Ar žvejojo Enšteinas?
Apie tai, kad neteisingai sistemėlėje išdėstyti svareliai labai greitai supainios valą, tikriausiai žino visi žvejai. Tačiau daugelis meškeriotojų nelabai kreipia dėmesį į svarelių markiruotę, kuri nurodo konkretaus svarelio tikslų svorį. Štai čia prasideda tikroji painiava, jei švininio šratelio masė nenurodyta gramais. Bet pradėsiu nuo pradžių.
Kam reikalingas tikslus svarelio svoris? Faktas, kad tam, jog galėtume tiksliai subalansuoti plūdę. Kuo ji bus jautresnė, mažesnio plūdrumo, tuo tikslesnis balansas tai plūdei reikalingas. Antrą, ne mažiau svarbų veiksnį jau minėjau – teisingas gramzdų išdėstymas ant valo, kuomet norime pasidaryti vienokio arba kitokio tipo sistemėlę. Juk sistemėlių įvairovė yra labai didelė – pradedant nuo paprasčiausių, kuomet pakanka vos vieno arba dviejų, trijų svarelių, baigiant labai sudėtingomis, kuriose švino šrateliai rikiuojami atitinkama tvarka (atsižvelgiant į jų masę) tam tikrais atstumais po vieną arba grupelėmis.
Derėtų paminėti dar tą faktą, kad svareliai nebūtinai gali būti pagaminti tik iš švino. Mums įprasti gramzdai daromi ir iš alavo, o tas pats švinas gali būti su priemaišomis, todėl vieni šrateliai bus mažesni ir kietesni (didesnis medžiagos tankis, t. y. svoris), kiti – didesni, minkštesni. Beje, pagaminti iš alavo yra patys minkščiausi, tačiau ir stambiausi. Minkštas metalas praktiškai nepažeidžia valo, kuomet jį užspaudžiame ant jo (tai, suprantama, labiau liečia monofilamentinę ir fluorokarboninę gijas) ir, esant reikalui, stumdome valu aukštyn arba žemyn. Tačiau minkšto metalo paprastai yra didesnė apimtis, kas, tarkim, meškeriojant tėkmėje jau bus nemažas minusas, kadangi tokio metalo šrateliai labiau priešinsis vandens srautui. Beje, kai kurios firmos netgi nurodo svarelių skersmenį. Labai kietas šratelis kitąsyk užsispaudžia ant valo „aklinai“ arba taip, kad jį stumdant net susiploja gija, kuri, suprantama, dėl to netenka savo tvirtumo. Geri svareliai (šrateliai) tie, kurie kartu ir sunkūs, ir pakankamai minkšti, kad nepažeistų valo. Patys pigiausi, kaip taisyklė, yra ir prasčiausi, todėl tokiose, gal kieno nors akimis ir smulkmenose, nepatarčiau taupyti.
Pastaruoju metu ES vis ragina atsisakyti švininių svarelių, nes jie toksiški, ilgainiui gali užteršti vandens telkinius, pavojingi žmonių sveikatai ir vietoje švino siūlo volframą. Būtų nuostabu, nes volframo tankis 19 250 kg/m³, o gryno švino – 11 341,5 kg/m³. Tai reiškia, kad volframas bene 1,7 karto sunkesnis už šviną ir, suprantama, jo apimtis tokiam pačiam svoriui bus mažesnė. Bet yra vienas didelis „bet“ – šis metalas labai brangus, todėl mūsų svarelių kainos išaugtų keliolika kartų. Kai kuriose Didžiosios Britanijos vandens telkiniuose švininiai svareliai yra draudžiami. Tačiau nesileisiu į tolimesnius pasvarstymus ir grįšiu prie pagrindinės temos.
Kaip supratote, dabar kalbu apie apvalius prie valo prispaudžiamus šratelius (angl. round), kuriais naudojamės nuo neatmenamų laikų. Painiava, kurią minėjau pradžioje straipsnio, prasideda tuomet, kai nusiperkame dėžutę įvairaus dydžio (masės) svarelių, bet ten nerandame jų tikslaus svorio gramais, o tik numeraciją arba (ir) kažkokias raides. Numeracijoje viskas kaip ir aišku, nes tokių svarelių dydis kinta priklausomai nuo skaičiaus, t. y. kuo tas skaičius bus didesnis, tuo svarelis mažesnis. Sistema tokia pati, kaip kabliukų markiruotėje. Raidės žymi pačius sunkiausius svarelius, kurie prasideda nuo... Štai čia jau ir dedu daugtaškį, nes ir pats nelabai suprantu nuo kokio svorio, kadangi skirtingų gamintojų jis irgi bus skirtingas. Beje, kaip ir masė, kurią žymi skaičiai, nors čia matau bent jau vieną tikslų dalyką – tie skaičiai kinta nuo 13 iki 1, nežiūrint, kas tuos svarelius gamino.
