Barškantys ir „tylūs“ vobleriai. Pirma dalis

Būtent šios naujovės leido praplėsti voblerių panaudojimo galimybes ir atsirasti naujiems spiningavimo būdams, juos smarkiai ištobulinti. Nemanau, kad suklysiu teigdamas, jog didžiausią vaidmenį šie patobulinimai turėjo ir tebeturi tvičingavimui.

Taigi pirmoji šratelių paskirtis – specialiose kapsulėse patalpinti metaliniai rutuliukai pagerina masalo užmetimo nuotolį ir tikslumą. Suprantama, jie padidina ir vilioklio masę, tačiau nebūtinai sunkesnis tokios pačios formos vobleris skries toliau, nes tai lems ir tų rutuliukų išdėstymas, skaičius, „pasislinkimas“ užmetimo metu, žodžiu, čia yra tam tikros technologinės gudrybės, kurios paprastam „mirtingajam“ žvejui sunkiai įkandamos ir nematau prasmės šiuo klausimu plėstis.

Antroji šratelių funkcija – jie padeda vobleriui traukimo ir pauzių metu po vandeniu išlaikyti pusiausvyrą ir įtakoja vilioklio žaidimo braižą. Todėl vizualiai atrodantys tokie patys masalai gali žaisti visiškai kitaip. Vėlgi, voblerio animacijos stilius smarkiai priklausys nuo šratelių išdėstymo, masės, nes jo „viduriuose“ esantys rutuliukai gaminami iš įvairių metalų, todėl rutuliukų svoris yra skirtingas. Taip pat jie gali būti mažesni, didesni, kapsulėse (ar kapsulėje) sudedamas nevienodas šratelių skaičius ir panašiai.

Rutuliukai įtakoja voblerio plūdrumą. Kol nebuvo pradėtos naudoti šios technologijos, mes turėjome tik dviejų tipų voblerius – plaukiančiuosius, kurių kadaise buvo dauguma, ir skęstančiuosius. Beje, kalbu jau apie tą laikotarpį, kuomet vobleriai pradėti gaminti iš plastiko, nes pradžioje visus juos droždavo iš medžio. Žodžiu, kapsulėse patalpinti rutuliukai leido vobleriui įgyti ir neutralų plūdrumą.

Bendra voblerio masė nebūtinai lems ir jo plūdrumo tipą, nes kartais plaukiantieji modeliai būna net labai sunkūs, o neutralaus plūdrumo arba skęstantieji – gana lengvi. Tačiau jei vobleris yra tos pačios serijos, kaip taisyklė, šio masalo masė didėja mažėjant jo plūdrumui. Tai reiškia, kad plaukiantysis modelis bus bent dalimi gramo lengvesnis už „suspendingą“, o pastarasis – lengvesnis už skęstantįjį.

Ketvirtoji šratelių nauda – jie suteikia vobleriui savitą barškėjimą, kuris girdimas ne tik žvejams, tačiau ir žuvims po vandeniu. Suprantama, jos ausų neturi, bet žvynuotųjų jutiminiai organai funkcionuoja kitu principu, kuomet žuvys gali jausti (beje, toji nuolat minima šoninė linija – vienas iš svarbesnių jutiminių indikatorių) vandens virpėjimą, kuris šiuo atveju ir prilyginamas žmogaus ausiai girdimam triukšmui.

Garsas juk ir yra mechaniniai virpesiai, tad iš principo nėra skirtumo, ar žvejys rėkauja ant kranto, ar mėto akmenis į vandenį, ar brenda vandeniu – žvynuotosios tai savaip girdi. Trumpiau tariant, garso suvokimas žuvims turi platesnę prasmę nei žmogui. Apie tai ir noriu išsamiau pakalbėti rašinyje.

Ar po vandeniu triukšmingiau nei ant kranto?

