Žuvų valgiaraštis
Vieni žmonės mėgsta medų, kiti lašinius, treti tiesiog negali gyventi be aštrių patiekalų. Ir tai niekam nenuostabu, nes mes tokie skirtingi. O kaipgi žuvys? Ar jos irgi turi savo mėgstamą valgį ir ar sugeba pajusti, kuris maistas yra skanesnis, kuris – ne toks gardus? Kvailas klausimas – tikriausiai pasakys skaitytojai, juk net ir pradedančiajam žvejui aišku, kad kiekviena žvynuotųjų rūšis linkusi rinktis jai labiau patinkantį maistą, kas ypač būdinga „taikiosioms“ karpinėms, o tai reiškia, kad ir jos turi gerai išlavėjusį skonį. Be abejo – žuvys puikiai jaučia, kas yra jų gerklėse, reikėtų pabrėžti, jog žymiai geriau nei žmonės.
Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kadangi maisto pasirinkimas priklauso ne tik nuo konkrečios žuvų rūšies, bet ir nuo gyvenimo sąlygų bei kitų niuansų. Tad visai įmanoma, kad karosas vienoje baloje geis tik sliekų, o kitoje – neatsispirs ant kabliuko pamautam tešlos gumulėliui. Kas tai: kaprizai, išrankumas, įpratimas?
Jei žinotume tikslų atsakymą į šį klausimą, tikrai niekuomet negrįžtume iš žūklės tuščiomis rankomis. Tai mįslė, kurią jau ištisus šimtmečius bando įminti tiek žvejai mėgėjai, tiek mokslininkai. Netgi garsusis XX a. pradžios rusų akademikas ir Nobelio premijos laureatas I. Pavlovas daug dėmesio skyrė žuvų elgesio ir reakcijos į įvairų maistą tyrinėjimams.
Nepamiršti tokio pobūdžio tyrimai ir mūsų laikais, juolab kad dabar tam itin daug dėmesio skiria mėgėjų žūklės įrankius bei masalus ar jaukus gaminančios firmos, kurios finansuoja įvairias šia linkme dirbančias mokslo laboratorijas. Juk įvairūs jaukai, boiliai, netgi paskutinis „mados klyksmas“ – kvapais ir atitinkamu skoniu prisodrinti silikoniniai masalai gaminami atsižvelgiant į minėtus tyrimus.
Ir tegul jūsų nestebina tas faktas, kad guminukai turės kalmarų arba jūrinių krevečių kvapą ir skonį, nors juos gamintojai rekomenduos plėšrūnių gaudymui ežeruose. Skaitykite straipsnį toliau ir suprasite kodėl.
Žvejai mėgėjai ta tema taip pat turi savo nuomonę. Tiesa, gana dažnai meškeriotojų supratimas apie žuvų elgesį būna prieštaringas, o vertinimai – labai paviršutiniški.
Tarkim, jau minėtu atveju dauguma žvejų paprasčiausiai pasakys, kad karosai vienoje baloje kimba tik ant sliekų todėl, kad kitokio masalo jie mažai ragauja, o sliekai yra natūralus šių žuvų maistas. Kitame vandens telkinyje karosai pamėgę tešlą, kadangi vietiniai meškeriotojai dažnai šiuo viliokliu žvejoja ir žvynuotosios tiesiog prie jo įprato.
Tiesos yra, bet pamąstykime logiškai. Ar jau taip dažnai ir tiek daug sliekų papuola į kažkokią kūdrą, kad vietinės žuvys juos vertintų kaip nuolatinį savo maistą? Ir ar galima įpratinti ėsti kurios nors rūšies žvynuotąsias tai, ko jos nenori? Pavyzdžiui, kodėl karosai labiau pageidauja tešlos, bet ne virtų žirnių? Juk tai geras masalas kitoms karpinėms žuvims: šapalams, meknėms, karšiams. Bet svarbiausia, kaip suprasti kitokį jų skonį kituose vandens telkiniuose?
