Barškantys ir „tylūs“ vobleriai. Antra dalis

Tačiau net ir išsiplėtęs pasakiau ne viską, nepaminėjau, kad garso sklidimui po vandeniu nemažai įtakos turi metų laikas. Dabar yra žiema, ir nors vandens telkiniai neužšalę, visgi tai metas, kuomet vanduo maksimaliai atvėsęs. Šaltas vanduo tankesnis už šiltą, tad, jei įdėmiai skaitėte, ką rašiau anksčiau, natūralu, jog vėlų rudenį, žiemą garsas po vandeniu sklinda smarkiau.

Šilčiausiuoju metų periodu terminė vandens telkinių stratifikacija arba kitaip susisluoksniavimas pagal temperatūrą (tai labiau liečia ežerus, kur vandens masės mažiausiai veikiamos tėkmės) būna maksimali, nes saulė plieskia ir kaitina vandens paviršių, o šaltas ir tankus vanduo grimzta gilyn. Žiemą, kai atsiranda ledas, būna atvirkštinė stratifikacija.

Bet dabar ne visai toks laikotarpis, nes kol kas ledo nėra ir vandens masių susisluoksniavimas veikiau artimas vėlyvo rudens ar ankstyvo pavasario periodui, kuomet vandens temperatūra, jei žiūrėsime į skirtingus gylius, daugiau ar mažiau vienoda. Žodžiu, suvienodėjusi temperatūra per visą vandens vertikalę irgi turi įtakos tam, kad garsas vandenyje sklinda daugiau ar mažiau vienodai, akustinės bangos menkiau išsikraipo ir panašiai.

Kita vertus, tai įtakoja ir vandens skaidrumas, nes šiuo metų laiku vanduo būna bene skaidriausias. Pavasarį, jei lietinga, ir rudens pradžioje upėse vandens lygis smarkiai svyruoja, tuomet vandenyje gausu drumzlių – smulkių mineralinių dalelių. Šiuo metų laiku žema vandens temperatūra, retai pasirodanti saulė, trumpas šviesus paros laikas įtakoja ir labai didelį įvairių mikroorganizmų sumažėjimą. Tas pats nutinka ir su įvairiomis vandenžolėmis, apie jų įtaką garsui jau kalbėjau.

Garso sklidimui vandenyje reikšmę turi ir telkinio gruntas. Smėlėtas, žvyruotas dugnas yra kietesnis nei dumblėtas ar turintis daug nuosėdų, todėl pirmu atveju garso bangos (virpesiai) tarsi atsimuša į dugną, sklinda toliau, o antruoju – susigeria į gruntą, slopsta. Suprantama, kad minkštame riebesniame dugne yra daugiau augalijos...

Šiuo metų laiku pakrantėse smarkiai sumažėja žvejų, šiaip išėjusių pasivaikščioti, poilsiaujančių prie vandens žmonių, medžiai numetę lapus, nėra jų šnarėjimo, priekrančių augalija irgi nunykusi. Žodžiu, tampa gerokai tyliau šalia vandens telkinių, jei lygintume su šiltesniu metų laikotarpiu. Galbūt dažniau lyja, tačiau paprastai tai būna monotoniškas ir nesmarkus lašų kritimas, kurio sukeltas garsas ženkliai menkesnis už vasarinių liūčių ūžesį, audras su perkūnija.

Visa tai susumavus, galima sakyti, kad vandenyje irgi tampa tyliau arba bent jau foninis triukšmas pasidaro monotoniškesnis. Kadangi mėgstu palyginimus, tai tokią situaciją prilyginčiau tinitui – ūžia, spengia ausyse ir tiek, įpranti, todėl beveik nejauti, tas ūžesys beveik neužgožia staiga atsiradusiu kitų net ir labai tylių garsų.

