Apie vėją, nuskandintą valą ir karšiams skirtą waggler

Žodžiu, įprastas vidurvasario rytas, žadantis giedrą ir šiltą dieną. Tokiu laiku turėtų būti pats kibimo įkarštis, nes vėliau aukštyn užkopusi saulė įkaitins orą ir žuvys puls slėptis ežero gilumoje.

Kodėl ežere juda plūdė?

Todėl dabar skubame užmesti meškerę ir akis išplėtę spoksome į plūdę laukdami pirmojo laimikio. Plūdė, be abejonės, – waggler tipo, jos virš vandens iškilęs raudonas antenėlės kauburiukas yra nepaprastai jautrus ir puikiai parodo net menkiausią žuvies prisilietimą prie masalo.

Beje, tas kauburiukas turėtų stypsoti vandenyje, kaip įkaltas, tačiau kažkodėl pamažu vis juda į vieną pusę. Kažkokia nesąmonė: visiškas štilis, o plūdė nesulaikomai tolsta nuo pajaukintos vietos.

Ištraukiame meškerę – masalas net nepaliestas. Vėl užmetame. Tačiau iš to jokios naudos – waggler, atrodo, tarytum kas temptų...

Ir kokia gali būti čia srovė, juk ežeriukas pasislėpęs tarp miškų, visiškai nepratakus, o ore nejusti net menkiausio vėjelio dvelktelėjimo?

Iš tiesų, tai yra natūralus reiškinys, kada absoliučiai ramiame telkinyje susidaro vandens tėkmė. Kuo didesnis ežeras ar tvenkinys, tuo stipresnis jame būna vandens judėjimas. Ir, atkreipkite dėmesį, ne dėl įtekančių ir ištekančių upelių poveikio, ne dėl pučiančio vėjo, bet vanduo juda savaime.

Taip yra todėl, kad kiekviename telkinyje atskiri vandens sluoksniai yra skirtingos temperatūros ir pastoviai maišosi tarpusavyje – šaltesnis ir sunkesnis vanduo grimzta, o šiltesnis ir lengvesnis kyla. Tačiau vanduo juda ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai. Štai dėl ko mūsų plūdė ir plaukia ežero paviršiumi.

Bet blogiausia, kad paviršiniai vandens sluoksniai pamažu teka viena kryptimi, o apatiniai – priešinga. Bandykite įsivaizduoti, kaip tuomet po vandeniu atrodo mūsų užmesta sistemėlė. Be abejonės, labai nenatūraliai, kadangi plūdę veikianti paviršinė tėkmė visą sistemėlę priverčia judėti į priešingą pusę, kuria privalėtų plaukti virš dugno pakibęs arba jį liečiantis masalas.

Žuvims tai atrodo įtartina, neretai vien dėl šios priežasties žvynuotosios kimba labai atsargiai ir, vos pajutusios tempimo jėgą, masalą išspjauna. Dar baikštesnės žuvys apskritai net neragauja vilioklio. Netgi sąlyginai godžios žvynuotosios, tokios kaip kuojos, plakiai į šiuos dalykus reaguoja labai neigiamai, kadangi jos yra pratusios ėsti laisvai krentantį maistą, jei kalbėsime apie atsitiktinai į vandenį patekusius kąsnelius. Tas maistas skęsta trajektorija, kurią koreguoja paviršinės ir giluminės srovės. Karšiui taip pat neįprasta, jei mūsų masalas ne ramiai guli dugne, tačiau juo šliaužia.

Jeigu į viską pasižiūrėsime nuosekliai, reikia pasakyti, kad vandens paviršiumi slenkanti waggler plūdė anksčiau ar vėliau visgi sustos. Tačiau iš to menka nauda, nes ji veikiausiai nebeplauks todėl, kad masalas arba svarelis užsikabins už vandens augalų, kokio nors šiekšto arba akmens. Gali būti, jog galiausiai pakis gylis ir apatiniai svareliai guls ant dugno.

Tai mes pamatysime, kadangi tokiu atveju pakils waggler antenėlė arba plūdė ims virsti ant šono. Dar vienas galimas variantas: antena po truputį vis labiau grims, kol pradings iš mūsų akių – plūdė visiškai pasislėps po vandeniu.

Beje, pastarasis variantas tikriausiai yra dažniausiai pasitaikantis pradedantiesiems žvejams. Tai rodo, kad tarp plūdės ir meškerykočio esantis valas guli ant vandens paviršiaus ir jį veikia tempimo jėgos. Sistemėlė tuo metu yra įstrigusi dugne, bet giją ir toliau tempia paviršinė tėkmė.

