Apie tvičingą ir jiems tinkamus spiningus
Pažįstu daug gerų žvejų. Veikiausiai gerokai daugiau nei dauguma meškeriotojų. Toks jau tas mano darbas, bet tai puiku, kadangi kiek metų bežuvautum, vis tiek visko neišmoksi, juolab, kad kiekvienas žvejys turi savo požiūrį į žūklę, savotišką žuvų gaudymo filosofiją, savo gaudymo stilių ir panašiai. Šis straipsnis (bus ne vienas rašinio tęsinys) apie tvičingavimą, o jo autorystės nesisavinu, kadangi tai gerai žinomo vilniečiams spiningautojo Vidmanto Jurkevičiaus mintys. Tad pažiūrėkim, ką jis sako...
Tvičinguoti pradėjau seniai. Na, kaip seniai – taip, kaip ir visi kiti žvejai, kurie pirmieji ėmėsi tokio spiningavimo stiliaus, kai pasirodė tam labiausiai tinkami vobleriai ir apie šio žūklės būdo nepaprastus gebėjimus gundyti plėšrūnes iš lūpų į lūpas sklindančios legendos nepaliko abejingu ir manęs.
Aišku, tada atsirado įvairių rašinių spaudoje, internetas nebuvo toks populiarus, bet kas ten dažniausiai rašoma – tik įvairios teorijos ir viską reikia bandyti praktiškai. Bandžiau kelis kartus taip žuvauti, tačiau atmestinai, vis pamakaluodamas spiningu voblerį, kol galiausiai imdavau labiau sau įprastus guminukus ir pagaudavau lydekų, ešerių. Arba ne.
Tiesa, reikėtų iš karto pasakyti, kad žvejodavau iš valties, tad ir visas straipsnis bus apie tvičingavimą ne nuo kranto. O kodėl iš valties suprasite vėliau.
Kaip „užkibau“ aš pats...
Taigi, kaip jau sakiau, pabandęs gal kokius keturis kartus tvičinguoti ir nieko gero nenuveikęs, sykį išplaukiau su draugu į vieną ežerą paspiningauti. Užsiinkaravome gerai žinomoje vietoje ir mėtom masalus. Aš bandau gaudyti vobleriu, nes guminukų plėšrūnės tądien kažkodėl nenori.
Vieta ten tokia įdomi: du didžiuliai „kopūstai“ (vandens barščiai), tarp jų gal poros metrų tarpas, atstumas nuo valties iki tos tikėtinos lydekų buveinės gal kokie 5 m. Traukiu tarp žalumynų voblerį, vanduo skaidrus, tad matau, kaip masalui kylant maždaug ties 2,5 m gylio riba kažkas sušmėžavo. Lydeka, galvoju, reikia dar bandyti užmesti.
Užsidedu su poliarizuotais stiklais akinius ir metu tą patį voblerį, bet traukiu jį jau pagal tvičingavimo taisykles. Vėl tame pat gylyje regiu, kaip aštriadantė iš kažkur atsiranda, vejasi mano vilioklį, griebia, aš – kertu, ji – spurda, priešinasi, žodžiu, vaizdelis toks lyg žiūrėtum kokį žvejybinį filmuką. Mano porininkas irgi stebėjo visą procesą išsižiojęs.
Tą dieną tvičinguodamas pagavau dvi po 4 kg, vieną 3 kg ir vieną 2 kg lydekas. Va, tada ir „užsikabinau“ tvičinguoti, ką darau ir iki šiol.
Paprastai žvejybinėje literatūroje, internetinėje erdvėje spiningautojai bando kurti įvairias tvičingavimo taisykles. Tarkim, du vidutinio stiprumo patraukimai, vienas – stipresnis, N sekundžių pauzė ir panašiai. Na, čia neva yra toks, jų nuomone, tvičinginio voblerio geriausias pravedimo būdas.