Žiemą reikalingi kitokie vobleriai, kitoks animavimas

Nežinau, galbūt nesu teisus, bet šitokią sąlyginę tylą susiečiau su tuo, kad dabar plėšrūnės nebenori čiupti kai kurių agresyviai dirbančių masalų, nes jie yra... pernelyg triukšmingi. Ypač ši tendencija išryškėja naktimis, nors tamsoje bet kuriuo metų laiku vandenyje tyliau, o tai irgi sugretinčiau dar ir su faktu, kad stambios plėšrūnės priartėja prie krantų. Jos juk atsargesnės, baikštesnės, opiau reaguoja į bet ką, kas kelia įtarimą, yra nenatūralu, neįprasta, be abejo, grobuonės baidosi ir išorinio triukšmo.

Aišku, žvynuotosios šiuo metų laiku daug vangesnės, čia jau niekam nekyla klausimų, tačiau ne visos vienodai tingios. Tarkim, ešeriai, o neretai ir lydekos, sterkai, pakankamai aktyviai maitinasi, bet į sukriukes, vibus, cikadas, ratlinus ir panašius vilioklius reaguoja nenoromis arba apskritai jų negriebia. Tačiau silikoninius masalus mielai ragauja. Kas liečia voblerius, pastebėjau tendenciją, kad ne visi, neseniai buvę kibūs, šio tipo viliokliai patinka grobuonėms, dabar plėšrūnes dominančių modelių ženkliai sumažėja. Iš masalinių pirmiausiai dingsta įvairūs crank, nes jie yra pernelyg smarkiai virpantys arba (ir) barškantys.

Shad arba minnow voblerių ratas taip pat pradeda trauktis. Įdomu, jog pastarųjų tipų masalai gali būti labai panašūs savo animacija, bet kibūs bus tik kai kurie jų modeliai. Šįsyk apie spalvinius variantus nekalbu. Ilgai mąsčiau, kodėl taip nutinka, galop nusprendžiau, kad visa esmė glūdi būtent vobleriuose įtaisytuose garsinėse šratelių sistemose. Galimai barškučių sukeliamų virpesių dažnis plėšrūnėms atrodo pernelyg garsus, nenatūralus, gal net atstumiantis, nors kitu metų laiku šie masalai buvo labai tinkami.

Jei šiltesniu metų laiku įvairios pigios firminių voblerių kopijos kartais visai neblogai „iššaudavo“, tai dabar tokie atvejai yra itin reti. Visa esmė, kad kopijuoti vobleriai daromi iš pigesnių medžiagų, supaprastinant technologijas, taip gaunami kuo mažesni gamybiniai kaštai, nes kas pirks kopijas už tokią pat kaip originalų kainą. Vizualiai šie masalai galbūt ir labai panašūs, bet savo animacija, konstrukcija nuo kibių brangesnių modelių gerokai atsilieka.

Kad kažkas yra „ne taip“, nesunku įsitikinti net jais nežvejojant, kadangi šių voblerių masė, nors ir nedaug, bet vis tiek skiriasi nuo originalų, panirimo gylis irgi būna ne toks pats. Kadangi kalbu apie barškučius, nereikia turėti didelę muzikinę klausą, jog pakratęs originalą ir kopiją prie ausies, girdėtum kitokį barškesį. Vieną itin pigų, nors pakankamai „įtikinamai“ nukopijuotą voblerį išardžiau ir jo „viduriuose“ radau kapsulę ne su metaliniais, bet su plastikiniais rutuliukais. Beje, taip ir įtariau, nes jis buvo labai jau lengvas ir barškėjo nerealiai garsiai.

Dar viena vėlyvo rudens ir žiemos tendencija – dabar lydekos bei sterkai daug labiau ėmė domėtis senais balzos ir savadarbiais mediniais vobleriais. Ypač spiningaujant naktimis. Tiesa, kibesni būna tie kadaise rečiau gaminti skęstantys „medinukai“. Jau matau, kaip vienas facebook draugas trina rankas. Nereikia, nedėkok, tiesiog rašau, ką per daug žvejybų patyriau ir dabar tas išvadas publikuoju.

