Žuvys ir vandens temperatūra

Mokslininkai žuvis, pagal jų prisitaikymą gyventi tam tikros temperatūros vandenyse, rūšiuoja į dvi pagrindines grupes – šiltamėges ir šaltamėges.

Pirmosios gyvena tropinių kraštų vandens telkiniuose ir puikiausiai jaučiasi 30° C ar net aukštesnėje temperatūroje. Yra netgi žuvų, kurios visą savo gyvenimą praleidžia karštuose šaltiniuose, bet apie šią grupę nekalbėsiu, nes mūsiškės žvynuotosios bendrąja prasme priskiriamos prie šaltamėgių.

Todėl pasakymas, jog, tarkim, karpiai, lynai ar karosai yra šiltamėgės žuvys – neteisingas. Nebent perkeltine prasme, kai turima omenyje, kad jos mėgsta kiek šiltesnį vandenį, nei dauguma šaltamėgių žuvų.

Lepios ir užsigrūdinusios

Yra ir kitas žuvų grupavimas susijęs su vandens temperatūra. Ichtiologai jas skirsto pagal gebėjimą egzistuoti tam tikrose vandens temperatūros ribose, nes dalis žvynuotųjų rūšių gali gyventi tik labai siaurame temperatūriniame diapazone, tai reiškia, kad jų išplitimo arealas – taip pat gana ribotas.

Kita žuvų grupė prisitaikiusi prie aplinkos pokyčių daug geriau, ir dauguma tokių žvynuotųjų rūšių gyvena vandens telkiniuose, kurie yra kontinentinio klimato įtakos zonoje, kur būna keturi metų laikai ir egzistuoja dideli temperatūros svyravimai. Pastarosioms priklauso visos mūsų gėlųjų vandenų gyventojos.

Pirmąsias mokslininkai vadina stenoterminėmis, o antrąsias – euriterminėmis. Beje, reikėtų pabrėžti, kad kai kurios euriterminių žuvų rūšys, jei ne žemynus skiriantys vandenynai arba kitos natūraliai gamtoje susidariusios kliūtys, veikiausiai išplistų gerokai didesniame areale, kas grėstų kitų žuvų rūšių išnykimu.

Žmonės kartais elgiasi neatsakingai ir jų bandymai aklimatizuoti kai kurias žuvų rūšis iššaukia ekologinį disbalansą. Kaip pavyzdys yra karpiai, kurie okupavo Australijos vandenis, nors jų gimtinė – Azija. Netgi sidabrinį karosą galėtume laikyti invazine, o gal ir kažkuria prasme netgi parazitine rūšimi, kadangi jis baigia išstumti aborigeninį auksinį karosą, užima karšių mitybinius plotus.

Stenoterminėms žuvims tinkamos gyventi vandens temperatūros ribos dažniausiai kinta vos 2–4 °C „rėmuose“, o euriterminės gali puikiausiai jaustis 15–20 °C ribose. Tačiau netgi labai dideliame temperatūriniame diapazone gyvenančios žuvų rūšys žūva, jei vandens temperatūra labai staigiai nukrenta arba pakyla – jų organizmas nespėja prisitaikyti prie greitų temperatūros pokyčių.

Ir apskritai žvynuotosios labai jautriai reaguoja į vandens temperatūros svyravimus, gali jausti atšalimą ar atšilimą netgi dešimtąja laipsnio dalimi. Tai neabejotinai susiję su jų savijauta, aktyvumu ir, suprantama, kibimu.

Kiekviena žuvų rūšis turi kritinę ribą, kuriai susvyravus į vieną ar kitą pusę (atšilus ar atšalus vandeniui), tos rūšies žvynuotosios pereina į anabiotinę būklę, tartum užmiega. Tokiu atveju jų organizmas funkcionuoja pasyviu režimu, o tai reiškia, kad žuvys beveik nejuda ir visiškai nesimaitina.

Kai kurioms mūsų žuvims taip atsitinka viduržiemį. Tačiau itin karštą vasarą atskiruose vandens telkiniuose gali vykti irgi panašūs procesai. Labai sušilus vandeniui žuvys netgi žūva.

Bet taip nėra tik dėl to, kad buvo perkopta ribinė temperatūra tinkama gyventi kažkuriai žvynuotųjų rūšiai, šiuo atveju paprastai susideda keli jų gyvybei nepalankūs faktoriai, pavyzdžiui: deguonies stygius, epidemijos protrūkis, maisto trūkumas, vandens „žydėjimas“ ir pan., kas irgi tiesiogiai susiję su aukšta, nebūdinga telkiniui vandens temperatūra.

Kalbant apie priešingą kritinę ribą, reikėtų paminėti tą faktą, kad karosas gali netgi įšalti į ledą, bet atšilęs būną vėl gyvybingas. Tai – itin adaptuota euriterminė žuvis.

Mūsų vandenyse gyvena žuvų rūšys, kurios visomis prasmėmis yra šaltavandenės, kadangi didžiausias jų aktyvumas pasireiškia palyginti šaltame vandenyje. Turiu omenyje visas šalies žvynuotąsias, jau nekalbant apie vėgėles bei upėtakius.

Komforto zona ir galimybė išgyventi

Kiekvienai žuvų rūšiai yra tam tikros vandens temperatūros ribos, kuriose ta rūšis jaučiasi komfortiškiausiai, gausiai ėda, greitai auga ir pan. Ichtiologai nustatė, kad upėtakiui vandens temperatūros ribos šiuo atveju turėtų svyruoti tarp 10 ir 12 °C, vėgėlei – 5–6 °C intervale.