Gerai, kada žmonės turi savo nuomonę, bet aš turiu irgi savąją ir atvirai pasakysiu, kad visa tai yra tik kažkoks bandymas pasirodyti gudresniam nei esi iš tiesų, nes nėra ir negali būti tikslios nuorodos į tai, kaip ten arba ten, tuo arba anuo vobleriu reikia trūkčioti, kokias pauzes daryti. Jei manęs paklaustų, kaip iš tiesų reikia tvičinguoti, atsakyčiau, kad... nežinau. Bet apie techniką gal truputį vėliau. Šiuo metu pakankamai normaliai išsinagrinėjau šį spiningavimo stilių, tikiuosi, kad taip žvejoti moku. Nors iš tiesų tvičingavimo niekada neįmanoma iki galo perprasti, nes yra aibės voblerių, kaskart skirsis žūklės sąlygos ir panašiai.
Kuomet rimtai susidomėjau šiuo spiningavimo būdu, tvičingavimui įsigijau tris skirtingus kotus. Visi jie buvo skirtingo užmetimo svorio. Pirmasis ir pats lengviausias, kuriuo tvičinguodavau voblerius spiningas – iki 9–10 g užmetimo svorio, antrasis – iki 16–17 g, trečiąjam tiko ir 60 g masės vobleriai.
Suprantama, dabar jų turiu daugiau, nes kaip-ne-kaip ir pats dirbu žūklės parduotuvėje, kasdien čiupinėju naujausius spiningų modelius, netgi privalau žinoti jų galimybes. Neatsispiriu pagundai ir nusiperku kokį labiausiai patikusį įrankį ir sau.
Detalės, į kurias reikia atsižvelgti renkantis spiningą
Prieš įsigydamas spiningą vien tik į užmetimo svorį nesiorientuoju, esminis dalykas – kaip kuris vobleris veiks, jei jį trūkčiosime. Noriu pasakyti, kad gal tas modelis yra ir pakankamai lengvas, kad jį galėčiau mėtyti, tarkim, pirmuoju kotu, bet tinkamai tvičinguoti (aš tai vadinu „išmušti“), reikia antrojo ar net trečiojo spiningo. Kaip supratote iš mano užuominos, tvičingavimui reikalingi pakankamai kieti kotai.
Yra spiningų, kurie, kaip teigia firmos gamintojos, tinka tvičingavimui, tam jie net specializuoti. O aš sakau, kad nė velnio. Taip – užmesti voblerį galima puikiai, net su tuo „tvičinginiu“ trumpu spiningu, visgi jis pernelyg minkštas, tiesiog sugeria rankos mostus ir tinkamai jų neperduoda masalui. Ir tai, manding, yra ne vieno tokio „specializuoto“ spiningo problema.
Geras tvičinginis kotas nėra visiškas „kuolas“, jis turi šiokią tokią amortizaciją, tačiau ji išreikšta, t. y. stipriau juntama, netgi matoma tik nedidelėje spiningo dalyje – pačioje viršūnėlėje iki antro, gal trečio žiedelio nuo viršaus. Aš sakyčiau, kad toji dalis kone parabolinio linkio, o toliau jau turi būti standus kotas.
Geras tvičinginis spiningas tas, kuriuo masalą gali trūkčioti agresyviai ir lėtai, plastiškai. Kitąsyk pastarasis traukimas būna kaip tik toks, kokio reikia, todėl galima rezultatyviai pažuvauti ir su mano išpeiktais kotais. Bet kada teks vobleriui suteikti staigius judesius, va, tuomet žvejys su pernelyg minkštu kotu liks be laimikio.
Dar vienas dalykas. Kai kurie tvičingavimui skirti spiningai gali puikiai tikti tvičinguojant tik tam tikro svorio vobleriais. Čia jų užmetimo svoris visiškai ne prie ko (noriu pasakyti, neturi reikšmės gerai užsimes masalas ar prasčiau), esmė, kad su tokiu kotu įmanoma ir agresyviai, ir pasyviai žaisti su apibrėžtos masės modeliais. Tačiau paėmus kažkokius sunkesnius arba lengvesnius masalus, tinkamų judesių neišgausi arba galėsi žaisti tik lėtai arba tik greitai, žodžiu, truks kotui universalumo.
