Žuvų nerštas – šventas metas
Pavasaris meškeriotojams visada asocijuojasi su žuvų nerštu. Ak, taip – dar ir su draudimų žvejoti gausa. Tačiau šie „tabu“ ir yra tiesiogiai susiję su tuo metu vykstančiu žvynuotųjų giminės tęsimu. Kaip supratote, straipsnio tema – nerštas.
Pirmoji iš visų mūsų žuvų šių metų pradžioje ar net anų metų pabaigoje ikrelius pažėrė vėgėlė. Apie upėtakį nė nekalbu, nes vis spėlioju – jis vėliausiai ar anksčiausiai neršia, juk tada būna spalis, lapkritis...
Bet tai yra veikiau išimtis iš bendro konteksto, nes dauguma žvynuotųjų ikrus beria balandžio-birželio mėnesiais. Galbūt, jei pavasaris ankstyvas ir šiltas, dar kovo viduryje vestuves atšvenčia ir lydekos.
Kaip ten bebūtų, tačiau gyvenimas vandenyje nesustoja ir nuolat pasikartojantys procesai tęsiasi. Na, o žvejams bus naudinga prisiminti kai kuriuos žuvų neršto niuansus, juolab, kad kai kam tai gal net nelabai rūpi – neršia, tebūnie, ar kas joms trukdo? O gali būti ir taip, beje. Tačiau pradėsiu nuo pradžių...
Ar galima atskirti vyrą nuo moters?
Galbūt pirmiausia derėtų pakalbėti apie išorinius abiejų lyčių žuvų skirtumus. Kas namuose laikė akvariumą, tikriausiai pastebėjo, kad kai kurių žuvų rūšių patinai ir patelės beveik nesiskiria, kartais tai gali nustatyti tik labai patyręs akvariumistas, bet kitų rūšių lyčių skirtumai yra labai akivaizdūs. Bet tai tropinės žuvys, o kaip yra pas mūsiškes?
Lietuvos upių ir ežerų gyventojos paprastai subręsta trečiaisiais-ketvirtaisiais gyvenimo metais. Jauniklių žuvų lytį atspėti yra daug sunkiau, na, o suaugusių daugiau patyrusiam ichtiologui įmanoma. Žvejui mėgėjui? Na, nežinau, manyčiau, kad kai kurių rūšių žuvis vargu ar kas iš meškeriotojų šimtu procentų atskirtų, veikiausiai tiksliai nepasakytų, kur yra „vyras“, o kur – „moteris“...
Tiesa, derėtų akcentuoti, kad patinai bręsta anksčiau nei patelės, t. y. trečiaisiais gyvenimo metais, o patelės neršti gali tik dar po metų.
Taip pat nereikia galvoti, kad toks terminas galioja visoms žuvų rūšims, tiesiog tai daugumos mūsiškių žuvų augimo tendencijos. Tarkim, ūsoriai, salačiai ar šamai, pasak ichtiologų, brandaus amžiaus pasiekia tik ketvirtaisiais-penktaisiais gyvenimo metais, o saulažuvės – jau antraisiais. O štai kažkada gyvenę mūsų upėse eršketai daugintis galėdavo tik dvyliktais-tryliktais gyvenimo metais. Gaila, juo sunkiau bus atstatyti šių žuvų populiaciją šalies vandenyse, tai bandoma daryti, bet kažkaip labai vangiai...
Nukrypau nuo temos, tad dar grįžtu prie tų lytinių skirtumų. Paprastai ne neršto metu žuvų lyčių skirtumus galima nustatyti pagal antrinius lytinius požymius. O tai, kaip sako mūsų Visuotinė enciklopedija, yra „...lyčiai būdingi kūno sandaros ypatumai, audinių sudėties, fiziologiniai ir psichologiniai funkcijų skirtumai, kurie neturi tiesioginio ryšio su dauginimusi“. Kad aiškiau būtų palyginkime žmones: vyrų kaulais stambesni, jie turi ryškų Adomo obuolį, moterų pirštai ilgesni, joms neauga plaukai ant krūtinės ir pan. Deja, psichologinių ypatumų žuvims nepritaikysiu...