Palyginimui galima pasakyti, kad ešeriui komfortiškiausia vandens temperatūra yra 18–20 °C, lydekai – 15–16 °C, o sterkui – 20–22 °C.

Atvirai pasakius, mane šiek tiek stebina sterkui parašytos gana didokos (aukštos) optimalios temperatūrinės ribos. Pasak gamtos mokslų daktaro Vytauto Kesmino, visi šie temperatūriniai optimumai gerokai varijuoja priklausomai nuo žuvų išplitimo arealo, tad vargu ar galima lyginti, tarkim, Egėjo jūros baseine ir netoli Uralo kalnų gyvenančius sterkus. Tai yra tik apibendrintos, tačiau ne visai tikslios nuorodos, ir visiškai įmanoma, kad šitoks optimumas pasirinktas remiantis piečiau gyvenančių sterkų tyrimais.

Reikėtų atkreipti dėmesį į vieną vandens temperatūros ribą, kuri itin svarbi mūsų telkiniuose gyvenančioms žuvims. Tai 4° C, kuomet vanduo įgauna maksimalų tankį, t. y. jis tampa maksimaliai sunkus.

Nepradėsiu aiškinti fizikos pagrindų apie vandens šiluminio plėtimosi anomaliją, pabandysiu pasakyti paprasčiau: kylant vandens temperatūrai nuo 0 iki 4 °C vandens tankis palaipsniui didėja, o tūris mažėja, šaldant vandenį arba šildant peržengus 4 °C ribą tas procesas vyksta priešingai.

Žiemą, kada vandens telkiniai smarkiai atšąla, juos padengia ledas, 4 °C būna tik giliausiose jų vietose. Tai ir yra žuvų žiemojimo duobės, kadangi kituose vandens sluoksniuose vandens temperatūra žemesnė, šiuo atveju – kuo arčiau telkinio paviršiaus – tuo vanduo šaltesnis. Prie pat ledo dangos jo temperatūra gali būti artima 0° C.

Būtent tokia vandens savybė ir padeda išgyventi žuvims šaltuoju metų laiku. Kaip matote, patarlė, kad žmogus ieško, kur geriau, o žuvis, kur giliau, turi prasmę.

Rudenį ir pavasarį, kada telkinys ima vėsti arba šilti (tirpsta ledas), viršutinis vandens sluoksnis pasiekia 4° C temperatūrą ir „pasunkėjęs“ vanduo leidžiasi į dugną. Tai būna signalas žuvims, jog reikia pereiti į žieminį arba vasarinį režimą – žvynuotosios palyginti gretai arba nustoja aktyviai maitintis, arba jų mitybinis aktyvumas padidėja.

Atviro vandens sezono metu vandens telkiniuose (ypač dideliuose ežeruose) galimi ryškūs temperatūrų skirtumai tarp atskirų vandens sluoksnių. Tai smarkiai įtakoja žuvų elgseną, kadangi kiekviena rūšis pasirenka sau optimalią temperatūrą, t. y. stengiasi plaukioti tam tikrame gylyje.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti terminiam sluoksniui (termoklinui), kuris yra tartum tarpinis (savotiškas pleištas) tarp vandens sluoksnių su didelio skirtumo temperatūra. Būtent čia susirenka dauguma žuvų, kadangi jame randa daugiausiai maisto, o ir vandens temperatūra ten dažnai atitinką joms optimalią.

Termoklinas yra laikinas, nuolat kintantis reiškinys, kuris dažniausiai susidaro vasarą arba žiemą, kadangi tais metų laikais labiausiai galimi dideli temperatūriniai svyravimai tarp atskirų vandens sluoksnių.

Apie jaunavedžių apetitą

Vandens temperatūros kaita turi didelę įtaką ne tik žuvų mitybiniam aktyvumui, bet ir yra savotiškas signalas jų dauginimuisi. Tačiau tai tik vienas iš faktorių, kuris stimuliuoja žuvų nerštą, kadangi prie to prisideda ir dar visa eilė veiksnių. Pavyzdžiui, dienos (apšvietimo) pailgėjimas, kuris svarbus pavasarį neršiančioms žuvims, deguonies kiekio vandenyje padidėjimas ir pan.

Visgi yra ir tiksli vandens temperatūrinė riba, kada atskiros žuvų rūšys neršia. Tarkim, lydeka tai 3–6 °C, ešeriui – 7–8 °C, sterkui – 10–14 °C. Tai atsitinka kylant vandens temperatūrai, kuomet vandens telkinys ima šilti.

Bet galimi ir atvirkštiniai variantai, kada krentanti vandens temperatūra būna ženklas, kad žuvys pradės daugintis. Į tai reaguoja vėgėlės ir upėtakiai, nes jų nerštas vyksta atitinkamai žiemą bei rudenį.

Minėti vandens temperatūros priešnerštiniai kitimai žuvų organizmuose iššaukia procesus, kurie skatina žvynuotąsias aktyviau maitintis. Kai kurioms žuvų rūšims mitybinis aktyvumo pikas būna per patį nerštą, tai būdinga daugumai karpinių žuvų.

Tačiau mūsų vandenų plėšrūnės priešingai – neršto metu visiškai nesimaitina, didžiausias jų apetito padidėjimas pastebimas prieš nerštą arba (ir) po jo.

Visgi draudimai neršto metu gaudyti nesimaitinančias žuvų rūšis turi prasmę, nes, tarkim, sterkai saugo savo lizdus ir veja kiekvieną artyn prisiartinusią žuvį, todėl pagauti juos žvejams nesudaro didesnių problemų.

Romualdas Žilinskas