Geriau tinkamas valas ar alkoholis?

Kalbu apie tuos atvejus, kada vandens paviršius būna visiškai ramus ir jo nejudina vėjas. Paviršiuje susidaro savotiška plėvelė ir mūsų valas savo svoriu paprasčiausiai neįstengia jos pramušti, t. y. jis neskęsta. Todėl plaukiantieji valai žūklei waggler plūde netinka. Tam yra gaminami specialūs skęstantieji, o ant gijos ritinėlio dažniausiai nurodyta, kad valas pritaikytas žūklei tolimojo užmetimo meškere, nors tinka ir su nuoroda Feeder. Šis valas būna truputį sunkesnis už įprastinį ir jo paviršius padengtas specialiomis plūdrumą mažinančiomis medžiagomis.

Tiesą sakant, aš anksčiau nebuvau šitokio valo gerbėjas, nes pirmosios pagamintos tokio tipo gijos būdavo mažiau tvirtos, netąsios ir gana greitai nusidėvėdavo – po keleto rimtų žūklių tapdavo juntamai silpnesnės. Šiais laikais to bijoti jau nereikėtų – monofilamentinių valų gamyba padarė didelį šuolį į priekį...

Kai kurie įprastiniai vienagysliai valai taip pat skęsta, kartais būna neutralaus plūdrumo, tad paeksperimentavus su jais taip pat galima išsirinkti tokiai žvejybai tinkamą giją. Po keleto žūklių „darbinė“ valo dalis gali pakeisti spalvą ir pasidengti riebaliniu sluoksneliu, kuris padarys valą plūdresnį. Tai ypač matosi meškeriojant skaidriais valais – jie paruduoja, pagelsta.

Pernelyg didelė prabanga būtų kiekvieną kartą vynioti vis naują giją, todėl ją galima nuvalyti. Tam tinka paprasčiausias naudojamas indams plauti nuriebintojas, kurį reikia smarkiai atskiesti vandeniu, kad netyčia „nesugraužtų“ valo. Šio skysčio vertėtų neštis ir į žūklę, nes neretai tenka meškerioti pavėjinėje ežero pusėje. O čia vėjas ar srovės suneša daugiau šiukšlių ir vandens paviršiuje gali atsirasti įvairių valą aplimpančių riebių mikrodalelių, kurios labiausiai matysis putų pavidalu.

Užpylus skiesto nuriebintojo ant vatos gumulėlio ar minkštos medžiagos skudurėlio, gijos dalį galima kas kiek laiko vis nuvalyti. Taip pat tokiam apsidraudimui tinka ir spiritas, bet ne grynas, bet irgi skiestas vandeniu. Kai kurie žvejai vis neužmiršta kartu su savimi pasiimti buteliuką „baltosios“, tad šlakelį kitą gali panaudoti gerokai protingesniam reikalui.

Tačiau net ir imantis visų atsargumo priemonių šitaip apdorota gija nusidėvi greičiau. Po žūklės tą „darbinę“ valo dalį galima ir nutraukus išmesti. Bet tada sumažės bendras gijos ilgis, po keleto žvejybų ant ritės būgnelio jos bus nepakankamai. O ir prasčiau užsimes, jei nuolat trumpinsime valą, nes kiekvieną sykį gija vis tols nuo būgnelio kraštų. Žodžiu, taip galima daryti sykį ar du per sezoną, bet gal ne po kiekvienos žvejybos.

Kita vertus, jei pūs stipresnis vėjas, netgi tai nepadės – plūdė vis tiek dreifuos vandens paviršiumi.

Kaip nuskandinti valą

Yra du būdai, kaip bent kiek sumažinti vėjo veikimą į plūdę. Tai klasikiniai patarimai, kuriuos turėtų įsiminti kiekvienas waggler tipo plūde ežeruose žvejojantis žvejys.

Pradėsiu nuo to, kurį mūsų meškeriotojai dažniausiai ir naudoja. Jis yra labai paprastas: užmetus masalą reikia nuleisti meškerykočio viršūnę į vandenį, ją šiek tiek panardinti ir keliomis greitomis ritės apsukomis suvynioti laisvąją valo dalį – įtempti giją.