Po sočių pietų – nusnūsti
Ichtiologai paskaičiavo, kad žuvys per visą savo gyvenimą maisto paieškoms bei jo vartojimui skiria nuo 10 iki 48 proc. laiko. Kaip matote, tai labai nevienodas laikotarpis – vienos žvynuotosios kone pusę savo gyvenimo nieko daugiau neveikia, o tik ėda, kitos šiam užsiėmimui teikia kur kas mažiau dėmesio. Gerokai ėdresnės visada yra dienos metu aktyvios žuvys bei tos, kurių gyvenimo ciklas trumpas. Pastarosios dažniausiai užauga nedidelės.
Išimtis yra augalėdės žuvys, kurios gali pasiekti solidų dydį bei svorį. Taip yra todėl, kad jų vartojamas maistas ne itin kaloringas, ir jo suėsti tenka labai daug. Tai lyg savotiški vandenų galvijai, nuolat rupšnojantys vandens augalus ar dumblius.
Žymiai daugiau laiko poilsiui gali skirti plėšrūnės ir tai, beje, neretai gelbsti jas nuo žvejų kabliukų. Pačiupusios stambią auką, plėšriosios žuvys ilgai ją virškina ir kelias dienas gali sau ramiai dantis rakinėti. Tiesa, ne visos.
Didelė lydeka, kuri praryja, tarkim, trečdalį jos kūno masės turinčią žuvį, nejus fizinio išsekimo, jei kitą laimikį nutvers tik po savaitės. Ji tūno pasaloje, todėl daug energijos nenaudoja. Paviršiniai plėšrūnai dažniausiai medžioja aktyviai, jie persekioja savo aukas, neretai griebia smulkias žuveles, tad ir maitintis turi žymiai intensyviau. Nors šiaip jau grobuonėms nebūtini jokie „papildai“ ar „vitaminai“, nes suėdusios panašų į save, organizmą aprūpina viskuo, ko reikia.
O štai kai kurios taikiosios žuvys neišgyventų besimaitindamos labai ribotu meniu, kadangi joms reikia gerokai įvairesnio maisto, neretai ir gyvūninės, ir augalinės kilmės. Netgi šapalai ar meknės, kuriuos mes įpratę vadinti plėšrūnais, savo „valgiaraštyje“ turi ir „salotų“.
Jeigu bandytume ieškoti dar kažkokių bendrumų, pastebėtume, kad tamsiuoju paros metu aktyvios žuvys, arba tos, kurios maitinasi priedugnio zonoje, o ypač dideliame gylyje, ėdesio paieškoms irgi sugaišta mažiau laiko. Tai lemia, kad šios žvynuotosios nėra itin judrios ir vartoja daugiau kaloringesnio maisto.
Kodėl pakertame žuvį už „pabarzdės“?
Dabar jau niekas nesiginčija, kad žuvys turi daug jutimo organų, kurių dėka sugeba susirasti sau maisto. Neabejojama, kad vienos žvynuotųjų rūšys labiau pasitiki vienokiais, kitos – kitokiais jutimo organais. Kai kurie iš jų yra dominuojantys, kiti – koreguojantys. Tai dažniausiai priklauso nuo to, ką žvynuotosios ėda ir kokiomis sąlygomis maitinasi.
Pasak ichtiologų, žuvys, ieškodamos ėdesio, naudoja regą, uoslę, lytėjimą, klausą, seismosensorinę sistemą, ką mes vadiname šonine liniją, organus, gebančius skirti aplinkos cheminę sudėtį bei skonio receptorius. Reikia pažymėti, kad ne visi šie jutimo organai atitinkamu atstumu nuo maisto šaltinio yra vienodai funkcionalūs, netgi nepriklausomai nuo to, ar konkrečios žuvų rūšies atveju jie yra dominuojantys, ar ne.
Mokslininkų teigimu, toliau nei už 100 m esantis maistas gali būti aptiktas tik uoslės dėka. Bet tai sugeba ne visos, o kai kurių rūšių žuvys. Įdomiausia, kad pagal savo gyvenimo būdą gerą uoslę turinčios žvynuotosios yra labai skirtingos. Tai planktonofagės bei aktyviai medžiojantys plėšrūnai.
