Apie mažiau paklausius voblerius
Pasitaiko dienų, kuomet mane apima rašymo „priepuoliai“ ir tada rašau nesustodamas ir tik po to perskaitau, ką parašęs. Grafomanija tai ar kažkas kito, nežinau, bet dabar bandau aiškintis ar paaiškinti, kuo vieni vobleriai skiriasi nuo kitų, jei atsižvelgsime į jų kainas. Tiksliau – tęsiu tą temą, kurią pradėjau straipsnyje „Kuo vienas vobleris geresnis už kitą“.
Susiklosto gana įdomi, sakyčiau, netgi paradoksali situacija. Ir tai pastebėjau būtent šią nelemtą žiemą, nes tokių žiemų kaip-ne-kaip pas mus reta. Kalbu apie spininginių masalų panaudojimą.
Kai spiningautojai gali žvejoti ištisus metus
Paprastai atviro vandens sezonas atidaromas vobleriais, po to, kai vanduo šiek tiek sušyla, jau bandoma spiningauti silikoniniais masalais. Vartiklės, sukriukės, t. y. iš metalo pagaminti viliokliai, vandenin nyra paskutiniai. Beje, jie pirmieji ir baigia savo nardymą, nes paprastai jau nuo spalio pabaigos daugelis plėšrūnių kur kas vangiau reaguoja į metalinius masalus.
Vėstant vandeniui vis paklausesni tampa guminukai, jais žuvaujama paprastai iki vandens telkinių užšalimo. Tuo pat metu gaudoma ir vobleriais, tačiau (apie lašišažuves dabar nekalbu) lydekos, sterkai, ešeriai mieliau griebia visgi silikoninius vilioklius.
Kaip išimtis gali būti tvičingavimas, nes šiuo spiningavimo stiliumi gaudantys žvejai nesiskundžia laimikiais ir viduržiemį, jei tik randa neužšalusių telkinių.
Tačiau ši žiema parodė, kad jei tokiu metų laiku visiškai nėra ledo, oro temperatūra per visą parą yra praktiškai „pliusinė“ arba termometro stulpelis beveik nesileidžia naktimis žemiau –3 °C atžymos, tuomet vobleriai tampa pagrindiniais spininginiais masalais. Gana keista, nes teoriškai plėšrūnes geriau būtų gaudyti silikoniniais viliokliais, nes taip buvo vėlų rudenį ir žiemos pradžioje. Tačiau faktas lieka faktu.
Deja, norint daryti kažkokias gilesnes išvadas, paaiškinti tokius žuvų įnorius, reikėtų pažvejoti dar kelias panašias žiemas, ko aš nelabai norėčiau, nes jei taip kartosis kitais ir dar kitais, ir dar kitais metais, ko gero gali visiškai išnykti mūsų kraštuose poledinė žūklė. Kita vertus, tokie orai atveria platesnius horizontus kitų žvejybos būdų mėgėjams.
Nors šiokią tokią versiją šiuo klausimu turiu. Bent jau kodėl taip vyksta upėse. Rudens pabaigoje pas mus paprastai būna lietinga ir jau nuo šaltesniojo sezono vidurio upės plukdo apmirusias žoles, kurios gana smarkiai trukdo žuvauti vobleriais. Guminukas tos šiukšlės daro mažesnę įtaką. O ir žuvys, smarkiau atvėsus vandeniui, būna vangesnės, tad silikoniniai masalai labiau tinkami jų žūklei.
Viduržiemį, kada ledo nėra, vanduo ne ką menkiau patvinsta kaip rudenį, netgi dar daugiau, taip yra šįmet, nes irgi nuolatos tai lyja, tai drengia šlapias sniegas. Apmirusius augalus taip pat plukdo, visgi jų yra mažiau nei tuomet, kai tik jie pradeda pūti. Tačiau didžiausia bėda, jei nori spiningauti guminukais, yra būtent patvinę vandenys. Upių priekrantės apsemtos, pakrančių medžiai, krūmai, viksvynai ir nendrynai atsiduria po vandeniu.
Guminukais gana sudėtinga žvejoti tokiomis sąlygomis, kadangi šie masalai savo pačias geriausias savybes atskleidžia priedugnio sluoksniuose, kuomet jais džigauji ar kaip nors kitaip panašiai animuoji. Dabar tai daryti sunku, nes tenka masalus toli svaidyti, o toliau nuo kranto dėl patvinusio vandens būna gana smarki tėkmė. Šalia krantų per daug kliuvinių, normaliai nepadžigausi, netgi nepravesi tos rūšies masalo.
