Apie lydekas ir vartikles
Kiek pastebėjau, vartiklėmis šiuo metu spiningaujama, jei lyginsime žūklę su kitais dirbtiniais masalais, retokai. Jei ne tas lašišinis bumas, kai lašišas bei šlakius daug kas bando gundyti būtent blizgėmis, minėtas vilioklis veikiausiai taptų labai didele retenybe žvejų masalinėse. Įdomiausia, kad būtent vartiklė yra pats pirmas žmogaus sukurtas dirbtinis masalas ir tai patvirtina archeologiniai kasinėjimai. Jos forma, kiti parametrai (jei taip galima išsireikšti) nekito nuo priešistorinių laikų. Žinoma, netgi toks „konservatyvus“ vilioklis ilgainiui ištobulinamas, atsirado mažyčių vartikliukių, spalvotų, įvairesnių formų, bet visumoje – jis liko toks pats, kaip prieš tūkstančius metų.
Visada sakydavau ir sakysiu, kad žuvys mokosi, įpranta prie joms dažnai siūlomų masalų ir juos ima ignoruoti. Pagal tokias teorijas vartiklės turėtų būti labai nekibūs viliokliai. Keista, paradoksalu, bet to nenutiko ir plėšrūnės ligi šių dienų vis susigundo „plokščiomis geležėlėmis“. Taip išeitų, kad prieštarauju pats sau. Nors rasiu pasiteisinimą – juk minėjau, kad šiais masalais pastaruoju metu vis mažiau spiningaujama. Kita vertus, žuvis žuviai nelygu. Vienos jų (ešeriai, šapalai, salačiai) labiau reaguoja į dirbtinius masalus akimis, kitos (lydekos, šamai) pasitiki savo šonine linija. Kadangi rašysiu būtent apie lydeką, reikėtų dar akcentuoti tą faktą, kad aštriadantės apskritai daug „nemąsto“, kadangi jos yra plėšrūnės-pasalūnės. Iššoko iš už kokio šiekšto ir čiupo, kas plaukia šalia, kas savo virpesiais primena auką. Apžiojo, tada nusprendžia – ryti ar spjauti. Kol neišspjovė – žvejys pakirsti suspėjo ir laimikis jau jo. Arba nespėjo... O kitąsyk ir to nereikia, nes taip ūmiai griebė, su tokiu azartu, kad pati lydeka ant trišakio pasimovė.
Ne vien tie senoviniai žmonės vartiklėmis žuvauti pradėjo. Aš (gal nelabai nuo jų ir skiriuosi?) irgi kažkada tomis blizgėmis spiningauti mokiausi. Todėl po pusšimčio žvejybos metų galiu pasakyti, kad geriausias lydekų kibimas šiais viliokliais būna gegužės-birželio ir rugsėjo-spalio mėnesiais. Kodėl taip yra – daug nekalbėsiu, nes galiu su savo išvadomis „nubėgti į pievas“ arba ištęsiu straipsnį iki begalybės, tačiau faktas, kad labai šiltame ir labai šaltame (mūsų lietuviškomis sąlygomis) vandenyje vartiklės nebus tas labai pageidaujamas lydekų vilioklis. Bet trumpai porą minčių pasakysiu.
Suvešėjus vandens augalijai, tokie sunkūs masalai, kaip besivartančios blizgės, kurios ir šiaip jau savo kabliukais linkusios smigti į visokius šiekštus, strigs žolėse. Juolab – kada nukritęs vandens lygis (čia labiau liečia upes, seklius stovinčio vandens telkinius). Yra specialūs „žoliniai“ modeliai su paslėptais vienšakiais kabliukais, bet tai jau būtų atskira kalba, o ir žvejoti tokiomis blizgėmis nelabai mėgstu.
Vėsiame vandenyje lydekos traukia į gelmes. Tuomet sunku blizges plėšrūnėms pasiūlyti, nes vartiklėmis galima žuvauti iki tam tikro riboto gylio. Aišku, kai kas įvaldęs net džigavimo techniką blizgėmis, bet tai – jau „aukštasis pilotažas“.
Visgi šie masalai, kaip ir visi kiti, turi savų privalumų. Tarkim, gaudant vartiklėmis dažniau užkimba stambių lydekų, jei imčiau skaičiuoti visų pagautų per sezoną aštriadančių svorio vidurkį. Žinoma, turiu omenyje spiningavimą nuo kranto, kadangi, velkiaujant dideliuose gyliuose, besivartančios blizgės netiks. Tačiau upėse, kur gelmė siekia iki 3 m, galima drąsiai bandyti traukti paskui valtį vartiklę ir kartais tai atneš teigiamų rezultatų. Ne sykį išbandžiau dideles bei sunkias tokio tipo blizges Nemune, Neryje ir, mano kolegų nuostabai, sužvejojau ne vieną lydeką. Tiesa, gaudžiau labai atmestinai ir šiuos masalus bandydavau tik tada, kai vobleriais aštriadantės nesigundė, bet faktas liko faktu. Nors dabar, kai pagalvoju, kažkada mūsų seneliai variklių valtyse neturėjo, velkiavo su irklais ir tampė paskui valtį ne voblerius, o būtent vartikles. Ir pagaudavo... Na, bet tada ir žuvies buvo, sakysite. Yra jos ir dabar dar kai kur, tik kantrybė anų žvejų didesnė ir žinių apie žuvų elgseną jie daugiau turėjo, o šiuolaikiniai žvejai šitų dalykų stokoja.
