Apsauga nuo plėšrūnių dantų. Fluorokarboniniai pavadėliai
Gyvenam ir tobulėjam, prisitaikom prie mums siūlomų gamybos naujovių. Tačiau skubėdami tobulėti neretai krentam į kraštutinumus. Suprantama, kad kalbu apie žvejybą. O tie kraštutinumai labai matosi pažvelgus į meškeriotojų naudojamus pavadėlius plėšrūnėms – dar, regis, neseniai didžioji dauguma lydekų, sterkų ar šamų gaudytojų naudojo įvairių tipų metalinius pavadėlius ir per kelis sezonus tos daugumos dauguma pradėjo rišti vien tik fluorokarboną. Bet gal pradėsiu nuo pradžių...
Pavadėlių, kurie naudojami meškeriojant taikiąsias ir plėšriąsias žuvis, paskirtis yra panaši, tai reiškia, kad ir spininginis pavadėlis privalo būti bent truputį silpnesnis už pagrindinį valą. Tačiau spiningavime, velkiavime arba žvejojant plėšrias žvynuotąsias plūdine, dugnine gyvu masalu šiai nerašytai taisyklei neretai nusižengiama, o pavadėliai žūklaujant minėtais žūklės būdais taikomi dažniausiai apsaugai nuo plėšrūnių dantų.
Be abejonės, plėšrūnių savotiška lyderė yra lydeka, juk ne veltui jos sinonimas aštriadantė, tačiau ir stambus sterkas gali savo iltimis pažeisti monofilamentinę, fluorokarboninę arba pintą giją, šamas gerklėje esančiu „šepečiu“ taip pat kartais sėkmingai „nutarkuoja“ pagrindinį valą. Kitąsyk tokia apsauga būtina dar ir todėl, kad dugne pilna moliuskų, kurių kriauklų briaunos aštrios lyg skustuvo ašmenys, akmenų ir, deja, įvairių buitinių atliekų.
Žodžiu, pavadėliai plėšrūnių viliotojams reikalingi. Deja, ne visi jie yra geros kokybės arba neatitinka žvejų keliamų reikalavimų. O kurie iš jų geriausi?
Apie žūklę be pavadėlio
Prieš bandant atsakyti į šį klausimą, reikėtų paisyti ir kai kurių kitų žvejų nuomonės, nors jų ir mažuma, nes dalis nuolat viliojančių grobuones, ir visų pirma lydekas, teigia, kad puikiai išsiverčia be apsaugančių nuo plėšrūnių dantų priemonių. Ir tai kalbu ne iš nuogirdų, kadangi pats pažįstu keletą meškeriotojų labai sėkmingai žvejojančių aštriadantes visą atviro vandens sezoną paprastu monofilamentiniu valu ir niekuomet nerišančių jokių pavadėlių.
Tiesa, jie yra ne spiningautojai, o plūdininkai, bet jų laimikių dantys dėl to netampa atšipę ar apdilę. Esu matęs visą tų žvejų žūklės procesą, stebėjau (ir stebėjausi), kaip jie sugeba ištraukti 5 kg ir gerokai didesnes lydekas paprastu 0,22–0,25 mm monofilamentiniu valu be metalinio pavadėlio. Juolab, kad žvejodavo tie meškeriotojai mažomis žuvelėmis, kurias smeigdavo ant palyginti nedidelio vienšakio kabliuko ir plėšrūnėms leisdavo giliai įryti masalą, kad pakirtimas būtų užtikrintas.
Galbūt reikėtų daug ilgiau su tais meškeriotojais pažvejoti, kad suprastum visus traukimo meistriškumo niuansus, nes, mano akimis, nieko labai neįprasto vargindami stambias lydekas jie lyg ir nedaro. Na, taip – žvejų meškerės labiau tiktų paprastai taikiųjų žuvų plūdinei žūklei, o tai reiškia, jog kotai gerai amortizuojantys, lankstūs, ilgi. Traukia dideles aštriadantes grobuones jie neskubėdami, netgi, sakyčiau, švelniai, tad kova paprastai tęsiasi ilgiau nei įprasta.