Kad įsitikintume, jog valas yra tikrai įtemptas, plūdė turi taip pat šiek tiek pasislinkti meškeriotojo link. Todėl masalą reikėtų užmesti kelis metrus toliau numatytos žūklės vietos. Esant ramiam orui tokio manevro kartais pakanka, kad plūdė nejudėtų iš vietos.

Visgi derėtų įsidėmėti dar vieną dalyką. Waggler tipo plūdės gali būti pačios įvairiausios: jos skiriasi savo dydžiais, svoriais, yra įvairios jų formų variacijos. Renkantis plūdę tai labai svarbu.

Pavyzdžiui, palyginti su kitomis waggler, trumpos tokio tipo plūdės daugiausiai pritaikytos žūklei nedideliu atstumu arba meškerioti upėse. Reikia įsidėmėti, kad kuo ilgesnė (didesnė) yra plūdė, tuo didesnė jos dalis būna panirusi po vandeniu. Akivaizdu, jog tokiu atveju po vandeniu bus ir ilgesnė valo atkarpa.

Tačiau tokios ilgos plūdės turi ir neigiamą savybę – gaudant su jomis sunkiau pakirsti žuvį. Visgi tai ne taip smarkiai apsunkina žūklę, kaip vandens paviršiumi nuolatos judanti plūdė. Todėl patarčiau nebijoti žvejoti su didelėmis ir masyviomis waggler, kuomet tenka toli svaidyti masalą, nes gerai subalansuota šio tipo plūdė praktiškai beveik nenusileidžia savo jautrumu gerokai mažesnio užmetimo svorio plūdelei. Be to sunkią waggler lengviau toli ir taikliai užmesti.

Nemažą reikšmę turi ir valo storis. Kuo gija plonesnė, tuo plūdė bus jautresnė. Atrodytų, kad vėjuotą dieną geriau imti mažiau jautresnę waggler, kadangi vėjas ir taip jau kelia dideles bangas. Bet iš tiesų yra priešingai – ploną antenėlę daug mažiau veikia išoriniai veiksniai, tad tuo pačiu ir plūdė mažiau reaguoja į vėjo pūtimą.

Ypač jautrios vėjo gūsiams yra plūdės su ant antenėlės viršūnės esančiais ovalios ar apvalios formos ryškiai nudažytais pastorinimais. Taip pat vėjuotą dieną bus sudėtingiau žuvauti waggler, kurios turi savotiškus sparnelius ant antenėlės – tie „sparnai“ skirti tam, kad plūdė taikliau užsimestų, nesivartytų ore metimo metu ir toliau skrietų, t. y. savotiškas strėlės plunksnų principas.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkmena, bet praktiškai skirtumas tarp plonos ir storos arba pastorintos antenėlės, esant tam tikroms žūklės sąlygoms, yra labai akivaizdus. Tačiau prie kai kurių plūdžių šiame straipsnyje dar sugrįšiu.

Kitas būdas gerokai drastiškesnis ir, sakyčiau, labai jau nepatogus. Deja, smarkiai pučiant vėjui ir verčiantis bangoms, jis gali būti vienintelis „vaistas“ apsaugoti waggler nuo slinkimo vandens paviršiumi. Bet kaip ir kiekvienas vaistas, šis taip pat turi šalutinį poveikį.

Tokio būdo esmė – norint giliau nugramzdinti tarp meškerės ir plūdės esantį valą, tenka maždaug 1–2 m aukščiau plūdės ant gijos tvirtinti nedidelį svarelį. Kuo gramzdas yra toliau nuo plūdės, tuo labiau skęs pagrindinis valas. Kuo storesnis valas, tuo sunkesnis turi būti svarelis, bet persistengti nevertėtų, nes jis gali išbalansuoti plūdę, o be to šis papildomas gramzdas trukdo pakirsti.

Visgi praktiškai tai padaryti sunku, nes optimalus nuotolio ir svarelio masės variantas paprastai parenkamas eksperimentuojant konkrečiomis sąlygomis. Kita vertus, visa šitokios žūklės esmė yra waggler gebėjimas slankioti valu, dėl ko mes ir galime žvejoti toli nuo kranto dideliame gylyje. Reiškia, kuo ilgesnė bus sistemėlė, tuo mažesniu atstumu nuo plūdės bus galima tvirtinti tą papildomą gramzdą. Jei sistemėlė yra ilgesnė už meškerykotį, jos paprasčiausiai nepanaudosime, o ir tokios žūklės pats principas nebeteks prasmės. Tad šis būdas tinka gaudant tik labai apibrėžtame gylyje.