Vienu metu buvau labai susižavėjęs salačių žūkle ir keletą sezonų iš eilės labiausiai orientavausi į šių plėšrūnų gaudymą. Spiningaudamas salačius vartiklėmis, netgi rėvose kartais sugundydavau visai padoraus dydžio lydekų (kas ten sakė, kad aštriadančių srovėje nebūna?). Kuomet šalvius žvejodavau jiems skirtais vobleriais, t. y. dažniausiai negiliai neriančiais, aštriadantės šiuos masalus atakuodavo labai retai ir tai – visai nenuostabu. Bet gaudant blizgėmis – sužvejodavau lydekų pakankamai. Tokią tendenciją galima paaiškinti labai paprastai: kadangi salačius dažniausiai spiningaudavau sunkiomis, toli užmetamomis blizgėmis, sulėtinus jų traukimą, tokie masalai plaukdavo gerokai giliau nei specializuoti vobleriai ir priedugnio zonoje esančios lydekos kartais neatsispirdavo vartiklės gundymui. Nors yra ir kitas faktorius, kodėl greitoje tėkmėje besivartanti blizgė gali būti netgi labai geras vilioklis lydekoms, bet apie tai vėliau...
Lydekinėmis blizgėmis mes paprastai įvardijame tas vartikles, kurios yra palyginti plataus kūno ir smarkiai išgaubtos. Čia toks stereotipinis požiūris, nors jis kažkuria prasme teisingas. Taip sakau, nes tie vadinamieji „šaukštai“ iš tiesų efektyvūs ežeruose, tvenkiniuose, t. y. stovinčiuose vandens telkiniuose. Dar didesnį efektą tokio tipo blizgės duoda nedideliuose tvenkinukuose, ežerėliuose ar net balose, kur yra daug karosų. Natūralu – masalas savo forma primena plėšrūnių aukas. Tiesa, šiaip jau gaudydamas lydekas naudoju kartais gana dideles blizges, jų ilgis gali būti apie 10 cm, nes tokiomis rečiau gundosi „peiliukai“. Kita vertus, tokias vartikles, jei tik jos yra pakankamai sunkios, galima traukti lėtai ir giliai, mažą sunkią blizgę tektų vesti smarkiai sukant ritės rankenėlę ir ji vargu ar būtų pastebėta slėptuvėje tūnančios lydekos. Nors, žinoma, mažuose vandens telkiniuose teks ieškoti kažkokio „aukso vidurio“ tarp dydžio ir svorio, čia stambios blizgės nepaklausios vien todėl, kad net ir normalaus dydžio lydekos dažniausiai minta smulkiomis žuvimis.
Spiningaujant upėse, terminas „lydekinės vartiklės“ apskritai neegzistuoja. Įsivaizduokite didelį lengvą „šaukštą“ traukiamą prieš tėkmę. Kokio tada spiningo reikės? Imsi „kuolą“ – bus sunku toli užmesti, gaudysi su tradiciniu iki 18 g ar 21 g užmetimo svorio – kotas links iki pat rankenos. Kita vertus, tokį masalą srovė stums į paviršių, greičiau traukiama blizgė pradės suktis apie savo ašį. Todėl tėkmėje lydekas gundau jau su gerokai mažesnėmis vartiklėmis, kurios iš principo tinka bet kurioms plėšrūnėms. Sakoma, kad nėra universalių masalų, tačiau tokios bus arti universalumo, nes tinkamai jomis spiningaujant, galima pagauti ir lydekų, ir salačių, ir šamų, ir netgi šapalų su meknėmis. Šių blizgių dydis varijuoja nuo 5 cm iki 7 cm, svoris – 15 – 28 g. Kaip matote, svorio diapazonas gana didelis, tačiau daug kas priklauso nuo vartiklės formos bei žūklės sąlygų, t. y. nuo tėkmės stiprumo ir gaudymo gylio, dugno reljefo, nes gali būti akmenuota, žolėta vieta.