Bet tai dar nuostabiau, nes dėl to tik padidėja galimybių lydekai nukąsti valą. Pasak taip gaudančių, yra du esminiai momentai, kurie lemia, kad plėšrūnė bus sėkmingai ištraukta.
Pirmasis – savalaikis ir ne itin stiprus pakirtimas. Antrasis – kaip ir minėjau, traukimas neforsuojant įvykių ir duodant laimikiui daugiau laisvės, nei mes paprastai tai darome. Jei tinkamu laiku ir tinkamai pakertama, valas atsiduria lydekos gerklės gilumoje ir remiasi į jos žabtų pradžią, t. y. ten, kur prasideda plėšrūnės nasrai.
Manau, kad jūs įsivaizduojate, ką turiu omenyje. Šioje gerklės vietoje dantų praktiškai nėra ir grobuonė paprasčiausiai nesugeba nukąsti valo. Kadangi traukiama be didelės įtampos, lydeka nešokinėja iš vandens, ji jaučiasi pakankamai saugi ar bent jau kontroliuojanti situaciją. Iki tam tikro laiko, suprantama, bet tuomet plėšrūnė jau nebeturi tiek energijos, kad galėtų daryti galingas „žvakes“.
Per savo gyvenimą esu sužvejojęs ne vieną dešimtį aštriadančių grobuonių, kurios užkibo atsitiktinai ir ne ant joms skirto masalo, kada gaudžiau plūdine arba dugnine. Kuomet jas ištraukdavau, kabliukas būdavo įsikirtęs beveik visada arba į lydekos lūpų priekį, arba, įstrigęs giliai gerklėje, dėl ko valas nuslinkdavo į žabtų sukandimo pradžią – į tą jau minėtą poziciją.
Kitu atveju nugalėti plėšrūnę pavykdavo labai retai, veikiau būdavo laimingas atsitiktinumas, kad lydeka nesugebėjo nurėžti dantimis gijos. Spiningaudamas ešerius, šapalus bei salačius, ne visada naudoju pavadėlį, kada spiningauju paprastu, bet ne pintu valu, o margašonės jiems skirtus masalus irgi sėkmingai čiumpa. Stveria ir...
Tačiau būna, jog vilioklio kabliukas ar kabliukai įsisega į jų snukio priekį, tuomet pakankamai daug galimybių, kad šios žuvys atsidurs žvejo rankose.
Spiningautojo, kuris tikslingai gaudo, tarkim, lydekas ir nenaudoja apsauginio pavadėlio, deja, nežinau nė vieno, bet tai nereiškia, kad tokių nėra. Viena ausimi girdėjau, kad „kažkur kažkas“ taip žuvauja nuolatos. Kita vertus, spiningaujant pakertama išsyk ir nelaukiant, tad apie „nelabai stiprius“ pakirtimus, spėjant, kurioje plėšrūnės gerklės vietoje yra blizgė, vobleris ar guminukas, negali būti nė kalbos.
Todėl rašau tai daugumai žvejų, aš ir pats esu vienas iš jų, kuri, kaip minėjau, anksčiau žuvaudavo su metaliniais pavadėliais, o dabar riša fluorokarboninius ir neturi problemų. Ar visgi turi?
Nematomi – matomi, lankstūs – nelankstūs, tvirti – netvirti?
Viena iš labiausiai akcentuojamų fluorokarbono savybių, kurią taip plačiai reklamuoja jo gamintojai – t. y. šios medžiagos neregimumas vandenyje, yra tik sąlyginė. Tie patys gamintojai pripažįsta, kad fluorokarboninė gija, kuri yra storesnė nei 0,30–0,35 mm tampa žuvims matoma, ji būna praktiškai tokia pati, kaip ir panašaus diametro monofilamentinis valas. Reikėtų įspėti, kad aš nežiūrėjau į šiuos valus žuvų akimis, visa informacija pateikiama iš mokslinių-gamybinių-žvejybinių katalogų, įvairių straipsnių ir panašiai, tai nėra jokia paslaptis.
