Apie „pašniūrkę“, priešdėlį ir spiningines sistemėles
Anądien su bičiuliu, kuris man tinka į sūnus, bet dėl to tikrai nėra prastas žvejys (sakyčiau, netgi priešingai), įsišnekėjom apie įvairias spiningavimo sistemėles guminukams. Kalbame tarsi aklas su kurčiu, kol galiausiai susiorientuojame, kad šnekame apie vieną ir tą patį, tačiau įvardijame skirtingai. Tiksliau prie tokios išvados prieinu aš, nes apie sistemėlę man aiškina draugas. Vadina jis šį montažą „pašniūrke“ ir mūsų pokalbio pradžioje labai nustemba, kad aš, tiek metų žvejodamas, nežinau tokio elementaraus dalyko.
Reikėtų išsyk pasakyti, kas yra „pašniūrkė“, nes galbūt šį straipsnį skaitys ir kiti į mane panašūs meškeriotojai, kurie nežino šių dienų žvejybinio žargono (beje, žargonas ir terminologija yra ne tas pats). Tai visiems puikiai pažįstama sistemėlė su šoniniu pavadėliu arba, jei jau kalbėtume tarptautine žūklautojų kalba, paternoster. Tiesą sakant, toji sistemėlė nėra tokia paprasta, kaip porino bičiulis, kadangi gali būti įvairių modifikacijų. Bet apie jas, ir ne vien apie jas, pasakosiu vėliau.
Dabar norėčiau nukrypti ir pakalbėti apie žvejybinius terminus. Nesu didelis lietuvių kalbos žinovas, tačiau nesu ir visiškas apuokas. Meškeriotojų vartojamos specifinės sąvokos būna kelių rūšių.
O kur dėtis?
Visų pirma, tai gražūs lietuviški žodžiai, kurie apibūdina kokius nors meškeriotojų įrankius, daiktus, žvejų atliekamus veiksmus ir panašiai. Ir juos sugalvojo ne universitetus baigę kalbininkai (lingvistai, filologai), tačiau paprasti žvejai. Tarkim, dugninė, galvakablis, muselė. Nesiplėsiu, nes visi trys žodžiai lituanistų būtų vertinami pagal skirtingus kriterijus.
Dar viena žodžių rūšis yra įteisinti skoliniai arba tarptautiniai žodžiai. Tokių žvejybinėje terminologijoje yra daug. Vienus jų rasite žodynuose su lietuviškomis galūnėmis, pavyzdžiui, spiningas, kitus – be galūnių, tarkim, minėtas paternoster. Pasitaiko ir savotiškas tarpinis variantas, kuomet žūklautojų vartojami žodžiai sulietuvinami pridedant jiems galūnes, tačiau lietuvių kalbos žodynuose tie žodžiai turi kitas, t. y. nežvejybines reikšmes.
Manding, tik laiko klausimas, kada jie įgis dar ir papildomas reikšmes (kaip, tarkim, muselė arba velkė). Tačiau šiuo metu, jei rašyčiau ne „paternoster“, bet „paternosteris“, koks nors nežvejojantis lingvistas pamanytų, kad turiu omenyje ne žūklavimui skirtą sistemėlę, tačiau tam tikros specializacijos... liftą.
Trečia meškeriotojų vartojamų specifinių žodžių grupė pati gausiausia, nors pastarieji žodžiai neturi oficialaus statuso. Be abejo, tai yra svetimžodžiai: anksčiau išplitę slavizmai ir dabar labai sparčiai besiskverbiantys į mūsų kalbą anglicizmai. Kai kuriems pirmiesiems mes radome lietuviškus pakaitalus (pavyzdžiui, marmyškė – avižėlė, zapuščiankė – užmestukė, ir panašiai). Nors šių žodžių žodynuose ir nėra, bet anksčiau ar vėliau, manau, tikrai bus. Jei neradome – tokie žodžiai paskelbti svetimybėmis ir barbarizmais.
Tačiau į anglicizmus žiūrima gana atlaidžiai ir vėlgi tik laiko klausimas, kada pritaps lietuvių kalboje, nes elementariai negalime jiems sugalvoti atitinkamų prasminių ir, kas labai svarbu, žvejams priimtinų lietuviškų sąvokų. Tiesiog angliškiems žodžiams priklijavome galūnes: vobleris, riperis, tvisteris... O kur dėtis, juk nesakysime, kad vobleris yra blizgė su liežuvėliu, kaip siūlo kalbininkai, nes, meškeriotojų supratimu, tai būtų totali nesąmonė.
