Dar kartą apie šoninius pavadėlius
Regis, ką galima naujo arba įvairaus pasakyti apie šoninį pavadėlį, kuris rišamas virš avižėlės, velnio arba blizgutės. Iš tiesų čia yra įvairių niuansų, kurie priklauso nuo to, kokios rūšies žuvis žvejosime, kokio svorio ir tipo bus pagrindinis ir pririštas prie pavadėlio vilioklis, kokios žūklės sąlygos, o tai reiškia, žuvys maitinsis aktyviai ar beveik visai ignoruos joms siūlomus masalus.
Pagal minėtus veiksnius bei parametrus galima suskirstyti šoninius pavadėlius į dvi pagrindines grupes.
Pirmai grupei priskirčiau ilgus pavadėlius, kurie gali būti metro ilgio ar net ilgesni, jie naudojami gaudant karšius plūdine poledine meškere, nenaudojant plūdės, bet ant „stovinčio“ masalo, taip pat žuvaujant „patraukimo“ būdu ten, kur yra tėkmė. Tokių pasaitėlių diametras gali būti identiškas pagrindiniam valui arba mažesnis.
Tai daugiau ar mažiau atviro vandens sezonui būdingos sistemėlės, kada taikomos žvejojant palaidyne, pusdugnine arba dugnine. Todėl jų montažais irgi skirtingi – pavadėliai rišami paternoster principu arba gale pagrindinio valo.
Tačiau visų šių variantų neaptarinėsiu, nes meškeriojimas su ilgais pavadėliais turi savitą specifiką, čia galimi įvairūs variantai, tad ir tema yra labai plati. Nors apie abu šiuos meškeriojimo būdus jau esu šiek tiek rašęs, bet rašysiu dar ir gerokai išsamiau.
Vos trys centimetrai
Panagrinėsiu antrą grupę, kurioje dominuoja labai trumpi pavadėliai, jų ilgis retai kada viršija 3 cm. Mano įsitikinimu, optimaliausia bus 1,5–2,0 cm valo atkarpa. Sakyčiau, kad būtent pastarieji pavadėliai yra tipiniai „žieminiai“ ir polediniame meškeriojime naudojami dažniau už pirmuosius.
Kodėl pasirenkamas toks nedidelis pasaitėlių ilgis? Viskas labai paprasta – tik ant trumpos valo atkarpos pririštas kabliukas su natūraliu ar dirbtiniu masalu, muselė, avižėlė ar koks kitoks masalas masinančiai žais ar bent jau kažkiek judės, kuomet mes animuosime pagrindinį vilioklį.
Kitaip nei žuvaujant su ilgais pavadėliais, kur yra esminis skirtumas tarp žūklės būdų (tarkim, žvejosime plūdine ar „patraukiant“), vandens sraunumo ir panašių dalykų, šiuo atveju žuvų viliojimo principas nesikeis. Ką turiu omenyje, suprasite vėliau.
Dar vienas išskirtinis šios grupės pavadėlių bruožas, kuris apskritai nebūdingas jokiems pavadėliams, yra jų storis – trumpi pasaitėliai gali būti ir pagrindinės gijos diametro, ir storesni, bet neplonesni. Taip pat pageidautina naudoti ir standesnį valą, kas irgi tarsi prasilenkia su mūsų supratimu apie pavadėlius. Tai reikalinga tam, kad aktyviai žaidžiant pagrindiniu, t. y. po juo esančiu masalu, pavadėlis neapsivyniotų apie giją, prie kurios jis pririštas.
Vėlgi, jei lyginsiu su pirmos grupės, t. y. ilgais pavadėliais, atstumas tarp apačioje esančio masalo ir pavadėlio dabar dažnai neturi reikšmės, nes pagrindinė gija yra beveik visada įtempta. Aišku, pasitaiko išskirtinių variantų, apie juos dar kalbėsiu.
Kita vertus, reikšmės neturi tik prie pavadėlio pririšto papildomo vilioklio žaidimui ir sargelio parodymams. Tačiau atstumas tarp abiejų masalų žuvims bus svarbus, nes galbūt, tarkim, ešeriai maitinasi prie pat dugno, o pavadėlis pririštas porą sprindžių aukščiau. Jei dryžuotieji bus vangūs, kas šiuo metų laiku nėra jokia naujiena, jie nereaguos į avižėlę ar blizgę, tačiau mielai griebtų ant pavadėlio kabliuko užmautą uodo trūklio lervą.
Deja, vargu ar tokie apsnūdę ešeriai norės kilti į aukštesnius vandens sluoksnius. Tuomet pageidautina atstumą tarp avižėlės, blizgutės ir pavadėlio sumažinti iki kokių 7–10 cm.
Sakysite, kam apskritai reikia taip aukštai rišti pavadėlį, jei galima išsyk jį pritvirtinti gerokai žemiau. Reikalas tas, kad papildomas masalas padeda meškeriotojui išsiaiškinti, kokiame gylyje kimba žuvys. Juk jos gali masalus griebti daug aukščiau nuo dugno, kur nors viduriniuose vandens sluoksniuose ar net prie pat ledo.
Vėlgi, dabar aš kalbu apie „gūdų“ viduržiemį, kada žvynuotosios neturi apetito, kai jos dažniau nei bet kada ignoruoja pagrindinius vilioklius, nebent šiaip ne taip prisiverčia praryti smulkius papildomus masalus.