Nors storesnis fluorokarbonas pasidaro žvynuotosioms regimas, tačiau ne tiek, kiek metalinė viela. Galbūt kitaip nutinka labai skaidriame vandenyje, galbūt tada, kai gaudai gyva žuvele ir grobuonė turi laiko bei noro įsižiūrėti ar jos potenciali auka „nepririšta“ prie ko nors, kas jai sukels įtarimą. Aš kažkada su metaliniais pavadėliais visai sėkmingai gundydavau salačius, kurie garsėja savo akylumu, bet dabar pasidaviau visuotiniam „žavėjimuisi“ fluorokarbonu ir netgi velkiauju su fluorokarboniniais pasaitėliais.
Tiesa, jų storis tuomet būna ne mažesnis nei 0,35 mm, nes būtent pastarasis diametras yra riba, kada net ir pakankamai stambi lydeka neperkanda iš šios medžiagos pagaminto pavadėlio. Bent jau iki 5 kg aštriadantė. Storesnės fluorokarboninės gijos – juo labiau, tad gaudant stambesnes lydekas rekomenduočiau rišti jau 0,40 mm fluorokarboninius pasaitėlius – daugiau garantijos.
Ar padaugėjo laimikių iškeitus metalinius pavadėlius į fluorokarboninius? Turbūt, nes kitaip nerizikuočiau tokių rišti. Va, jau pasakiau „nerizikuočiau“, nors nežinau, kaip ten nutinka, kad kartais stambi lydeka visgi sugeba nugraužti bet kokio storio iš šios medžiagos pagamintą pavadėlį.
Galima tai „nurašyti“ prastai fluorokarbono kokybei, juk yra buvę, kad ir kai kuriuos metalinius pavadėlius lydekos taip pat sėkmingai perkąsdavo, galima tai pateisinti tuo, kad fluorokarbonas nors ir gerokai mažiau, bet kaip ir monofilamentas, sensta. Metaliniai pavadėliai – ne, na, nebent praėjus šimtmečiams. Bet gal nepradėsiu filosofuoti apie amžinas vertybes...
Veikiausiai (čia tik spėjimas) daugeliu atveju fluorokarboniniai pavadėliai būdavo nupjauti į aštrias kriaukles, akmenis, dugne esantį geležinį šlamštą. Metaliniai pavadėliai šiuo atveju yra tikrai atsparesni, dėl to, manau, niekas nesiginčys.
Storą fluorokarboninį pasaitėlį stambus šamas (ypač jis) ar lydeka neperkąs, tačiau nuzulins dantimis arba nutrins į kietus dugno kliuvinius. Taip man yra nutikę ne sykį ir tai aiškiai matosi pažiūrėjus į pavadėlius. Ir vėl tenka konstatuoti faktą, jog metalas nuo tokių žuvų manevrų yra geresnė apsauga.
Norėčiau dar truputį nukakti atgal į praeitį, kadangi tai tiesiogiai rišasi su šiuo straipsniu. Dalis žvejų tais laikais, kuomet apie fluorokarboną niekas nė nebuvo girdėjęs, nes jo paprasčiausiai negamino, patys darėsi kažką panašaus į mažiau matomus vandenyje pavadėlius.
Jie imdavo monofilamentinį valą, dalindavo į dvi atkarpas ir jas susukdavo, galus užmazgydavo. Gaudavosi savotiška „kaselė“, kuri būdavo dukart tvirtesnė už valą, iš kurios padaryta. Trūkus vienai gijai, kita galėjo atlaikyti laimikio svorį ir pasipriešinimą. Atvirai kalbant, aš su tokiais pavadėliais nežvejojau, tad sunku komentuoti. Pasak jų gamintojų, tai gana patikima apsauga, mažiau regima, pakankamai lanksti, bet... visgi prastesnė už metalinius pavadėlius. Taigi – kone fluorokarbono analogas.