Lietuvos vandens telkiniuose iš pirmosios grupės galima rasti tik syką arba palyginti retą bei mūsų vandenyse nesiveisiantį plačiakaktį. Antrosios grupės atstovų yra gerokai gausiau: sterkai, ešeriai ir salačiai. Tiesa, pamiršau paminėti, kad tokią orientaciją pagerinantis aplinkos veiksnys yra srovė, kurios dėka šios žuvys gali suuosti, kad „ten kažkur“ galima rasti maisto šaltinį.
Nuo 25 iki 100 m atstumu „įsijungia“ dar vienas jutimas – klausa. Minėtu minimaliu atstumu į maisto šaltinį reaguoja jau daugelis mūsų vandenų taikiųjų žuvų ir visos plėšrūnės.
Nuo 5 iki 25 m atstumu žuvys ima matyti. Tačiau tai – sąlyginis dalykas, kuris labai priklauso nuo vandens skaidrumo, paros laiko ir, be abejo, žuvų rūšies. Visgi skaidriame vandenyje visos žvynuotosios puikiausiai regės ant kranto stovintį žveją, žinoma, jei tik šis papuls į jų akiratį.
Nuo 1 iki 5 m atstumu papildomų jutiminių organų orientuojantis į maistą žuvims neprireikia, bet šiuo atveju uoslė nebeturės tiek reikšmės, ir žvynuotosios prioritetą skirs regėjimui. Dar mažesniu atstumu (0,25–1,0 m) jau visiškai ima funkcionuoti šoninė linija ir išoriniai skonio organai, kurie, bent jau mūsiškių žuvų, yra ant žiaunų dangtelių kraštų.
Šioje pasakojimo dalyje vertėtų įterpti tikslesnius paaiškinimus. Kai kurios mūsų vandenų plėšrūnės (tarkim, lydekos) šonine linija gali sureaguoti į netoliese besisukinėjančią auką gerokai didesniu atstumu. Kita vertus, uoslė, lytėjimas ar išoriniai skonio organai šiai plėšrūnei nėra labai svarbūs, nors ji juos, tegul ir ne itin išlavėjusius, turi. Panašiai galima pasakyti ir apie kitas vandenų grobuones, todėl nagrinėjamu atveju remiamasi daugiau „taikiosiomis“ ar visaėdėmis žuvimis. Taip yra ir su kitais etapais.
Nuo 0,25 m žuvis labiausiai pasitiki savo rega, nes ji jau sugeba labai tiksliai sukoncentruoti savo dėmesį į konkretų daiktą, net jei jis ir labai smulkus. Tačiau tokiu atstumu nemažą vaidmenį aptinkant maistą ima vaidinti dar ir elektroreceptorinė sistema, cheminę aplinkos ar galimai maisto objekto sudėtį nustatantys organai, lytėjimas, visu pajėgumu funkcionuoja išoriniai skonio organai.
Nulinė riba – kuomet žuvis ragauja masalą. Dabar ji pasitiki tik savo skoniu ir, kažkuria prasme, lytėjimu. Šiuo metu vyksta ekstraoralinis ėdesio patikrinimas. Tai reiškia, kad žvynuotoji liečia maistą lūpomis, galvos priešakiu, o kai kuriais atvejais ir pelekais. Dėl pastarojo dalyko mes neretai pakertame vėgėles, sterkus, netgi šamus už „pabarzdės“ – sakome, kad žuvys „prispaudė“ masalą, nors iš tiesų jos jį ragavo. Tai labai būdinga prietemoje ar net visiškoje tamsoje besimaitinančioms žvynuotosioms.
Delikatesai valgomi delikačiai
Sugriebusi į gerklę maistą arba masalą žvynuotoji nepuola tuojau pat jo ryti. Jei kažkoks daiktas atsidūrė žuvies nasruose, tai dar nereiškia, kad jis sėkmingai nukeliaus į jos skrandį. Dabar žuvis maistą ragauja (intraoralinis patikrinimas) pasitikėdama savo skonio bei gerklėje esančiais lytėjimo receptoriais.
Nors ėdesys ir atitiko visus lig tol žuvies jutiminių organų keliamus reikalavimus, bet paskutiniu momentu jis vis tiek gali būti išspjautas, nepaisant netgi to, kad iš tiesų yra priimtinas žuvies skrandžiui. Tiesiog giliai gerklėje esantis kąsnis gali žvynuotajai pasirodyti neskanus. Na štai – nespėjote pakirsti ir laimikis pasakė „sudie“...