Vobleriai šiuo atveju bus geresni, nes gali žaisti palei dugną ir stiprioje srovėje, o šalia krantų juos įmanoma pakelti į aukštesnius vandens sluoksnius. Kita vertus, voblerių modeliai dar tuo skiriasi, kad būna įvairių panirimo gylių, tad pasirinkus tinkamus įmanoma visai sėkmingai vilioti plėšrūnes tokiomis nepalankiomis sąlygomis.
Žuvys viduržiemį palyginti vangios, ne tokios, kaip, tarkim, rugsėjo ar balandžio mėnesį, nes visgi vanduo yra šaltas. Tačiau jų organizmai jau prisitaikė prie žemos temperatūros, juolab, kad ji yra, kaip ir minėjau, gana pastovi, be didesnių kritimų. Tad žvynuotosios šiek tiek aktyvesnės, nei tada, kai jos ruošiasi tam totaliniam žiemos miegui, kurio, kaip supratote, dabar faktiškai nėra.
Tokios yra mano įžvalgos, su kuriomis galite sutikti arba ne. Bet grįžkime prie pagrindinės temos, nes šis rašinys yra jau rašyto straipsnio tęsinys.
Jau minėjau, kad dabartiniai spiningautojai, ypač jaunesnioji karta labai noriai ir gausiai perka brangius, bet tikrai kokybiškus ir pakankamai kibius voblerius. Tačiau nereikėtų pamiršti ir pigesniųjų arba tų, kurie būna pagaminti vienetiniais egzemplioriais, juos paprastai daro namudininkai.
Nenuvertinkime medinių, senų ir pigių voblerių
Tęsdamas temą apie gerus ir mažiau gerus voblerius, turėčiau pasakyti, kad dažniausiai buvę kibūs šios rūšies masalai, kurie dabar neteko savo populiarumo, taip ir lieka pamiršti. Ir visai be reikalo, turint omeny tą faktą, kad žuvys įpranta prie nuolat joms siūlomų vilioklių.
Todėl visai įmanoma, kad anksčiau arba vėliau „pamirštieji“ vobleriai vėl taps tokie pat kibūs. Deja, paprastai šie viliokliai nurašomi tiesiogine ta žodžio prasme ir firmos juos išima iš gamybos. Dar kurį laiką tokių masalų būna prekyboje, tad jei sužinau, kad įvyko tai, apie ką dabar minėjau, puolu pirkti kuo daugiau, nes puikiai suprantu, kad vėliau jų niekada neberasiu parduotuvėse. Žinoma, jei masalai bent šio to verti.
Patarimas – jei turite tų kažkada buvusių neprastų voblerių, kurie šiuo metu tapo savotiškais autsaideriais, neišdalinkite jų, o po kelių sezonų vėl bandykite laimę – garantuoju, kad bandymai nebus beviltiški.
Kadangi aname rašinyje kalbėjau apie naujausias technologijas bei brangius voblerius, manau, verta pasakyti ir tai, kad pigesniųjų tarpe galima rasti vieną ar kitą netgi labai kibų modelį. Aišku, jiems galbūt trūks universalumo, tačiau taip nutinka tik tam tikromis sąlygomis, pasitaiko, kad būtent šie masalai „nušluosto nosis“ patiems naujausiems, brangiausiems ir tuo metu kibiausiems (ar madingiausiems?) vobleriams. Tiesa, kai kuriuos pigius tenka perdažyti, kai kuriems pakeisti furnitūrą, bet tikrai yra masalų, kurie kainuoja grašius, o nustebintų savo kibumu.
Tačiau, darsyk pabrėšiu, jiems paprastai trūksta universalumo, tokie viliokliai tiks galbūt velkiauti, gal gaudyti kur nors seklumose ar priešingai – labai giliai, kuomet pravedami vienodu ritmu, ir taip toliau, ir panašiai. Todėl mano voblerių kolekcijoje galima rasti tokių modelių, kurie šiuolaikiniam naujos kartos žvejui galbūt sukeltų lengvą šoką ar pajuoką. Bet to tikrai nenutiks, kai tais masalais gaudysiu, pavyzdžiui, lydekas arba sterkus – žuvys kibs be problemų.