Dauguma žmonių įsitikinę, kad po vandeniu tvyro mirtina tyla. Išties taip nėra, veikiausiai nustebinsiu pasakydamas, jog ten gali būti triukšminga kaip kokio nors didmiesčio centre. Nors gali būti ir pakankamai tylu, tačiau visišką tylą abejoju ar rastume. Taigi kas triukšmauja po vandeniu?

Visu pirma – pats vanduo. Upėse jis teka lėčiau ir greičiau, tekėdamas verčiasi per akmenis, įvirtusius medžius, atsimuša į kitus kliuvinius ar grunto nelygumus. Net tuomet, kai mes matome, regis, tolygiai bėgančią upę, visiškai nereiškia, kad giliau vanduo bėga taip pat ramiai, nes ten jis gali sukinėtis, skaidytis į didesnes ir mažesnes, lėtesnes ir greitesnes tėkmes, galimai susidarys atbuliniai, krantams skersiniai vandens srautai ir panašiai.

Stovinčiuose telkiniuose bus ramiau, bet juk ir ežeruose yra povandeninės, tegul ir lėtesnės nei upėse, srovės, čia tačiau labiau juntamas vėjo sukeltas bangavimas. Kita vertus, vėjas judina iškilusius iš vandens ar mažai panirusius vandens augalus, o priekrantėse, kur paprastai apstu nendrių, švendrų ir kitos „pusiau vandeninės“ augmenijos, jis šiurena arba smarkiai lanksto tų žolių stiebus, lapus ir šie garsai persiduoda gilyn bei tolyn į vandenį.

Tas tikrasis žmogui girdimas triukšmas irgi skverbiasi į povandeninį pasaulį. Apie vėją, bangavimą ir nendrių šiurenimą jau sakiau, tačiau žuvys girdi ir šalia vandens telkinio pravažiuojančių automobilių burzgesį, žmonių balsus, ošiančius vėjyje medžius. Nors dar labiau reaguoja į žemės grunto virpesius, o tai reiškia, kad, tarkim, į neatsargius žvejo žingsnius krante, mašinų ratų bildesį važiuojant per tiltą, arti vandens.

Gal nukrypsiu nuo temos, bet siūlau padaryti vieną eksperimentą, kuris padės įsitikinti, ar yra (veikiau buvo, nes po eksperimento neliks) jūsų žūklavietėje žuvų.

Kuomet baigsite meškeriojimą, prieikite arčiau vandens ir smarkiai treptelėkite koja į kranto gruntą, pageidautina smogti visa jėga ir į kuo kietesnę žemę. Jei keliolikos metrų spindulių vandenyje yra žuvų, žūklavietė bus ne itin gili, žvynuotosios šaus į šonus taip, kad akivaizdžiai pamatysite jas sprunkančias vandens paviršiuje, kai kurios gali net iššokti į orą.

Praplaukianti valtis baido žuvis ir variklio sraigto sukeltais virpesiais, ir variklio skleidžiamu triukšmu. Tačiau yra tam tikrų niuansų, nes esant dideliam bangavimui ežere arba srauniai tekant vandeniui upėje, tuose telkiniuose bus ir šiaip jau triukšminga, todėl bendrame triukšmo fone valties sukelti pašaliniai garsai jausis gerokai menkiau. Visgi reikia turėti omenyje, kad žuvys į minėtą bendrą triukšmo foną reaguoja daug mažiau, jos paprasčiausiai įpranta. Bet ir jame skiria kitokius lig tol negirdėtus garsus arba vandens virpesius, tik ne taip toli ir ne taip tiksliai, kaip esant tylesnei aplinkai.

Paradoksalu, tačiau vandens augalai arba akmenys, dugno nelygumai yra ne tik sąlyginiai triukšmo šaltiniai, bet ir jo slopintojai. Turiu omenyje būtent minėtus „nevietinius“ (tarkim, žvejys brenda vandeniu, plaukia valtimi) arba povandeninio pasaulio gyventojų sukeltus garsus.