Kai kurios žuvys maistą ilgai laiko gerklėje dar ir todėl, kad galėtų atsikratyti dumblo, aplipusio ėdesį siurbiant jį nuo dugno arba į gerklę papuolusio detrito pertekliaus. Taip elgiasi karpis, karšis, kuoja, lynas...
Kita vertus, žvynuotosios yra tikros gurmanės. Tai įrodo tas faktas, kad kuo patrauklesnis joms yra maistas, tuo ilgiau žuvys jį čiaumoja. Pavyzdžiui, karpis gali skanų baltyminį kukulį burnoje išlaikyti iki 15 s ir tik po to praryti.
Lynai ar kuojos dažniausiai elgiasi kitaip – jie palaiko gerklėje maistą kelias sekundes, išspjauna, vėl pačiumpa, vėl išspjauna ir galop, po kelių tokių bandymų, jį nuryja. Ir tai visai nereiškia, kad tas kąsnelis jiems pasirodė kažkuo įtartinas, nors kai kurių žvejų nuomonė bus visiškai priešinga, netgi atvirkščiai – jis yra labai gardus.
Jau minėjau, kad netgi plėšrūnės nepraradusios skonio. Nemanau, kad jos skirtų gružlį nuo pūgžlio, visgi natūralios kilmės masalą, t. y. gyvą žuvelę, plėšriosios žuvys be baimės laiko gerklėje, o lydekos savo senu įpročiu netgi ilgai maigo tarp dantų, kol apsuka auką galva į priekį ir tada ryja. Spiningautojams tai ne kokios žinios, tačiau jų laimei yra gaminami jau minėti natūraliu kvapu bei skoniu prisodrinti masalai, kuriuos grobuonės ilgiau išlaiko gerklėse, kol susivokia, kad čia yra apgaulė.
Žinoma, pasitaiko dienų, kada žuvys iš tiesų nelabai noriai maitinasi ir į bet kurį masalą žiūri ne itin palankiai. Tokiais atvejais jos irgi ilgai ragauja, bet, priešingai ankstesniajam atvejui, maistą ne ryja, o pačiaumojusios išspjauna. Taip pat atsitinka, kai masalas joms pasirodo neskanus. Tik šį sykį ėdesio čiaumojimas tetrunka vos 1–2 s – tiek laiko pakanka, kad kuoja ar karšis jo atsisakytų. Kartais toks maistas net nepasiekia gerklės, kadangi jau ekstraoraliniame etape žuvis nusprendžia, kad tai ne jos skrandžiui skirtas patiekalas.
Telkinių tarša (ypač sunkiaisiais metalais), dėl to ar dėl kitų priežasčių pakitusi vandens cheminė sudėtis gali labai neigiamai veikti žuvų skonio receptorius. Upėse bei pratekančiuose arba dideliuose vandens telkiniuose minėti neigiami veiksniai pasitaiko retai, bet mažuose tvenkiniuose, uždumblėjusiuose ežeriukuose tokie reiškiniai gali būti pagrindinė prasto kibimo priežastis. Tai taip pat veikia ir žuvų skonio prioritetus, nepaisant to, kuo jos lig tol dažniausiai maitinosi.
Kita vertus, smarkiai pakitusi vandens cheminė sudėtis gali būti pagrindinė priežastis, dėl kurios iš esmės pasikeis to telkinio ichtiofaunos sudėtis. Todėl pradžioje rašinio minėti karosai galėjo įprasti misti nebūdingu savo rūšiai maistu arba, lyg užkietėję rūkaliai, prarasti skonį.
Apie karpį ir citriną
Išalkęs žmogus ne itin kreipia dėmesį į maisto kokybę ir valgydamas neretai net nejunta patiekalo skonio – jo organizmas reikalauja maisto. Keista, bet žuvys šiuo atveju yra išrankesnės. Žinoma, jos irgi bus priverstos ėsti tai, kas bent kiek atitiks jų skonio reikalavimus, tačiau, galimas dalykas, prie neįprasto maisto neprisilies ir nudvės iš bado.