Tačiau nėra padėties be išeities, nes priešingu atveju meškerioti su waggler tipo plūdėmis pučiant stipriam šoniniam vėjui žvejoti būtų apskritai neįmanoma. Esant tokioms sąlygoms naudojama speciali sistemėlė, kurios esminis bruožas – ant dugno gulintis svarelis, kuris atlieka inkaro vaidmenį. Suprantama, dabar ir masalas galės gulėti tik dugne.

Bet vėjuotu oru dauguma žuvų kaip tik ir pasirenka priedugnio sluoksnius. Kiek teko stebėti žvejų, dauguma iš jų subalansuoja savo waggler taip, kad gulintis dugne svarelis būna balasto, reguliuojančio plūdės padėtį dalis. Tokiu atveju. maksimaliam plūdės subalansavimui šis inkaras turi reikšmę, nes svareliui gulint dugne ir plūdės antenėlė būna iškilusi aukščiau nei tada, kai gramzdas neliečia dugno. Reiškia, kad waggler praranda dalį savo jautrumo, kadangi plūdė ir šiaip jau yra veikiama vėjo, bangų, o dabar dar ir išsibalansuoja pati sistemėlė.

Žinoma, tai ne blogiausia kas gali būti, ir gerai įrijusios masalą žuvies kibimas yra matomas. Bet kyla problemos tada, kai žvynuotosios ragauja masalą atsargiai ir lengvai pačiaumojusios jį išspjauna.

Kad plūdė nedreifuotų

Kad plūdė sėkmingai rodytų ir menkus žuvų prisilietimus prie masalo, o mes spėtume laiku jas pakirsti, galima pasiūlyti taip pat su inkariniu svareliu padarytą sistemėlę.

Geriausiai tokiam reikalui tiks specialūs waggler, kuriuos anglų meškeriotojai vadina driftbeater. Bandžiau išversti, bet veikiausiai pernelyg menkai žinau anglų kalbos niuansus – drift reiškia srovė, dreifas, o beater – muštuvas, mušėjas, plaktuvas, varovas. Galiausiai, tai jau ne taip svarbu.

Šių plūdžių galima laisvai nusipirkti mūsų žūklės prekių parduotuvėse ir jas žvejai naudoja, kaip įprastines waggler plūdes. Aš jau minėjau, kad tokio tipo plūdės būna su bumbuliukais ant antenėlių viršūnių. Tai ir yra driftbeater rūšies waggler, kadangi šios rūšies plūdžių pagrindinis akcentas yra antena ir tas raudonas arba oranžinis jos „burbulas“. Būtent šis ryškus pastorinimas ir paliekamas kyšoti iš vandens paviršiaus, kai visa likusi antenos dalis būna po vandeniu.

Kimbant žuviai, ji pakelia inkarinį svarelį nuo dugno ir waggler antenėlė tarsi iššauna iš vandens, ryškus antenėlės bumbuliukas aiškiai tai rodo net labai dideliu nuotoliu. Žodžiu, viskas vyksta taip pat, kaip gaudant karšius įprastinėmis waggler. Beje, driftbeater ir yra labiausiai orientuotos į karšių žūklę.

Kitas šios plūdės išskirtinis bruožas – labai ilga jos antena. Slyvutės formos korpusas būna gana masyvus, dėl ko waggler plūdė banguojant yra labai stabili.

Daugiametė praktika žvejojant tokiomis plūdėmis parodė, kad ne kiekviena sistemėlė būna tinkama teisingai balansuojant driftbeater. Parenkami labai paprasti, bet kartu ir efektyvūs svarelių išdėstymo principai.

Pradėsiu nuo šiek tiek sudėtingesnio.

Ant valo užspaudžiami trys vienodos masės svareliai, kurie išdėstomi grandinėle maždaug ties viduriu tarp plūdės ir inkarinio svarelio. Jei gylis nėra didesnis už meškerykočio ilgį, svareliai pakeliami netgi vos aukščiau, t. y. arčiau plūdės. Jei gylis – labai didelis ir sistemėlė yra ilga, tenka rinktis tokį variantą, kad būtų galima pakankamai toli užmesti, bet šie trys svareliai pakeliami kiek įmanoma arčiau plūdės.