Beje, dar vienas triukšmo šaltinis ir yra patys vandens gyventojai. Tai ne vien žuvys, tačiau ir įvairūs vabzdžiai, jų lervos, vandens paukščiai ar žinduoliai, žodžiu, bet kokia gyvastis, kuri plaukia, nardo, juda vandens storymėje arba jo paviršiuje.

Žvynuotųjų jutiminė sistema ištobulinta iki tokio lygmens, kad jos gali skirti atskirus gyvus padarus vandenyje. Ir netgi daugiau – identifikuoti, kokiame fiziniame stovyje yra vienas ar kitas gyvis. Aišku, šamui nerūpės vandens blusos, o ešeriui – bebro savijauta, jie yra susikoncentravę į savo įprastines aukas. Vėlgi nesiplėsiu ilgais pasakojimais, bet pasakysiu faktą, jog, tarkim, lydeka arba sterkas supras, kad pro šalį plaukia pūgžlys ar gružlys, plėšrūnės neklystamai atspės, kuri žuvis iš aukšlių būrio yra serganti ar sužeista. Vėlgi praktinis pavyzdys.

Kažkada, kuomet grobuones gaudydavau gyva žuvele, niekaip negalėdavau suvokti, kodėl lydeka atakuoja ant kabliuko užmautą aukšlę ar „kilbuką“, kuomet šalimais plaukiodavo šimtai tokių pat aukų. Dabar jau žinau, atsakymą į šį klausimą – suvaržyta kabliuku, valu, apkrauta svareliu ir plūde žuvelė judėdavo kitaip nei „laisvos“ jos gentainės. Aišku, yra ir papildomų niuansų, tarkim, išskiriamos į aplinką sužeistų, stresuojančių žuvų cheminės medžiagos, bet tai jau būtų kita tema.

Apie povandeninę akustiką aiškinu kiek galima populiariau, iš mano rašliavos veikiausiai koks nors fizikas pasijuoktų, bet nemanau, kad klystu principiniuose dalykuose. Todėl būtina paminėti, o nuo to veikiausiai reikėjo ir pradėti pasakojimą apie triukšmą, kad garso greitis dujose, skysčiuose ir kietuose kūnuose smarkiai skiriasi. Ore garso bangos sklinda 331 m/s, o vandenyje – 1490 m/s. Štai kodėl upėje ar ežere triukšminga lyg turguje, nes čia garsai persiduoda iš toliau, jie stipresni daugiau nei 4,5 karto!

Paprasčiausias bandymas: imate akmenį (didesnį, sakysim, vištos kiaušinio dydžio) sviedžiate kuo toliau į vandenį, ir žuvys, jei jų ten yra, galbūt akivaizdžiai išsilakstys vandens paviršiuje į šalis. Viskas vyks elementaria seka: akmuo – pliaukšt, žuvys – šast... Viskas čia kaip ir normalu, nieko neįprasto.

Bet pamąstykite: juk žuvys turėjo išgirsti, sureaguoti į garsą ir dar suspėti sprukti (gal jos buvo pusmetrio gylyje) šalin, o jūs pamatėte visą veiksmą vos tik išgirdę akmens pliaukštelėjimą. Kokios žvynuotosios vikrios bebūtų ir greitą reakciją beturėtų, vis tiek tai trunka laiko. Manau (nors gal ir klystu), kad įtakos garso sklidimui turėjo ir vadinamoji refrakcija, t. y. garso bangos lūžis pereinant iš vienos aplinkos terpės į kitą.

Todėl galima daryti išvadą, kad garsą arba kitaip akustines bangas žuvys pajuto dalele sekundės greičiau nei jūs, kadangi... buvo vandenyje. Kita vertus, garsas iki jūsų irgi atėjo vėliau, nes juk visas veiksmas vyko ten, kur krito akmuo.