Jei bandytume ieškoti kažkokių daugiau išreikštų antrinių lytinių požymių pas mūsų gėlųjų vandenų žuvis, tuomet vertėtų atkreipti dėmesį į šamus. Jų patinų krūtinės pelekai yra didesni ir tvirtesni nei patelių, bet tai galima matyti tik pagavus bent porelę panašaus dydžio ilgaūsių. Vargu ar daug tokių laimingų žvejų pas mus yra. Tiesa, panašiai galima skirti ir lynus bei gružlius, kurių patinų krūtininiai pelekai irgi vos ilgesni. O štai plekšnių abiejų lyčių atstovai turi netgi skirtingo tipo žvynus.
Tačiau neršto metu daugumai mūsiškių žuvų rūšių jau nesunku nustatyti, kur bus patinas, o kur – patelė. Pavyzdžiui, lašišos, kurių patinai turi kabliu lenktą apatinį žiomenį, skiriasi jų ir spalva. Įdomu tai, kad kai kurie lašišų patinėliai gali nemigruoti į jūrą, o pasilikę upėse įgauna nykštukinę formą ir subręsta vos dviejų-trejų metų. Karpinės žuvys pirmiausiai išsiduoda pagal ant patinų galvų ar net ant viso kūno esančias savotiškas mažutes karputes. Upėtakių ir kiršlių patinėliai tampa ryškesni, jų dėmės labiau išsiskiria kūno fone.
Toks patinų pasipuošimas, jei karpinių žuvų karputes irgi laikysime kažkokiu grožio elementu, leidžia patelėms atskirti subrendusius patinus nuo jauniklių. Taip pat patys ryškiausi ar labiausiai krentantys savo išore patinai sulaukia didesnio patelių dėmesio, o tai jau natūralios atrankos dėsniai – patelės renkasi stipriausius, labiausiai įmitusius, kas pasireiškia jų vestuvinio apdaro išskirtiniu patrauklumu.
Poros, grupelės ir grupės
Įdomus dar vienas dalykas. Patinų ir patelių santykis natūraliomis sąlygomis skirtingų rūšių žuvims gali būti labai įvairus. Veikiausiai tai lemia jų dauginimosi ypatumai, nes skirtingos žuvys neršia skirtingomis sąlygomis ir, norint užsitikrinti pilnavertį nerštą, reikia, kad jame dalyvautų atitinkamas kiekis abiejų lyčių atstovų.
Pavyzdžiui, 47 karšių patinams tenka 53 patelės. Ešeriai labiausiai mėgsta lygų skaičių, tad paskaičiuota, jog 49 patinams vidutiniškai išeina po 50 patelių – praktiškai vienodai...
Didžiausią haremą turi plekšnės, kadangi paprastai jų jauniklių patinų ir patelių santykis yra 1:1,5. Menkės irgi nelabai atsilieka – 41 patinui priskaičiuojamos 78 patelės. Didesnis patelių skaičius atrodo gana keistai, nes daugumos žuvų rūšių nerštas vyksta taip, kad keli patinai apvaisina vieną patelę. Taigi „vyrams“ tenka padirbėti iš peties.
Didelė dalis karpinių žuvų rūšių neršia būriu. Tai ir karšiai, ir aukšlės, ir plakiai, ir meknės, žodžiu, dauguma. Netgi ešeriai neršia grupėmis.
Bet lydekos ar lašišos tai jau daro kitaip. Šioms žuvims poruojantis dalyvauja viena patelė ir keletas patinų. Turiu omenyje, kad netgi grupinio neršto metu susidaro savotiškos mažos grupelės iš vienos patelės ir kelių patinėlių.
Mūsiškių žuvų tarpe gali būti ir tikros poros. Taip dažniausiai ikrelius beria stambūs sazanai ir šamai.
Kaip nekeista, bet kai kurios mūsų telkiniuose gyvenančių žuvų rūšys visgi nėra jau taip abejingos savo palikuonims. Žinoma, nepralenkiama šiuo atžvilgiu dyglė, kurios patinėlis ne tik susuka savotišką lizdelį, bet ir saugo ikrus bei ką tik išsiritusius jauniklius.