Skaitydamas žvejų atsiliepimus forumuose, straipsnius apie žūklę – šypsausi, kadangi juose kalbama apie europietišką numeraciją, kuri, deja, neegzistuoja. Taip sakau, nes sugaišau pusdienį lygindamas įvairiausių firmų gamintojų markiravimą. Netgi tos pačios šalies gamintojai (Prancūzija, Italija, Lenkija...) nesilaiko vieningų svarelių svorių, atsižvelgiant į jų numeraciją. Beje, o kokia ta masė turėtų būti iš tiesų, nes kažkur pas kažką ir kažkokioje žvejų svetainėje pateikta informacija nieko man neįrodo? O neįrodo, nes vieni meškeriotojai tas lenteles kopijuoja nuo kitų, nė nesusimąstydami, kaip yra iš tiesų.
Pateiksiu pavyzdžius apie markiravimą.
Tarkim, Nr. 4 svarelis. Prancūzų firma Sensas rašo, kad jo svoris yra 0,16 g. Italų Colmic tam pritaria, nurodo dar tiksliau – 0,162 g. Tačiau kita italų firma Flagman ir lenkų Traper prieštarauja, pasak jų, Nr. 4 svarelio masė yra 0,177 g. Panašiai galvoja ir Cralusso – 0,17 g. Skirtumas gal ir nedidelis, vos viena šimtoji gramo, bet jei plūdė 1 g, o reikia sistemėlės iš kelių tokių svarelių, garantuoju, kad toji šimtoji gali turėti nemažą įtaką balansui. Bet žiūrim toliau. Prancūzų firma Moyen svers vėl kitaip, tokio numerio svarelių masė šioje bendrovėje yra net 0,18 g. Su tuo sutinka ir gramzdus gaminanti Delalande.
Svarelis Nr. 2 yra didesnis, todėl skiriasi dar labiau. Čia ir vėl dvi priešingos stovyklos. Cralusso ir Flagman sako, kad toks šratukas svers atitinkamai 0.27 ir 0,271 g, bet Sensas ir Colmic tai paneigs, tikindamos, kad jo masė yra 0,24 bei 0,242 g. Kaip matote, nesutampa trys šimtosios gramo. Bet čia mums daugiau ar mažiau žinomų firmų skaičiavimai, nes jau minėta Delalande sveria savaip – Nr. 2 svarelis bus gerokai sunkesnis – jo masė net 0,28 g.
Apie raides daug nekalbėsiu, nes pats tik painiosiuosi, kadangi pagal kai kurias nuorodas jos yra maždaug tokios: AAA atitinka 0,77 g (bent jau pagal Sensas firmos matavimus), nors randu teiginių, kad tie simboliai turi būti 0,81 g, Sensas rašo, kad SSG – 1,9 g, bet kitur nurodoma, kad lygiai 2 g. Ir esmė ne tame, kad skaičiai skiriasi, nes veikiausiai gamintojai juos surašė ne iš „lemputės“, o bėda ta, jog ant kai kurių dėžučių nėra nuorodų gramais, todėl susigaudyti, kiek vienas ar kitas numeris, simbolis turi svorio – neįmanoma. Ir vėl logiškas patarimas – pirkite svarelius, kur nurodyti gramai.
Kita blogybė – nelabai suprantu, kodėl yra būtent tokie skaičiai, kodėl jie nesibaigia jei ne nuliu, tai bent jau penketu. Kodėl, sakysim, minėtas Nr. 4 dydis yra kažkur tarp 0,16 ir 0,18 g, jei galima padaryti 0,15 arba 0,20 g? Juk ant plūdžių praktiškai niekada nebūna po kablelio, tarkim, trejeto arba šešeto, kurie nurodytų jų plūdrumą dešimtosios tikslumu. Nebent tos plūdės yra labai mažos – iki 1,5 g. O toliau jau viskas paprasta 2, 2,5, 3, 3.5 g ir t. t. Su tokiais skaičiavimais, kokie yra dabar, reikia skaičiuoklę į žūklę nešiotis arba turėti labai šviesias smegenis, kad mintinai sudėtume tuos sudėtingus skaičius.
Didžiojoje Britanijoje įvesta kita markiravimo sistema, ten svarelių svoriai labiau suapvalinti, tačiau europinių neatitinka. Pavyzdžiui, Nr. 4 svarelis britams yra lygiai 2 g. Taip tikrai bus Anglijoje, tikiuosi, kad Škotijoje ne kitaip?
Romualdas Žilinskas
