumpais, o plūdinei – su ilgais koteliais kabliukai.
Kaip aiškina specialistai, skirtumas tas, kad naudojant žūklėje dugnine ilgakočius kabliukus, nuo jų greičiau nuslenka masalas ir apsinuogina koteliai, o tai gali turėti neigiamos įtakos atsargesnių žuvų kibimui. Tačiau kabliukais, kurie turi ilgus kotelius, geriau pakirsti žuvis (man ilgą laiką regėdavosi atvirkščiai), kas pageidautina aktyvioje plūdinėje žvejyboje.
Jei atvirai, nelabai paisau tokių dalykų ir kabliukus renkuosi remdamasis kitais kriterijais. Nors, vėlgi prisipažinsiu, trumpakočius mėgstu labiau nei ilgakočius, net jei ant pastarųjų lengviau mauti gležnus ar smulkius masalus.
Tai, jog ant kabliukų pakuočių pavaizduotos žuvys arba būna užrašyti žuvų pavadinimai – nieko nereiškia, nes šis gamintojų triukas veikiau skirtas patiems žvejams privilioti. Man, pavyzdžiui, didesnį įspūdį daro ant kabliukų pakuotės nupieštas kukurūzo grūdas. Tačiau kai kurie žvejai vis dar laikosi nuomonės, kad kuojai gaudyti reikia tik tokio, bet ne kitokio dydžio kabliukais, karpiui praktiškai nėra galimybių įsegti į lūpas kabliuko, kuris mažesnis nei...
O juk pamovus ant sunkiai „sugraibomo“ kabliuko uodo trūklio lervas, mes galėsime ištraukti ir didesnį negu 3 kg karšį. Žinoma, bus sunkiau pakirsti, tačiau žuvis jo tikrai nenulauš ir neatlenks, neatsikabins, jei tik kabliukas pagamintas kokybiškai ir yra tinkamos formos.
Apie kabliukų tvirtumą ir dydį
Tačiau firma gali būti ir labai garsi bei patikima, tačiau nevykusiai pasirinkti kabliukai anksčiau ar vėliau jus nuvils. Nors kartais pasirinkimas niekuo dėtas, kadangi neįsakysi žuvims, kad jos kibtų tik tokios, o ne kitokios. Netikėtas stambus laimikis visada yra malonu, tačiau jį dar reikia sugebėti ištraukti.
Pernai pavasarį žvejojant žiobrius užkibo tikrai svarus... lynas. Labai keista, nes toje vietoje meškerioju dažnai, daug metų, ir nepamenu, kad ten būtų šios rūšies žuvų. Jų ir negali būti – pernelyg sraunu, gilu, dugno gruntas žvyruotas, akmenuotas, žodžiu, lynas minėtoje žūklavietėje tolygų gyvybės radimui Marse. Tačiau jis visgi griebė uodo trūklio lervas. Na, ir pasileido skersai tėkmės į Neries vidurį...
Maniau, kad stambus šapalas, gal ūsorius, nors pastarasis elgiasi šiek tiek kitaip. Žodžiu, pasitampęs gal dešimt ar penkiolika minučių, privedžiau laimikį prie kranto. Aš nematau, kokia žuvis, nes pavasarinis vanduo drumstas, laimikis nuo dugno neatsiplėšia. Laikau ant įtempto valo ir meldžiu Aukščiausiąjį, kad tik jis nesumanytų nerti išilgai priekrantės, nes toliau už manęs į upę nusviręs didžiulis karklas ir medžio šakos mirksta vandeny.
Viešpats mano maldų neišgirdo, gal kaip dideliam nusidėjėliui pakišo kiaulę – nutiko tai, ko labiausiai bijojau. Kadangi laimikis spurda, veržiasi ten, kur svyra karklo šakos, nieko kito neliko, kaip tik „užlaužti“, tikintis, kad 0,14 mm pavadėlis išlaikys greitoje tėkmėje stambią žuvį. Dėkui Owner firmai, kuri gamina tikrai kokybiškus valus – gija nenutrūko.
Dar daugiau – staigiai sustabdytas laimikis pavirto ant šono ir jį stipri srovė išstūmė į vandens paviršių. Stoviu ant stataus upės skardžio ir savo akimis netikiu – poros kilogramų ar dar stambesnis lynas! Guli jis ant vandens kaip koks didžiulis aukso spalvos lapas, maskatuojasi tėkmėje ir išsekęs net nebando nerti giliau, nepajėgia pasiversti pilvu žemyn.