Kaip išerzinti ešerį ir kuoją
Įdomu tai, jog kitąsyk (ir vėl tai labiausiai būdinga ešeriams) žuvys tarsi įsidrąsina ir jau po to ima reaguoti į valo gale pririštą blizgę ar avižėlę. Noriu pasakyti, kad pradžioje čiumpa papildomą vilioklį, o ištraukus iš eketės kelias žvynuotąsias ir pabandžius aukščiau pakelti pagrindinį masalą, žuvys griebia ir jį. Beje, neretas atvejis, kada kimba netgi stambesnės nei iki tol. Tuomet galima apsieiti ir be visų tų sistemėlių, tačiau reikia turėti paruoštą atsarginę meškerę.
Tiesa, kol ešeriai galutinai „susierzins“ gali praeiti nemažai laiko. Jei vienas plėšrūnas užkibo ant papildomo masalo, nereikia išsyk šio vilioklio pateikti dryžuotiesiems tame pačiame horizonte. Derėtų elgtis šaltakraujiškai ir planingai. Nuleidžiame avižėlę ir antrinį vilioklį žemiau, nei kibo žuvis, ir po truputį keliame į tinkamą vandens lygį.
Pakėlimas vyksta su „pakratymais“ (virpesiai 3–5 mm diapazone) ir pauzėmis, kurios neužsitęsia ilgiau nei 2–3 s. Kada reikiama horizonto riba pasiekta, pauzes galime ilginti, virpesių dažnį didinti. Paprastai tokia animacija vėl išprovokuoja ešerį...
Šoniniai pavadėliai turi vieną pagrindinę ydą, kuri neretai gadina žvejams nuotaiką – betraukiant užkibusią žuvį, prie pavadėlio pririštas kabliukas ar muselė užsikabina už eketės krašto. Ir tuomet nutinka blogiausia – stambus laimikis nutraukia valą.
Taip būna daug rečiau, jei šie papildomi masalai pririšti drop shot principu, t. y. be jokio pavadėlio tiesiog prie pagrindinės gijos. Visgi, kaip rodo praktika, tokia sistemėlė yra gerai ešeriams, tačiau karpinės žuvys mieliau griebia papildomą masalą su pavadėliu.
Paprastai kuojos ir plakiai geriausiai kimba besileidžiant masalui. Dabar turiu omenyje tiek pagrindinį, tiek ir papildomą vilioklius. Plastiški jų nuleidinėjimai su pauzėmis, tarpais pavirpinant masalus yra kone geriausias būdas išprovokuoti šias žuvis kibti. Tačiau nutinka, kad nepadeda ir šis „firminis“ žaidimas. Yra dar vienas būdas priversti vangias kuojas ir plakius galiausiai prisiversti išžioti gerkles.
Avižėlę su uodo trūklio lervomis arba be jų, nuleidžiame ant dugno. Vos nuleisdami žemyn ranką ar palenkdami meškerėlės strypelį atlaisviname 2–3 cm valo. Tuomet labai tankiai pradedame judinti meškerėlės galiuką. Gulinti dugne avižėlė nejuda, tačiau gijos virpesiai persiduoda ant šoninio pavadėlio pririštam masalui.
Paprastai tokiais atvejais (tai pavadinčiau „absoliučia nekiba“) rišu mažą kabliuką ir ant jo maunu vieną uodo trūklio lervą. Žodžiu, toji lervutė dabar tarytum plaukioja vos pakilusi nuo dugno ir kuojos nervai neišlaiko...
Tiek kuojos, tiek ir ešeriai neblogai reaguoja į avižėlės stuksenimą į gruntą. Veikiausiai kietame dugne žuvys tuomet geriau jaučia vilioklio sukeltus virpesius, o minkštame, dumblėtame – pasikelia drumzlių debesėlis. Čia aš tik spėlioju, nelabai ir svarbu, kodėl tokia animacija sulaukia teigiamos žuvų reakcijos, daug svarbiau, kad žvynuotosios tuo metu ima kibti.
Pavyzdžiui, kuojoms patinka, kuomet avižėlę, likus maždaug metrui iki dugno, žemyn imi leisti labai lėtai, tuo pat metu gana švelniais, plastiškais, tačiau palyginti plačiais judesiais nuolatos judini. Kada avižėlė atsiremia į dugną, ją palaikai ramybės būsenoje apie 20–30 s. Tuo metu kuojos neretai ir susigundo masalu. Beje, turiu omenyje ne tik pagrindinį, tačiau ir pririštą ant pavadėlio, nes juk straipsnis ta tema.
Jei taip neįvyksta, avižėlė keliama apie metrą aukštyn atliekant tokius pačius virpesius. Visas pakėlimo procesas užtrunka iki minutės laiko. Tuomet vėl imi lesti masalus žemyn...
Tokia animacija pravarti tik tuomet, kai žuvys tūno prie pat dugno. Jei jos pakilusios bala žino kur, galima žaisti pagal tą pačią metodiką ištikrinant kiekvieną vandens storymės metrą.
Žinoma, panašių animavimo būdų galima prirašyti „debesis“, bet visada reikia turėti omenyje, kad bet koks žaidimas yra orientuotas į apačioje pririštą pagrindinį vilioklį. Kadangi tai gali būti ir avižėlė, ir blizgė, šių masalų modelių yra begalė, kiekvienam jų bus reikalinga savita animacija, o pritvirtintas prie pavadėlio tėra papildomas arba antrinis vilioklis.
Romualdas Žilinskas