Tačiau kitos žuvys irgi savaip gina palikuonis. Tarkim, lašiša prieš nerštą išvalo dalį žvirgždėto dugno, nugena šalin kitas žuvis. Deja, toks agresyvumas neretai jai kainuoja ir gyvybę – brakonieriai lašišai palei nosį pakiša kokį nors spininginį masalą.
Gal mažiau akcentuojama, tačiau panašiai elgiasi ir šamai – ilgaūsis patinas saugo ikrus iki išsirita lervutės. Sterkų patinai irgi sukinėjasi netoli „lizdų“ – pelekais vėdina ikrelius, t. y. duoda jiems daugiau deguonies ir kartu nuvalo dumblo nuosėdas.
Neršiančių karšių lydekos neėda
Paprastai besiruošdamos nerštui žuvys (tos, kurios neršia grupėmis) jau iš anksto ima formuoti būrius. Tai gali būti ir vienodo amžiaus individai, tačiau kitoms žvynuotųjų rūšims būriavimasis nėra taip svarbu ir tose žvynuotųjų grupėse vienodomis teisėmis neršia įvairaus amžiaus žuvys.
Gali būti netgi taip, kad būrys susidarys iš kelių rūšių žuvų. Karpinių rūšių žvynuotosioms toks variantas nėra retas ir, jei nerštas sutampa, tuo pat metu gali neršti, tarkim, kuojos ir plakiai ar karšiai ir raudės. Ichtiologijoje yra užfiksuota atvejų, kuomet šių rūšių žuvys kryžminosi natūraliu būdu, tačiau jų palikuonys praktiškai visada būna nevislūs.
Dar įdomiau, kuomet sutampa plėšriųjų ir taikiųjų žuvų (t. y. tų plėšrūnių aukų) nerštas. Paprastai karšiai neretai tampa sterkų užkandžiu, bet esant tam tikroms sąlygoms šios dvi rūšys gali daugintis šalimais be jokios reakcijos į kaimynes – plėšrūnai tuo metu būna užimti kitkuo ir karšių neliečia. Apskritai dauguma žuvų neršto metu nesimaitina, tad tokį fenomeną galima nesunkiai paaiškinti.
Kiek kitaip yra su tomis žuvimis, kurios neršia porcijomis. Tai mūsų karosai, aukšlės, plakiai, tam tikromis sąlygomis netgi kuojos. Porcijinis nerštas turi tą privalumą, kad esant staigiam atšalimui, deguonies trūkumui ar apskritai kokioms nors kritinėms sąlygoms ikreliai gali žūti. Tačiau kada juos žuvys beria kas kažkiek laiko, labai didelė tikimybė, jog palikuonių visgi sulauks. Bet tarpais tarp neršto periodų šitokios žvynuotosios turi maitintis.
Todėl visai nenuostabu, aukšlės puikiai kimba ir neršto metu. Kaip taisyklė neršdamos nesimaitina plėšrūnės. O tolimųjų rytų lašišos netgi žūsta po neršto nuo išsekimo.
Ko reikia ir nereikia žuvų nerštui
Kiekvienai žuvų rūšiai reikalinga tam tikra aplinka, kad jos galėtų neršti. Pirmiausia tai yra vandens temperatūra. Kita vertus, dalis žuvų neršia ne tik pavasarį.
Jau minėjau, kad vėgėlėms palankiausias metų laikas yra žiema, kai vandens temperatūra būna apie netoli 1–3° C. Gruodžio mėnesį neršia ir peledės, lapkričio-gruodžio – sykai, seliavos.
Lašišos, šlakiai, upėtakiai vestuves rengia rudenį, nors, tarkim, upėtakių nerštas esant nepalankioms sąlygoms kartais trunka ir iki sausio mėnesio. Vandens temperatūra tuo metų laiku gali svyruoti nuo 3 iki 8° C.
O ir apskritai yra temperatūros ribos, kurios ir reiškia, kad tuo metu palankus metas neršti. Ešeriams tai bus 7–8° C, kuojoms – 10°C, karšiams –12–14° C, sazanams – 15° C, plakiams – 16–17° C, karosams – 17–18° C, karpiams – 18° C ir t. t.
Visgi vandens temperatūra – tik vienas veiksnių stimuliuojantis žuvų nerštą. Tam turi būti ir atitinkama vandens cheminė sudėtis, apšviestumas, ištirpusio deguonies kiekis ir pan.