Šiuos pokyčius galima paaiškinti dar tuo, jog šaltuoju metų periodu povandeniniame pasaulyje tampa ne tik tyliau, bet ir pagerėja matomumas. O skaidresniame vandenyje plėšrūnės ima labiau pasitikėti savo rega.

Kita vertus, mediniai vobleriai dažniausiai būna lengvesni už šiuolaikinius firminius plastikinius, tad paprastai jų animacija išraiškingesnė, kas tarsi prieštarautų anksčiau mano išsakytoms mintims. Tačiau masalo žaidimas smarkiai priklauso ir nuo spiningautojo, nes voblerius galima vesti greičiau arba lėčiau, darant ilgas pauzes, juk yra daug įvairių animavimo būdų.

Beje, apie pauzes... Šiuo metų laiku tvičinguojant ežeruose ir tikintis lydekų, pauzės išlaikomos iki 7–12 s, mano galva, tiesiog nerealiai ilgą laiko tarpą, nes vobleris tuo metu visiškai nustoja judėjęs ir palyginti ilgam sustingsta vandens storymėje. Suprantama, jei jis yra neutralaus plūdrumo. Lėtai skęstantis modelis tada pamažu grimzta. Teoriškai, nes praktiškai jis irgi gali „pakibti“ vandenyje, o „suspendingas“ – skęsti. Apie tai neseniai esu rašęs kituose straipsniuose.

Bet kokiu atveju ir vienas, ir kitas vobleris tuo metu nebarškės, o ir savo judesiais nevirpins vandens arba, jei visgi grims, tai darys labai minimaliai. Tačiau plėšrūnių tokie dalykai netrikdo ir jos griebia praktiškai nejudrius masalus.

Netgi šįmet tai patyriau ešeriaudamas Nevėžyje. Aišku, ešeriai apskritai labiau pasitiki savo rega, jiems itin didelę reikšmę turi masalo spalviniai variantai, bet neretai tenka ir atitinkamai „išžaisti“ voblerius arba guminukus. Nuo rugsėjo mėnesio pabaigos vietiniams ešeriams apetitą sukeldavo tik vienos firmos ir vienos serijos modeliai (nesakysiu kokie, kas ten dažnai spiningauja, žino), „topinės“ buvo vos trys ar keturios spalvinės variacijos. Kartais, bet jau gerokai rečiau, dryžuotieji kibdavo dar ant dviejų serijų voblerių. Visi jie – arba neutralaus plūdrumo, arba labai lėtai skęstantys.

Ešerių gaudymas beveik visada būdavo rezultatyvus tik tvičinguojant. Skirtumas – kartais tekdavo voblerius trūkčioti pakankamai aktyviai, o kitąsyk – darant iki 5 s pauzes. Tačiau jau nuo lapkričio pabaigos aktyvesnis tvičingavimas beveik nepasiteisino, o lėtai trūkčiojant pauzės vis ilgėjo. Paskutinėse žūklėse gruodžio viduryje jos ištįso iki tiek, kad užmetęs masalą galėjai prisidegti cigaretę ir dar pusę jos surūkyti (rūkymo nerekomenduoju, tai tik palyginimas), o masalus dažniausiai dryžuočiai griebdavo būtent pauzės metu. Todėl apie voblerių tarškėjimą ar barškėjimą negali būti net kalbos.

Įvairios informacijos prirašiau „debesį“, galop pasakysiu tik porą sakinių visa tai reziumuodamas. Kuo vėlesnis ruduo, kada prasideda žiema, geresni būna tykiau barškantys arba visai „nebylūs“ vobleriai. Vandens telkiniuose, kurie yra šalia didelių miestų, autostradų, taip pat upių atkarpose, kur smarki tėkmė, po tiltais geriau naudoti garsesnius modelius, ypač tai aktualu šiltesniu metų laiku. Yra dar daugiau niuansų, tačiau visi jie ar bent jau didesnioji jų dalis ir surašyta šiame straipsnyje...

Romualdas Žilinskas