Esant pasirinkimui žuvys nedvejodamos puls prie ėdesio, kuris savo skoniu artimiausias įprastiniam jų maistui. Įvairios žūklėje naudojamos tešlos, blynai, makaronai, kruopos, grūdai ir kt. iš tiesų nėra tai, kuo žvynuotosios minta savo gimtajame vandens telkinyje, tačiau savo skoniu šie natūralaus maisto pakaitalai kartais gali netgi pranokti taip dažnai ant kabliukų kabinamus sliekus, musės ar uodo trūklio lervas bei kitus gyvūninės kilmės masalus. Galimas daiktas, kad svarbu ne tai, jog žvynuotosios nori augalinių patiekalų, nors žvejai šventai įsitikinę, kad atėjus vasarai dauguma karpinių žuvų pereina prie augalinio maisto, tačiau šie masalai tuo metu savo skoniu artimiausi tikrajam žuvų maistui šiltuoju metų laiku.
Kita vertus, kai kuriuose telkiniuose kuojos, karšiai, šapalai praktiškai ištisus metus (net iš po ledo!) kimba ant kruopų, kukurūzų ar žirnių. Įpratino žvejai? Galbūt. O gal ir ne.
Mokslininkai paskaičiavo, kad žuvų skonio receptoriai yra išlavėję iki tokio lygio, jog, tarkim, druską jos jaučia 205 kartus jautriau nei žmones. Tai daug ką pasako. Manyčiau, kad rūkaliaus pirštais apčiupinėtas masalas iš tiesų gali žvynuotosioms pasirodyti neskanus.
Taip pat neigiamai žiūriu ir į žvejų įprotį paspjaudyti masalą. O gal šis meškeriotojas ką tik sukramtė antaninį obuolį, o dabar bandys suvilioti karosą. Šiai žuviai rūgštelė nelabai patinka... Teko skaityti apie ichtiologų eksperimentus nustatinėjant, kokiai žuvų rūšiai koks skonis labiausiai priimtinas. Labai įdomūs rezultatai.
Kadangi daugiausiai kalbėjau apie karosą, tai nuo jo ir pradėsiu. Šiai karpinių žuvų rūšiai gardžiausias masalas bus tas, kuris turės saldų arba vos kartoką skonį, bet jos bėgs šalin nuo sūraus maisto. Vaivorykštiniams upėtakiams ir dyglėms labiausiai patinka rūgštis.
Dar rūgščiau užkrimsti mėgsta karpiai, kas mane, atvirai pasakius, nustebino. Juk iš tiesų keista, kadangi daug baltyminių kukulių gaminama su medaus ar karamelės kvapais, juolab karpis ir karosas labai giminingos žuvys, netgi gali kryžmintis, o skoniai tokie skirtingi... Įdomu, ką mieliau ėstų jų mišrūnas, apie tai neradau jokios informacijos... Karpiams neblogas yra ir kartaus skonio maistas.
Kuojos kažkodėl mėgsta kraštutinumus – geriausiai joms siūlyti arba saldų, arba sūrų maistą. Saldumynus mėgsta ir strepečiai bei baltieji amūrai. Ichtiologai tokį pasirinkimą aiškina tuo, kad visos trys saldumynus mėgstančios žvynuotųjų rūšys suvartoja daug augalinio maisto, o jame yra sacharozės.
Sūrius patiekalus vertina ir kiršliai bei minėti strepečiai. Kiršliai mėgsta dar ir kartų maistą. Šapalai, beje, taip pat. Tai nesunkiai galima paaiškinti – šios žuvys suėda daug tikrųjų vabzdžių (turiu omenyje ne lervas), kurių kūne yra chitino, o šis yra kartokas. Apie tyrimus su kitomis žuvimis nieko nerašoma, bet pabrėžiama, kad praktiškai visų rūšių natūralaus skonio, t. y. pagaminti iš sliekų, įvairių lervų ir pan., atraktantai jaukinant bei maitinant žuvis davė tik teigiamų rezultatų.
Taigi po intensyvių bandymų mokslininkų ir žvejų išvados sutapo: universaliausi yra natūralios kilmės masalai. Todėl, jei nežinote, kokių žuvų tikėtis, maukite ant kabliuko slieką – vis kas nors užkibs...
Romualdas Žilinskas