Na, bet, atleiskit, jei jau galvojome kokį nors pakaitinį lietuvišką žvejybinį terminą, kalbu apie „pašniūrkę“, tuomet bent jau atsižvelkime į mūsų kalbai tinkamus žodžius. Turbūt daugumai nebus naujiena, kad „šniūras“ nevartotinas žodis, tai yra slavizmas, barbarizmas, svetimybė. Pagal morfologinius reikalavimus priešdėlis pa- gal ir panaudotas teisingai, nes apibrėžia vietą prie ko nors arba šalia ko nors. Kadangi turima omenyje sistemėlė su pririštu prie pagrindinio valo šoniniu pavadėliu, galima traktuoti, jog bent čia pataikyta į „taktą“.
Taip blogai, bet šitaip irgi nieko gero
Grįžtant prie pokalbio su bičiuliu, diskutavome apie sistemėles ne šiaip sau, nes šiuo metų laiku spiningavimas guminukais – itin aktualus, kadangi silikoniniai masalai šaltame vandenyje yra vieni geriausių, jei ne patys geriausi. Plėšriosios žuvys dabar po truputį ima snūduriuoti, todėl pageidauja mažiau judrių vilioklių, lėtesnio jų pravedimo. Įprastinis džigavimas pasiteisina, visgi turi ir savų minusų.
Bene pagrindinė džigavimo yda – pernelyg didelis galvakablio arba ofsetinės galvutės svoris. Antroje rudens pusėje plėšrūnės tolsta nuo krantų, renkasi gilumoje, todėl, norint toliau nusviesti ir (ar) greičiau nuskandinti guminuką, tenka naudoti masyvias galvutes. Dar sunkesnių prireikia žuvaujant upių srovėje. O juk ant jų kabliukų užmauti masalai žais pernelyg agresyviai ir grobuonėms dabar bus ne tokie patrauklūs. Žodžiu, čia susiduriame su tam tikra paradoksalia situacija.
Tačiau nėra padėties be išeities, todėl rišamos įvairiausios sistemėlės, jos leidžia silikoninius masalus mauti ant ofsetinių arba paprastų kabliukų, kurie pririšti prie ilgų pavadėlių. Paternoster yra viena iš tokių sistemų. Apie ją rašiau daug kartų, nematau reikalo kartotis, tik priminsiu, kad galimi trys konstrukciniai variantai. Na, bent jau tuomet, kada montuojame klasikinę paternoster.
Pirmasis – naudojant trišakį suktuką, kai prie vienos suktuko auselės rišamas pavadėlis, o prie kitos – kabinamas svarelis. Antrasis variantas, kuomet darome kilpą ant pagrindinio valo, kurio apačioje pririštas gramzdas. Prie kilpos tvirtinamas pavadėlis ir kabliukas. Trečiasis būdas yra labai panašus į antrąjį variantą, skirtumas tas, kad ant pagrindinio valo kilpos užmaunamas (pritvirtinamas, pririšamas) suktukas, o prie suktuko rišamas pavadėlis su kabliuku. Visi trys variantai savaip geri ir turi savų trūkumų.
Tačiau bene pagrindinis šios sistemėlės (bet kurio varianto) trūkumas – menkas meškeriotojo kontaktas su masalu. Net tuo atveju, jei rištume trumpą pavadėlį, kas vėsiame vandenyje nebūtų labai gerai, vis tiek pagrindinis spiningautojo ryšys išliktų su svareliu, bet ne su guminuku. Todėl manipuliuoti viliokliu mes galime palyginti ribotai. Čia, kaip ir džigaujant, susidarys dviprasmiška padėtis – kada šoninį pavadėlį trumpinsime, kontaktas bus geresnis, tačiau tuomet masalas praras tokį svarbų šiuo metu animacijos elementą, kaip ilgai trunkantis laisvas jo sklendimas vandens storymėje.
Mano galva, plėšrūnes vėlų rudenį geriau vilioti su carolina rig arba, jei jau lietuvinsime, karoliniška sistemėle. Ypač ji pravarti gundant ešerius bei sterkus. Tačiau lydekas kažkodėl man visada geriau sekdavosi gaudyti su klasikine texas rig.