Be abejo, nerštui reikalingos ir tam tikros vietos, kuriose žuvų ikrai galėtų vystytis. Kai kurioms žuvų rūšims tam tiks žvyras ar bent jau smėlio žvyro mišinys (žiobriai, ūsoriai, šapalai), kitoms pageidautina kokia nors povandeninė augalija (karšiai, kuojos, plakiai). O štai lydekos labiausiai mėgsta užliejamas pievas.
Pagal tai, kur žuvys neršia, jų ikrai irgi turi kažkokias tik tai rūšiai būdingas savybes. Paaiškinsiu.
Tarkim, šapalo ikrai neperneša ryškios šviesos, tačiau jiems reikia daug deguonies, todėl tokie ikrai tuojau pat po neršto būna nunešami srovės tarp nedidelių akmenėlių, kur jie ir vystosi. Arba žuvų, kurios mėgsta neršti augalais apaugusiose įlankose, ikrai turi savybę prilipti prie vandenžolių, kadangi nukritę ant dugno jie dumble jaustų deguonies stygių ir žūtų. Gali būti, kad po kurio laiko ikrai atsiklijuos nuo augalų, tačiau plaukios vandens viduriniuose sluoksniuose.
Panašiai yra su lydekų ikrais. Pradžioje jie tvirtai prisiklijuoja prie apsemtų žolių, nes plačiose atviruose apsemtuose plotuose tokiu metų laiku pučia stiprūs vėjai ir bangos gali išmesti ikrus į krantą. Kita vertus, šitokios nerštavietės greitai senka, todėl po kurio laiko ikrai atsiklijuoja ir krentant vandens lygiui kartu pavandeniui traukiasi į gilesnes vietas.
Nesant palankių neršto sąlygų žuvys gali visai nesidauginti. Tokiu atveju jų ikrai nesubręsta iki reikiamo lygio ir paprasčiausiai ištirpsta organizme. Tačiau toks procesas yra rizikingas, kadangi žuvys vėliau gali prarasti galimybę apskritai turėti palikuonių.
Vandenų užterštumas, maisto stygius ir kiti nepalankūs veiksniai, jau nekalbant apie prastas meteorologines sąlygas, neigiamai įtakoja žvynuotųjų nerštą. Tiesa, buvau užsiminęs apie veiksnius, kurie gali neigiamai veikti nerštą priklausomai nuo tiesioginės žmonių veiklos.
Tarkim, staiga nedideliame vandens telkinyje atsiradusi žemkasė išgremš dugną taip, jog kai kurios to telkinio žuvys nebegalės neršti. Arba nepamatuotai nuleistas tvenkinio vandens lygis. Į tokius dalykus žmonės dažnai nekreipia dėmesio, nors tai labai neigiamai veikia visą telkinio ekosistemą.
Tiesa, visa tai yra įforminta įstatymiškai. Na, kad žuvys galėtų ramiai neršti. Kalbu apie dirbtinius vandens lygio kaitaliojimus, žemkases ir pan. Deja, tik įforminta, nes, kiek teko stebėti, nelabai kas tų įstatymų paiso, o aplinkos inspekcija irgi žiūri pro pirštus – neva sudėtinga nustatyti pažeidimo mąstą...
Netgi didelis triukšmas gali nepataisomų padarinių žvynuotųjų nerštui. Savo laiku netgi caro įsakymu buvo draudžiama kai kuriose upėse velėti tam tikru metų laiku moterims žlugtą, o bažnyčioms skambinti varpais.
Deja, dabar į tokius dalykus mažai kas kreipia dėmesį ir žuvų neršto laikotarpiu po ežerus zuja vandens motociklai, o upėse plauko motorinės valtys. Jau pakanka to, kad visuotinis klimato atšilimas irgi neigiamai pradėjo veikti kai kurių žuvų nerštą.
Todėl belieka giliai atsidusti ir tikėtis, kad ir žuvys, kaip kiti šios Žemės gyvūnai, sugebės kažkaip prisitaikyti prie nepalankių joms sąlygų. Bet ir patys pasistenkime jas apsaugoti. Bent minimaliai, kiek leidžia mūsų galimybės.
Romualdas Žilinskas