Kaip supratote, nežvejoju upėse smarkiai išgaubtomis blizgėmis, tačiau jos gali būti gerokai išlankstytos. Idealiomis laikau tas, kurių ilgio ir pločio (plačiausioje masalo vietoje) santykis yra maždaug 5:2. Kuo labiau yra lenkta blizgė, tuo ji tampa panašesnė pagal kai kurias savo savybes į smarkiai gaubtas vartikles. Turiu omenyje, kad gerokai išlankstyta (tipinis lankstymas yra S forma) vartiklė smarkiau priešinasi tėkmei ir labiau „užgriebia“ dugną. Paėmus, tarkim, beveik plokščią 28 g blizgę ir kitą panašią savo forma (žiūrint į plokštumą), tačiau išlenktą 18 g vartiklę, pamatysime, kad būtent lengvesnioji traukiama plauks giliau nei sunkesnė. Bet tik tada, kai vesime jas identišku greičiu skersai tėkmės arba prieš srovę, o traukiant pasroviui efektas bus atvirkštinis. Dažniausiai gaudau vesdamas masalą skersai upės, iki jį tėkmė primuša prie kranto, ir tuomet tenka jau traukti jį pasroviui, arba užmetu blizgę nedideliu kampu pagal tėkmę, todėl dažniau naudoju išlankstytas, bet ne plokščias blizges. Beje, visada nešiojuosi su savimi repliukes, todėl pakoreguoti vartiklės išlankstymą galima per kelias sekundes, jos žaidimas po „chirurginės operacijos“ taps visai kitoks.
Smarkiau išlenktų blizgių judesiai labai skiriasi nuo plokščių vartiklių. Pirmosios yra daug agresyvesnės ir labiau tinkamos lydekoms nei salačiams. Kita vertus, ir šalviai retkarčiais nori labiau besivartančių bei lėčiau traukiamų.
Yra dar vienas tipas lydekoms patinkančių vartiklių, kuris gana gerai dirba tėkmėje. Kalbu apie tas, kurių plačiausioji vieta nustumta į galą (arčiau kabliuko). Jos pasižymi savitu žaidimo braižu – plačia amplitude tarsi atsilenkinėja į šonus. Smarki srovė neišmuša jų iš vėžių. Tokia blizgė savo judesiais primena paliegusią, apdujusią žuvelę, o tai atrodo plėšrūnėms lyg lengvas grobis. Bet tokios blizgės, kuomet jas greičiau patrauki, nesilaiko dideliame gylyje. Išimtis – jei plačioji dalis yra dar ir gerokai išgaubta.
Greitai arba vidutiniu greičiu, arba (ir) prieš stiprią tėkmę traukiama smarkiai išgaubta, išlankstyta vartiklė gana greitai pradeda suktis apie savo ašį. Dabar jau ji veikia tarsi koks ventiliatorius, savo virpesiais primena didelę sukriukę. Daug kur teko skaityti, kad taip yra blogai, kad besisukanti blizgė tik susuka valą ir nevilioja žuvų. Dėl pirmojo teiginio nesiginčysiu – valas gali labai greitai susisukti kilpomis. Bet šis nemalonumas nutiks tada, jei blizgės suktukas prastos kokybės (juos visada pakeičiu brangesniais, tačiau kokybiškesniais). Taip pat lydekas gaudome prisirišę pavadėlį, o jis turi dar vieną papildomą suktuką. Man kažkodėl nupasakota problema neiškildavo, na, gal labai retai. Turėkite omenyje, kad ir pintas valas ne taip greitai susisuka, kaip monofilamentinis, nors jei jau susisuka, tada vargu ar „barzdą“ išpainiosi.
Besisukanti apie savo ašį vartiklė man visai padoriai viliodavo lydekas. Būdavo kartais dienų, kada tik taip traukiamas blizges čiupdavo lydekos. Beje, tas sukimasis itin paveikus pavasarinėje žūklėje, taip pat ir susidrumstus vandeniui. Tą patį galiu pasakyti apie spiningavimą greitoje srovėje. Greitai traukiama išlankstyta vartiklė toje nevienalyčių srovių marmalynėje tai vartosi, tai plaukia lėčiau, greičiau, tai ima suktis. Spiningaudamas jaučiu masalo judesiu ir galiu pasakyti, kad didesnė dalis kibimų būna tada, kai blizgė labai smarkiai vartosi arba sukasi. Veikiausiai toks agresyvus masalo žaidimas tiesiog „pramuša“ savo virpesiais stiprią nevienalytę srovę ir plėšrūnė reaguoja. Reikia turėti omenyje ir faktą, kad panašiose vietose plėšrūnės atakuoja masalą akimirksniu arba visiškai jį ignoruoja, nes nėra laiko prisitaikyti, čia jų aukos paprastai būna žvitrios aukšlės, strepečiai, šapaliukai, kurie atplaukia į greitą tėkmę ir, negalėdami ilgai čia užsibūti, akimirksniu dingsta. Nors vėl – minėtų žuvelių judesiai, forma kaip tik nepanašūs į tokias blizges arba jų žaidimo braižą...