Taip sakau, nes fluorokarbonas turi dar vieną savybę, kuri labai pageidautina gaudant plėšrūnes – jis yra lankstus, todėl mažai trukdo dirbtinių masalų judesiams, pravartus ir žuvaujant gyva žuvele. Aišku, yra net labai lanksčių metalinių pavadėlių, bet dauguma tokių yra ploni ir, jei lygintume tik lankstumą, tačiau ne pasaitėlio diametrą, bus silpnesni nei fluorokarbonas. Nors ir vėl – žiūrint, koks tas metalinis pavadėlis, iš ko ir kaip jis pagamintas. Tačiau tuomet metalinis pasaitėlis garantuotai kainuos N kartų brangiau nei paprasta tokio pat ilgio fluorokarboninė atkarpa.
Yra ir įvairaus fluorokarbono. Juk ne veltui ant pakuočių žymima soft, kas reiškia, jog ta gija minkšta, lanksti. Jei dėl manęs, tai jos visos galėtų būti tik tokios, tačiau kietesnės paprastai būna tvirtesnės. Taip pat fluorokarbono tvirtumas, kaip ir bet kurio valo, skiriasi pas įvairius gamintojus.
Beje, neretai skiriasi tikrasis ir deklaruojamas diametras, čia sena yda, kurios neatsikratė gamintojai, svarbu, kad tik pirktų, juk žvejai su mikrometru valų diametro nematuoja. Tačiau žvejai turi akis, rankas ir atmintį, tad palygina vizualiai, pačiupinėja dviejų firmų fluorokarboninius valus, kur nurodytas toks pats diametras, ir įsitikina, kad jie yra nevienodi. Po to prisimena...
Didžiulis postūmis žvejyboje
Ak, taip, apie atmintį. Metaliniai pavadėliai, išskyrus labai standžius arba pačius brangiausius (paprastai tokie bus pagaminti iš titano vielos arba pinti iš jo gijų), turi neigiamą savybę garankščiuotis. Ištraukei vieną lydeką, jei giliau buvo prarytas masalas, – amen – keisk pavadėlį.
Su fluorokarboniniais taip nutinka gerokai rečiau. Todėl, kad jie beveik neturi, kaip mėgstame sakyti, „atminties“. Jei ir taps truputį „vingiuotas“ pasaitėlis – nieko baisaus – arba ilgainiui vėl išsitiesins, arba netrukdys žaisti masalui. Ypač, jei tas fluorokarbonas yra soft kategorijos.
Tiesa, aš kalbu tik apie kokybišką, žinomų firmų produktą pagamintą pagal naujausias technologijas, nes kažkada tik pasirodęs rinkoje fluorokarbonas garankščiavosi ne prasčiau nei standus monofilamentinis valas. Beje, tuo šiuolaikinis fluorokarbonas pranašesnis ir už monofilomentą, toks privalumas yra labai pageidautinas pavadėliams.
Kaip matote, pradėjęs straipsnį tarsi norėdamas sumenkinti fluorokarboninius pavadėlius, nes kalbu „nevyniodamas į vatą“, dabar randu vis daugiau jų teigiamų savybių. Arba galima ir iš neigiamų padaryti teigiamas.
Tarkim, sakiau, kad fluorokarboną visgi dažniau nukanda lydekos nei metalinį pavadėlį, jis labiau pažeidžiamas į kietus aštrius daiktus. Savo žodžių neatsižadu. Norėčiau tik patikslinti – mano nuomone, kas antra „nukandusi“ tokį pavadėlį žuvis išties jo nenukando, tačiau nutraukė, kadangi fluorokarbonas buvo įtrūkęs dėl jau minėtų priežasčių.
Kita vertus, pažeistą fluorokarboninį pasaitėlį mes galime labai greitai pamatyti. Arba pajausti – perbrauki suėmęs pirštais tokį pavadėlį ir puikiausiai užčiuopi jo atšerpetojimus, nelygumus. Ir tai man tapo įpročiu spiningaujant, kadangi aš nematau, palei kokį dugną buvo traukiamas masalas, galbūt jis kartu su pasaitėliu lietėsi prie įvairių aštrių kliuvinių, tad vis braukau pirštais...