Bandau pamažu vynioti valą ir traukti arčiau nuo pavojingos vietos. Nepatraukiau nė metro ir valas atsileido...
Ištraukiu sistemėlę, o ant pavadėlio karo visiškai ištiesintas plonavielis raudonas kabliukas. Beje, jį buvau prieš valandą perrišęs, nes prieš tai toks pats atšipo ir traiškė maunamus „matilius“. Šiuos kabliukus naudojau ne pirmi metai, žiobrius jie laikė kuo puikiausiai, bežiobriaudamas esu ištraukęs kelis karšius, porą iki kilogramo sveriančių šapalų, tačiau lynui jie pasirodė per silpni.
Žuvaujant su plonavieliais kabliukais man nutinka ne pirmas toks atvejis – kitąsyk jie arba atsilenkia, arba lūžta. Jei giliai įsminga žuviai į gerklę, tuomet dar nieko, pusė bėdos, tačiau kada neįsikerta iki linkio – nemažai galimybių, jog laimikis paspruks. Ir niekur nesidėsi, nes pagaminti iš storesnės vielos išleidžia uodo trūklio „syvus“ ir ant kabliuko lieka kaboti tik lervų odelės, todėl naudoju ne itin tvirtus kabliukus.
Kadangi kalbu apie mažus kabliukus, reikia pasakyti, jog yra ir šiokių tokių išimčių, kurios tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Šapalus labai retai pakirsime smulkiais kabliukais, jiems viskas priešingai – šias žuvis verčiau gaudyti didesniais nei įprasta kabliukais. Nežinau, gal tai lemia gerklės struktūra (ne veltui vadinami plačiaburniais), gal masalo griebimo maniera, nes vilioklį čiumpa akimirksniu, gal dar kas nors, tačiau faktas lieka faktu.
Grįžtant prie masalų ir kabliukų suderinamumo, reikėtų turėti omenyje maždaug tokius kriterijus: uodo trūklio lervai geriausi yra kabliukai iki Nr. 16, musės lervai – iki Nr. 14, paprastam sliekui optimaliausi – Nr. 8–10, didesniam kirminui – Nr. 6–8, batono minkštimui – Nr. 4–6 ir t. t. Tiesa, čia aš kalbu apytiksliai ir turiu omenyje vieną ant kabliuko užmautą lervą arba slieką, nes jei versi visą jų puokštę, darysi kelių masalų kombinacijas, tuomet kabliuko dydis, suprantama, bus didesnis.
Turbūt didžiausiai pradedančiųjų meškeriotojų bėda, kad skirtingos firmos gamintojos nederina tarpusavyje kabliukų dydžių. Jie nesiskiria kardinaliai, visgi šioks toks skirtumas juntamas. Kita vertus, nevienodų tipų, formų kabliukai irgi skirsis savo dydžiais, net nesvarbu, kad jie padaryti toje pačioje firmoje.
Patyrę žvejai paprastai kabliukus perka „iš akies“ arba turi savo pamėgtas firmas gamintojas ir yra įpratę prie jų gaminamų kabliukų numeracijos. Aš kartais rašydamas irgi atsitraukiu nuo kompiuterio ir knisuosi savo įrankių dėžutėse, nes paprasčiausiai nepamenu, kokio dydžio vieni ar kiti aprašomi kabliukai, juos dažnai perku rodydamas pardavėjui: „Duok man tuos...“
Renkantis kabliukus įvairiems masalams, reikėtų atsižvelgti ir į jų vielos storį. Plona viela mažiau žaloja gyvūninės kilmės vilioklius, jie ilgiau išlieka gyvi ir natūralu, kad tuomet reikėtų žvejoti plonavieliais kabliukais. Tačiau kada mauname visą „puokštę“ sliekų, ypač naktinių, labai plonos vielos kabliukai tiesiog neišlaikys kirminų svorio, nupjaus juos tiesiogine ta žodžio prasme, ir masalas nukris užmetimo metu.
Aišku, uodo trūklio lervas, kurios yra labai gležnos, dera nerti tik ant plonos vielos aštrių kabliukų. Musės lervoms irgi reikia tokių, kadangi jos ilgai bus gyvos, nors pastarojo masalo odelė ir yra labai tvirta. Tačiau tokie kabliukai netiks sunkiems bei minkštiems augaliniams masalams, pavyzdžiui, tešlai, kukurūzų grūdams, žirniams ir panašiai.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