Todėl kitąsyk tiesiog reikia turėti kelis skirtingus spiningus, kad galima būtų išbandyti visus turimus voblerius. Aišku, užmetimo nuotolis irgi reikalingas didesnis, nes kokia nauda iš koto, jei vilioklį bus galima nusviesti tik kelis metrus.
Beje, renkantis tvičingavimui spiningus, viena iš privalomų sąlygų man yra ta, kad būtų patogi, tiesiog priliptų prie rankos rankena, kaip aš sakau, ji turi būti „darbinė“. Kalbu apie atstumą nuo ritės kojelės iki rankenos galo. Kažkada dėl šios priežasties vienam iš mano turimų kotų teko nupjauti 7 cm rankenos, nes pats spiningas buvo puikus, tačiau būtent toji koto dalis manęs netenkino.
Pagrįsiu savo žodžius. Tvičinguojant dirbama riešu, todėl spiningas turi būti tartum rankos tąsa. Kiekvieno žvejo rankos, savaime suprantama, yra skirtingo ilgio, riešas – taip pat, man tinkamiausias rankenos ilgis – 33 cm.
Kitas svarbus koto ilgis yra nuo ritės iki spiningo viršūnės. Optimalus variantas, bent jau man, yra 165 cm. Ritę ant spiningo rankenos laikau taip, kad trys pirštai būna ritės priekyje, o vienas – už jos. Taip paėmus spiningą puikiai juntamas jo balansas. Gali nutikti, kad tenka į spiningo rankenos galą įtaisyti papildomą svorį ir kotas, kaip nekeista, taps lengvesnis. Bet lengvesnis ne tiesiogine ta žodžio prasme, o tiesiog subalansuotas, nes jį laikant suspaudus delnu ties rite, rankena atsveria visą likusią spiningo dalį.
Kaip matote, tikro tvičinginio spiningo ilgis yra nedidelis, jau 2,10 m kotas bus „viršutinė riba“. Ilgesni spiningai, nesvarbu, kad ten parašyta, jog šis įrankis skirtas tvičingavimui, netinka. Jais vobleris ne tvičinguojamas, o paprasčiausiai tampomas, ir žūklės rezultatai, patikėkit, labai skiriasi.
Žinoma, jau geriau tampyti (timpčioti, trūkčioti ir panašiai) voblerį, nei traukti jį tiesiog tolygiai. Kalbu apie tą „pseudo“ tvičingavimą.
Menu, kažkada, kai dar nebuvau įvaldęs šio spiningavimo būdo, dažniau velkiaudavau ir, perplaukiant iš vienos vietos į kitą, užmesdavau du spiningus, kartais ir dabar taip darau. Vieną laikydavau rankoje, o kitą – įtvirtindavau stovelyje. Laikomu kotu masalą monotoniškai patraukinėdavau. Juo beveik visada pagaudavau daugiau žuvų.
Taip pat niekaip negaliu suprasti, kad galima tvičinguoti nuo kranto, juolab dideliame gylyje, su ilgais spiningais. Juk pats tvičingavimas vyksta nuleidus spiningo viršūnę žemyn, todėl galbūt tai įmanoma daryti įsibridus ar dar kaip kitaip, na, nežinau... Man asmeniškai geriausiai tvičinguoti iš valties, tada gali būti ir gylis, kuriame dirbs vobleris, sąlyginai didelis.
Kai kurie spiningautojai bando tvičinguoti su multiplikatorinėmis ritėmis. Nieko nesakau – jų valia, įpročio reikalas, tačiau man neinercinė ritė tokiam gaudymui žymiai patogesnė, nes tvičinguojant nuolat tenka stebėti, kokioje padėtyje yra multiplikatorinė ritė ir atitinkamai sukioti spiningą. Su neinercine to neprireikia, tiesiog užmeti masalą, užlenki lankelį ir trūkčioji...
Vidmantas Jurkevičius
Užrašė Romualdas Žilinskas