Aptikus atšerpetojimus, įtrūkimus nesudėtingą pavadėlį pakeisti. Vėl tenka kartotis – fluorokarboniniai pasaitėliai yra labai pigūs, juos galima pasigaminti ir pačiam. Aš žiemą, kai prailgsta vakarai, per kelias valandas pasidarau įvairaus diametro, ilgio šių pasaitėlių visam sezonui. Tikriausiai įdomu, kokį aš naudoju? Pasakysiu – Seaguar Grand Soft Plus.
Sudėlioju pasidarytus pavadėlius po du pagal storius, ilgius į plastikinius „maišiukus“ nuo kabliukų, suktukų ar tų pačių pavadėlių, kai einu žvejoti – įsimetu į liemenės kišenę kelias tokias pakuotes. Vietos daug neužima, bet paprastai fluorokarbininių pavadėlių daug ir nereikia. Metalinių, man yra buvę, kad per dieną keičiau tuziną, kada gerai kibo žuvys. Bet tai jau sakiau, priežastį aiškinau.
Mano bičiulis, su kuriuo dažnai žuvauju, daro kitaip. Jis nešiojasi porą ritinėlių fluorokarboninio valo ir riša pavadėlius, jei to reikia, žūklės metu. Kiekvienas elgiasi savaip.
Tikrai geri yra jau pagaminti su visais segtukais ir suktukais pavadėliai. Bent jau dažniausiai geri, apie visų pavadėlių trūkumus kalbėsiu vėliau. Bet norėčiau akcentuoti, jog siūlomuose gamintojų pilnai paruoštuose žūklei fluorokarboniniuose pavadėliuose niekada neatsiriš mazgai. Man taip dar nėra buvę.
Tačiau yra nutikę, kuomet mazgas kelis kartus atsirišo surišus pavadėlius žvejyboje, nes storą fluorokarboną reikia mokėti tinkamai sumazgyti ir būtina tvirtai patempti, kad mazgas neiširtų, „nepasislinktų“. Deja, beskubant, kuomet užplūsta azartas, patys suprantat...
Spiningaujant mažais masalais, pavyzdžiui, šapalus, meknes, ešerius, kai naudojama pinta gija, fluorokarboninis pavadėlis jau atlieka visas tikrąsias savo funkcijas. Dabar dažniausiai pasirenkamas silpnesnis už pagrindinį valą pasaitėlis, kuris nebaido žuvų, nes vandenyje yra nematomas, o užkliuvus viliokliui už šiekštų ar akmenų, nėra baimės, kad pagrindinė gija trūks kur nors ties viduriu ir žvejys upės ar ežero dugne paliks kelias dešimtis metrų brangaus pintuko.
Ir nors toks pavadėlis bus vis tiek storesnis nei pintas valas, tačiau ne itin, juo labiau, kad jis tikrai pakankamai lankstus, nevaržys net smulkių masalų žaidimo. Nors ir gana plonas, bet dalinai apsaugos vilioklį nuo plėšrūnių dantų – pinta gija be tokio pasaitėlio garantuotai būtų pažeidžiamesnė.
Tai tiesa, bet norint ją įrodyti žodžiais man reikėtų gilintis į gamybos technologijas, cituoti gamintojų žodžius arba juos perpasakoti. Suprantama, straipsniui tai duotų didesnio „svorio“, „žybtelėčiau“ išmintimi, tačiau aš šįsyk patingėsiu. Juolab, kad visa tai išbandyta praktiškai, o praktiniai dalykai įrodomi tik žvejojant.
Reziumuodamas šį straipsnį pasakysiu, kad fluorokarboniniai pavadėliai yra didžiulis postūmis žvejyboje, juos spiningaudamas ir velkiaudamas dabar naudoju labai dažnai, tačiau kartais neatsisakau ir metalinių. Nuotrauką, kurią matėte rašinio pradžioje, yra „miksas“ – pabėriau atsitiktine tvarka ant asfalto dalį tų pasaitėlių, kuriais žuvavau ir tebežuvauju, visos mano atsargos, deja, netilptų į kadrą.
O apie metalinius pavadėlius – jau kitame rašinyje...
Romualdas Žilinskas