Inkarinis gramzdas imamas kuo lengvesnis, svarbu, kad jis sugebėtų išlaikyti plūdę vienoje vietoje. Šiuo atveju irgi teks eksperimentuoti, kadangi reikės atsižvelgti į esamas sąlygas. Kartais gali pakakti vos 0,2 g, kitąsyk prisieis rinktis kelis kartus sunkesnį. Beje, plūdės jautrumas irgi turės įtakos, nes kuo ji bus plūdresnė, tuo tas svarelis sunkesnis. Kažkiek gramzdo svorį koreguos ir užmetimo nuotolis bei valo storis.

Inkarinis svarelis tvirtinamas ant pavadėlio. Kitaip tikriausiai ir neįmanoma, kadangi jis turi būti vos 5 cm nuo kabliuko. Bet šis nuotolis nėra pastovus dydis, kadangi teks atsižvelgti į žuvų aktyvumą bei jų manierą čiupti masalą.

Jei ištraukę meškerę pastebėsite, kad vilioklis nučiulptas, o plūdė nerodė kibimo, reiškia, kad ant dugno gulintis svarelis buvo per toli nuo kabliuko ir waggler nereagavo į žuvies kibimą. Tuomet inkarinį gramzdą teks pastumti arčiau masalo.

Kuojos arba nedideli plakiai kartais sugalvoja čiupti dugne gulintį masalą, tačiau tai daro atsargiai. Stambius karšius gali baidyti arti kabliuko esantis svarelis ir jie, pačiupę masalą bei pajutę palei nosį kabantį svorį, skubiai išspjauna, ką turėję gerklėje. Kuomet orientuojamės į tikslinę plačiašonių žūklę, svarelį galima nustumti ir kokius 7 cm, kad žuvis gerai įrytų masalą ir tik po to pakeltų nuo dugno gramzdą. Vėlgi, teks eksperimentuoti čia pat žūklavietėje.

Antrasis variantas yra paprastas, kaip du centai ir taikomas karšių žūklėje. Deja, tik ten, kur gylis nedidelis ir nesiekia 2/3 meškerykočio ilgio, nes kitu atveju paprasčiausiai neužmesite masalo. O taip yra todėl, kad šioje sistemėlėje waggler tvirtinama nejudomai.

1/3 svarelių masės, t. y. du švino šrateliai po plūde ir vienas už plūdės prispaudžiami prie valo. Pagrindinė sistemėlės masė sukoncentruota viename, mūsų atveju – inkariniame svarelyje. Jis, suprantama, turės gulėti ant dugno.

Dabar labai svarbu teisingai sureguliuoti gylį, ką jau minėjau šiame straipsnyje. Jei jis bus mažesnis nei žūklavietėje – plūdė nuplauks ir sustos ten, kur gelmė menkesnė. Jei nustatytas gylis didesnis – waggler guls ant šono arba antenėlė bus iškelta aukštai ir sunkiau matysite atsargesnį kibimą. Žinoma, kai karšiai masalus čiumpa itin godžiai, plūdė virs lyg pakirsta. Bet jei žuvys neaktyvios, atsargios, taip nenutiks.

Optimalus subalansavimas ir gylio nustatymas yra tada, kai iš vandens kyšo tik antenėlės bumbuliukas, o plūdė laikosi numatytoje vietoje. Karšio kibimas tuomet bus itin efektingas ir gerai juntamas – burbuliukas lyg spyruoklės mestas iššoka iš vandens...

Tiesa, šiuo atveju labai ilgo pavadėlio irgi nereikia, aš rišu iki 15 cm ilgio atkarpėlę, ją su pagrindiniu valu sujungiu mažu suktuku virš kurio ir tvirtinu inkarinį svarelį. Nieko blogo nenutiks, jei pavadėlis bus ir dešimt kartų ilgesnis, bet tada teks gramzdą užspausti ant jo, kad nuotolis iki kabliuko liktų nedidelis, t. y. neviršytų mano nurodyto.

Kaip tai atrodo – galite matyti paveikslėlyje. Nors, manau, kas žvejoja waggler plūdėmis, tas puikiai įsivaizduoja visą veiksmą.

Reikėtų pasakyti, kad pastaruoju atveju ilgesni match tipo meškerykočiai, tokie kaip standartiniai 4,20 m ir pas mus gana reti 4,50 m ilgio, bus didelis privalumas.

Net ir naudojant driftbeater plūdę nereikia užmiršti įtempti ir nuskandinti valą. Bet tai jūs jau išmokote...

Romualdas Žilinskas