Carolina rig irgi ne be priekaištų. Žuvaujant stovinčio vandens telkiniuose ji kone ideali, bet dabar kalbu apie upes. Sterkai, o kitąsyk ir ešeriai net ir vėlų rudenį ar žiemą gali laikytis pakankamai greitoje tėkmėje. Kuomet carolina rig yra su ilgu pavadėliu, o jo ilgis faktiškai neribojamas, sudėtinga žaisti masalu. Užmesta skersai tėkmės sistemėlė turi pagrindinę ydą – svarelis plaukia lėčiau nei vilioklis, guminukas elementariai „užsiskersuoja“ ir jo beveik nejaučiame. Jei naudosime lengvą svarelį, kas lyg ir būtų logiška tokioje situacijoje, gramzdas pernelyg greitai plauks ir galbūt netgi nesieks dugno.
Aišku, galima ir tokiu atveju rasti išeitį – užmesti sistemėlę daugiau pasroviui, spiningauti seklesnėse vietose, išsirinkti tinkamą padėtį krante, tačiau tai jau bus prisitaikymas prie žūklavimo sąlygų, o ne prie žuvų įnorių.
Didelėje srovėje laisvi masalo „kritimai“, „sklendimai“, kuomet jis pamautas tik ant kabliuko ir pririštas ilgu pavadėliu, yra beprasmiai. Noriu pasakyti, kad tėkmė kilnos, blaškys vilioklį kaip norės, gali būti, kad jis net nepasieks dugno, tad apie jokią meškeriotojo suteiktą masalui animaciją čia negali būti net minties. Todėl nėra skirtumo – ar tu žuvausi su šoniniu pavadėliu, ar taikysi carolina rig sistemėlę. Sakyčiau, kad šoninis pavadėlis tuomet pranašesnis, nes netgi pauzės metu kontaktas su masalu bus toks, tarsi guminuką mes visą laiką temptume, o juk tempimo metu paternoster turi savo maksimalų (pakankamai gerą) jautrumą.
Kas liečia abiejų sistemėlių užsikabinimą už šiekštų, faktas, jog carolina rig, jei naudosime šiais sistemėlei siūlomus klasikinius kulkos formos gramzdus, dugne strigs mažiausiai. Bet vėlgi, tik tada, jei žvejosime stovinčiame vandenyje arba ten, kur tėkmė nėra labai stipri. Sraunumose abi sistemėlės šiuo atžvilgiu bus lygiavertės.
Nors aš pirmenybę ir vėl atiduočiau paternoster, kadangi konstruojant šią sistemėlę galima labiau varijuoti svarelių formomis. Aišku, jei kur nors akmenyne prisikabinsi šratą, tuomet tokį gramzdą sraunus vanduo kaipmat pagrūs po stambesniu rieduliu. Tačiau galima naudoti, tarkim, lazdelės formos gramzdus, taip pat neprasti (mažai kliūvantys) yra vos ploti ir truputį lenkti specialūs jig rig svareliai.
Kita vertus, minėti gramzdai turėtų būti sunkesni už šrato ar lašo formos svarelius, kad ilgiau išsilaikytų dugne esant stipriai srovei. Ir tai vėlgi bus trūkumas, nes tokiomis sąlygomis kiekvienas pridėtinis svarelio gramas didina galimybę, kad sistemėlė užklius už šiekštų. Todėl tenka labai kruopščiai išsirinkti gramzdus ir pasverti kas yra geriau – atitinkama svarelio forma ar masė.
Regis, spiningaujant žinomose vietose, jau turėtumei būti radęs geriausią variantą. Bet taip nėra, nes pakanka upės vandeniui nukristi ar pakilti kelis centimetrus ir tėkmės pobūdis keičiasi – vakar žūklavietėje nekliuvo, bet dugną siekė, tarkim, lašo formos 15 g svarelis, tačiau šiandien kur kas geresnis 10 g toks pats gramzdas.
Skaitau, ką parašiau ir matau, jog pernelyg ištempiau straipsnį lietuvių kalbos pamokomis ir paverkiau pats sau ant peties (gal, kad rašau per pilnatį ir dar esant niūriam rudeniškam orui), jog nerandu tinkamų sistemėlių žuvauti guminukais dideliame gylyje greitoje tėkmėje.
Išties, nėra tas velnias toks baisus, kokį bandžiau nupiešti. Ir spiningaudami tokiomis žūklės sąlygomis sistemėlių rastume daugiau, nei aš dabar papasakojau. Todėl teks rašyti dar vieną straipsnį šita tema. Bet gal vėliau, kada bus geresnė nuotaika...
Romualdas Žilinskas