Vartiklės sukimasis nebūtinai efektyvus tik tokiomis žvejybos sąlygomis, jis gali pasiteisinti netgi stovinčio vandens telkiniuose. Paprastai tada, kai reikia išprovokuoti apatišką lydeką. Atrodytų, kad derėtų elgtis atvirkščiai – soti žuvis veikiau reaguos į „tingią auką“, tačiau praktiškai neretai atsitinka būtent taip.
Kadangi jau pradėjau kalbėti apie stovinčio vandens telkinius, reikia paminėti dar vieną „slaptą“ manevrą, kuris gali atnešti sėkmę tada, kai aštriadantės yra „padžiovusios dantis“. Jis taip pat efektyvus esant ribotoms gaudymo sąlygoms, tarkim, ten, kur tarp vandenžolių matosi nedideli „langai“ ir negilu. Lydekos apskritai mėgsta glaustis šalia augalų, nes iššokusios iš jų į atvirą zoną netikėtai užklumpa savo aukas, tad įvairūs žolynai, kurie ribojasi su atviro vandens plotais, jau yra potencialios jų slėptuvės. Čia galime margašones išprovokuoti paprasčiausiu blizgės pliaukštelėjimu. Galiu lažintis, kad ne vienam spiningautojui yra nutikęs toks įvykis – jis meta masalą (nebūtinai vartiklę), o kai pastarasis paliečia vandens paviršių, susisuka verpetas ir spiningas išlinksta nuo vilioklį atakavusios lydekos. Beje, tada aštriadantė griebia masalą taip staigiai, kad žvejys kitąsyk nespėja nė pakirsti. Laimei, jog tokiais atvejais lydekos vilioklį apžioja labai smarkiai ir dažnai pasismeigia ant kabliuko pačios. Todėl naudodami nesunkias plačias vartikles galite bandyti jas nusviesti tiesiog plėšrūnei po nosimi. Jei po pirmo blizgės nusileidimo ir pliaukštelėjimo kažkurioje vietoje margašonė vilioklio negriebė, antrąsyk bandyti atlikti tą patį manevrą nėra prasmės – ji tikrai nesureaguos.
Upėse tai irgi gali būti vienas iš būdų įsiūlyti lydekai vartiklę, bet čia efektas bus žymiai menkesnis jau vien dėl to, kad pačios blizgės yra sunkios ir ne tokios plokščios. Tačiau aštriadantės kartais griebia besileidžiančią tik užmestą vartiklę, tad net jei ir norite ją traukti kur nors viduriniuose vandens sluoksniuose, siūlau bent jau pirmą sykį leisti masalui laisvai nuplaniruoti iki priedugnio – o gal pasiseks... Nes lydeka sureagavo į garsą ir vandens paviršiaus virpesius, bet nėra labai aktyvi, tupi kažkur toliau, todėl gali atplaukti ir pačiupti sklendžiančią dugno link blizgę.
Kaip ir sakiau, vartiklės yra gana statiški masalai ir jomis ypatingai nepamanevruosi. Blizges galima traukti greičiau ir lėčiau, bandyti tiesiog leisti laisvai skęsti. Nereti atvejai, kai traukiamą masalą atsiveja lydeka, bet jo negriebia. Nutinka, kad margašonė jau nuo pat blizgės traukimo pradžios rodo jai dėmesį, tačiau atakuoti nesiryžta – plaukia paskui atsilikusi per kokį pusmetrį. Kaip išprovokuoti? Dviračio čia neišrasi, todėl yra tik du būdai: arba staigiai sulėtinti traukimo tempą, arba smarkiai padidinti. Ir didinti reikėtų ne šiaip greičiau pasukant ritę (jei ji yra nedidelė – juo labiau toks metodas netiks), o trūktelint spiningo viršūnę į save, t. y. pačiu kotu patraukiant masalą. Gali būti, kad vartiklė, tuo metu netgi ims suktis. Sulėtinus traukimo greitį – tiesiog planiruos žemyn nenumatyta trajektorija. Tačiau įmanomi tik šie du kraštutinumai, kurie galbūt visgi privers lydeką galiausiai atakuoti masalą. O kurį būdą rinktis – tegul sprendžia pats spiningautojas.
Pabaigsiu straipsnį tikriausiai jau mano rašiniuose nesyk minėtu faktu. Žinau bent du ežerėlius, kuriuose lydekos visais metų laikais kimba tik ant vartiklių. Ir tik ant natūralių metalinių atspalvių, nedažytų. Kodėl taip yra – nežinau, turiu savas teorijas, bet tai gal paliksiu kitam kartui.
Romualdas Žilinskas