Tačiau yra ir vienas „bet“, kuris susijęs su garso greičiu. Garso greitis priklauso nuo garso dažnio ir terpės, kuriame sklinda, būvio. O tai reiškia, kad mažėjant vandens tankiui, kas vyksta kylant jo temperatūrai, garsas persiduoda prasčiau. Tačiau iki tam tikros vandens temperatūros, bet ji tuomet bus pernelyg aukšta, kad apie tai kalbėčiau. Kita vertus, vandens temperatūros įtaka akustinių bangų sklidimui yra labai ženkli. Pasak fizikų, jūros vandenyje (jūrų druskingumas nėra vienodas, tad neaišku, kokioje jūroje), vandens temperatūrai sumažėjus 1 °C, garso greitis padidėja 3,58 m/s. Mano supratimu, tai yra gana žymus akustinių bangų greičio kitimas.

Taip pat vanduo gali būti skaidrus ir drumstas. Kuo jis yra drumstesnis, tuo daugiau jame rasime įvairių mineralinių, organinių dalelių, kurios ne tik temdys žuvims akis, bet ir užkiš „ausis“, kadangi trukdys sklisti garsui. O ir apskritai cheminė vandens sudėtis skirtinguose vandens telkiniuose (dabar kalbu tik apie gėlą vandenį) bus nevienoda, tad neatmetu varianto, jog vienur žuvys įvairius garsus girdės geriau, kitur – prasčiau.

Gelmės mūsų ežeruose, tvenkiniuose ir upėse nėra milžiniškos, nepalyginsi su vandenynu, tačiau dar vieną su garsu susijusį dalyką paminėsiu – slėgis įtakoja garso sklidimo greitį, dideliame gylyje jis bus didesnis. Paskaičiuota, kad jūroje (beje, sūrus vanduo yra geresnis garso laidininkas nei gėlas) akustinių bangų greitis kas 30 m gylio padidėja 0,6 m/s. Bet kokiu atveju vandens paviršiuje, nesvarbu, jūra tai, ežeras ar upė, garsas sklis lėčiau, o tai šiokia tokia paguoda žvejams, kurie nemoka užčiaupti burnos žuvaudami.

Galbūt aš viską pernelyg sudėtingai bandau aiškinti, tačiau jei jau pradėjau, tai ir užbaigsiu. Garso bangų sklidimas vandenyje nevyksta, kaip kad galite pamanyti, vienodai į visas puses. Ir tai susiję praktiškai su viskuo, ką ligi šiol pasakojau. Išskirčiau faktą, kad labai giliuose ežeruose, nors veikiausiai ir bet kokiame vos gilesniame telkinyje, dėl temperatūrinių skirtumų įvairiuose vandens sluoksniuose irgi vyksta ženklūs garso bangų lūžiai, taip pat akustinės bangos persiduoda nevienodu greičiu, nevienodai toli, išsikraipo jų tonas.

Noriu pasakyti, kad barškantis vobleris skirtinguose telkiniuose, nevienodame gylyje žuvų „suvokimu“ gali būti identifikuojamas irgi skirtingai. Logiška, jog vienuose vandens telkiniuose tas pats modelis gal būti labai kibus, o kituose – ne.

Tačiau grįžkime prie straipsnio pradžios – vobleriuose įtaisytų metalinių rutuliukų. Judėdamas po vandeniu masalas „pats iš savęs“ ir, priklausomai kaip jį veda spiningautojas, atkreipia plėšrūnių dėmesį. Sudomina, suvilioja grobuones ar ne – čia jau antraeilis klausimas. Jei lyginčiau voblerį su muzikiniu instrumentu, tuomet jis būtų, tarkim, gitara, o masalo viduje įtaisyti barškučiai – tik tamburinas ar marakasas. Na, gal ne visai taip, bet panašiai, nes į kapsules sudėti šrateliai skleidžia mikrovirpesius, kurie į aplinką persiduoda tarsi papildydami paties voblerio sukeltą gerokai išraiškingesnį vandens virpėjimą.

Tęsinys kitame straipsnyje.

Romualdas Žilinskas