Aš ir šiais laikais neatsisakau tų tikrųjų medinukų, kuriuos vis dar gamina kai kurios smulkios bendrovės, tokių firmų yra ir Lietuvoje, juos namuose taip pat „drožia“ kai kurie žvejai „auksarankiai“. Šių modelių bėda, kad jie nėra serijinio tipo, tai reiškia, kad visai įmanomas atvejis, kuomet du iš pažiūros identiški masalai skirsis savo kibumu.
Jei brangūs žymių firmų tos pačios serijos modeliai visi dirba kaip vienas, tai pigiųjų plastikinių ir pagamintų namuose ar mažose bendrovės medinukų tarpe galima rasti tokių, kurie paprasčiausiai visiškai nežais, virs ant šono. „Drožti“ iš balzos ar alksnio kartais „pameta“ liežuvėlius, kitąsyk ima traukti vandenį, nes sutrūkinėja lako ir dažų danga, žodžiu, jie mažiau atsparūs techniniams pažeidimams.
Bet pastarieji viliokliai juk yra palyginti pigūs, tad panašūs dalykai labai smarkiai nenuliūdina. Aišku, visada gaila kibaus masalo, bet brangaus ir kibaus gaila dar daugiau.
Tiesa, esu skaitęs ne vieną straipsnį, kur moksliniu pagrindu bandoma įrodyti, kad medis ar kitos panašios natūralios kilmės medžiagos, visa ta „organika“ yra priimtinesnė žuvims, nei metalas ar plastikas. Galbūt išties, aš nesu mokslininkas, tyrimų nedariau.
Pigūs masalai turi vieną nenuginčijamą privalumą – juos nebaisu plukdyti ir vesti ten, kur yra galimybė nutraukti ant amžių amžinųjų. Įvairiuose šiekštynuose, akmenynuose visada būna didžiulė rizika prarasti voblerį. Kada turi nusipirkęs kainuojančius po keliolika ar kelias dešimtis eurų už vienetą vilioklius, vienos dienos žūklė gali kainuoti tiek, kiek viso vakaro pasisėdėjimas su drauge prabangiame restorane. Tad tikrai ne visi, sakyčiau netgi dauguma, kurie žvejoja šios dienos „pop“ ir „top“ modeliais gali leisti tokią prabangą.
O juk minėtos žūklavietės paprastai būna kitų spiningautojų apeinamos, todėl galimybė čia pagauti solidų laimikį visada didesnė. Juolab kad ir žuvys mėgsta tokias vietas. Žuvaujant su pigiais vobleriais galima rizikuoti...
Pavyzdys iš šios vasaros. Mano nuolatinėje vietoje, kur paprastai gaudydavau salačius jūsų (o ir mano) vadinamais „normaliais“ vobleriais, kelios dienos buvo visiškai bergždžios. Sykį ateinu prie upės, o ten stovi emigrantas iš Ukrainos. Sako, pagavau vieną salatį, bet paleidau. Pažiūrėjau į įrangą, masalus... Galvoju: na, gal... Bet kažkaip nelabai tikėtina, nes spiningas iš pačių pigiausiųjų kategorijos, valas bele koks, be pavadėlio, vobleriai kainuojantys po kelis eurus ir man keista, kad jie apskritai srovėje gali dirbti. O jau spalvos, spalvos – net lašišas išbaidytų...
Kol kalbėjomės, žvejys įkirto dar vieną poros kilogramų salatį. Beje, spiningavo, su visa pagarba, taip vadinamuoju „metu voblerį-suku ritę“ stiliumi, svaidė masalus kur ir kaip pakliuvo.
Gal būčiau nustebęs, tačiau tokie atvejai pasitaikė nepirmąsyk. Tad nereikia nuvertinti naujokų ar visiškai nemokančių žvejoti, nes kartais netradicinis požiūris (jis paprastai yra ir netyčinis) į žūklę, masalus gali būti priežastis, kodėl žuvys kimba.
Pernelyg įsivažiavau su savo pamąstymais, gal užteks. Kokia abiejų straipsnių reziumė? Manyčiau, kad gal ne viena. Aname rašinyje bandžiau pradedančiuosius spiningautojus bent jau plačiąja prasme „nušviesti“, kaip reikėtų rinktis voblerius. Taip pat truputį pasišaipiau iš tų, kurie aklai seka madas, bet lygiai taip pat įgnybiau ir pačiam sau.
O visgi pagrindinė mintis ta, jog gaudykite vobleriais, kuriais tikite. Ir pagausite. Visada. Garantuoju. Tai yra tik laiko klausimas – ne šiandien, tai ryt arba poryt.
Romualdas Žilinskas
