Žuvis, kurios žiemą negaudome
Prasidėjus žiemai, vandenis užsidengus pirmam ledui įprasta žieminių straipsnių rašymo „sezoną“ pradėti pasakojimais apie ešerių žūklę. Bet rašyti apie karoso gaudymą iš po ledo... Jums tai atrodo ne visai tradiciška, veikiausiai gal net panašu į pasaką, nes karosai jau seniai įsirausę į dumblą miega? Ne visai taip. O kaip iš tiesų – skaitykite ir suprasite.
Neseniai ir karpininkai tikriausiai savo kolegas būtų pirštais užbadę, jei jie bandytų meškerioti karpius užšalusiuose tvenkiniuose. Tačiau dar žurnale „Žūklė“ esu publikavęs straipsnį su nuotraukomis, kuriose karpių gaudytojai sėdi ant ledo. Ir pagauna savo geidžiamų žuvų. Suprantama, ne tiek, kiek vasarą, meškerioja ne taip, kaip šiltesniu metų laiku, bet visgi žvejoja. Ir ne tuščiai.
O kuo karosas lepesnis už karpį? Aš sakyčiau, kad netgi priešingai – tai karpis labiau šilumą mėgstanti žuvis.
Į Ukrainą vykti žvejoti nebūtina
Pasiskaitęs žvejybinę literatūrą, kuri buvo parašyta prie kokius dvidešimt metų ar daugiau, joks žvejys nedrįstu nė pagalvoti, kad ir karosai gali kibti žiemą. Nesąmonė... Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau gauname žinių iš vienos ar kitos mūsų šalies vietos, kad žvejams netgi viduržiemį staiga ėmė kibti karosai arba lynai.
Manyčiau, kad jie vis užkibdavo ir anksčiau. Bet dabar žiniasklaidos priemonės, turiu galvoje internetą, yra kone žaibiškos, o žvejų reakcija į retesnius įvykius kitąsyk būna nevisai adekvati. Noriu pasakyti, kad faktai pervertinami, išpučiami, tokie įvykiai paverčiami išskirtiniais, nors išties jie tokie nėra.
Galbūt būtu galima poledinę karosų žūklę palaikyti tik meškeriotojų išmone, galbūt paprasčiausiu atsitiktinumu, bet faktai lieka faktais, juo labiau ir pats esu pagavęs ne vieną šios rūšies žuvį iš po ledo. O daugiausiai ir stambiausių – ne kokioje nors baloje, tačiau Nemune. Jei tiksliau – didelėje įlankoje, kurią kauniečiai vadina „Žiemos uostu“ ir dėl kurios kažkada kilo didelė Kauno žvejų nepasitenkinimo banga, apie tai esu rašęs, tai minėjo net respublikiniai dienraščiai, nes uosto administracija uždraudė jų teritorijoje žuvauti.
Labai gaila, nes vieta ten buvo itin dosni laimikiais, kibdavo pačių įvairiausių rūšių žuvys, tame tarpe – ir karosai. Ir tokio dydžio, kokių vasarą Nemune retai sužvejosi! Na, bet tai praeitis, meškeriotojai susitaikė su „likimu“ ir visiškai nenoriu eskaluoti tos temos. Grįžkime ten, kur niekas nedraudžia šių žuvų gaudyti.
Aš, aišku, dabar to tikrai nesiūlau, bet, tarkim, Pietų Ukrainoje karosų gaudymas iš po ledo yra įprastas dalykas ir tuose kraštuose žvejai netgi specializuojasi poledinėje karosų žūklėje. Tiesa, tose platumose klimatas švelnesnis nei mūsiškis, bet visuotinio atšilimo laikotarpiu jis Lietuvoje dabar toks, koks buvo ten prieš kokį pusšimtį metų. O karosus žiemą ukrainiečiai gaudo jau nuo neatmenamų laikų.
Jei įsigilinsime į ichtiologų pateiktas žinias, tai tikriausiai nesiryžtume karosų žvejoti netgi spalio mėnesio pabaigoje. Esant tokiai žemai vandens temperatūrai šios žuvys beveik nesimaitina. Teoriškai...
Tačiau ir vėl faktai rodo visai ką kitą. Jų toli netgi ieškoti nereikia. Štai, kad ir Kauno mariose – šiame telkinyje karosus žvejai dugninėmis traukia netgi lapkričio pabaigoje, nelygu kokie metai. Arba meškerioja vėlų rudenį plūdinėmis iš valčių. Ir vis masiškiau, nes kartais karosų laimikiai mariose pranoksta bet kokias vaizduotės ribas.
Sunku paaiškinti tokį karosų apetito pakilimą šaltuoju metų laiku, tačiau savo nuomonę aš visgi turiu. Sidabrinis karosas yra ne mūsų aborigeninė žuvis, bet kažkada introdukuotas į šalies vandenis iš Azijos. Ten jis gyvena stovinčio vandens telkiniuose, pas mus pirmiausiai irgi buvo įveistas kūdrose ar nedideliuose ežerėliuose. Bet laikui bėgant karosai vis labiau išplito ir prisitaikė gyventi netgi srauniose upėse. Kovodami dėl vietos po saule, jie pamažu ėmė išstumti mūsų aborigenines žvynuotąsias ir kuo toliau, tuo sėkmingiau su jomis konkuruoja.
Sulig kiekviena karta...
Mūsiškis paprastasis arba auksinis karosas nėra toks lankstus prisitaikant prie nepalankių gyvenimo sąlygų, jis turėjo savo nišą lietuviškų žuvų tarpe ir į svetimas teritorijas niekada nepretendavo. Tačiau atvykėlis iš Azijos visiškai kitoks ir daug kur jis visiškai išstūmė karšius, kuojas ar net savo tikrus giminaičius paprastuosius karosus. Nepamirškite, jog į mūsų kraštą ši žuvis atkeliavo jau seniai ir per tą laiką ėmė vis labiau įprasti prie lietuviško klimato. Sulig kiekviena sidabrinio karosų karta, reikia manyti, atsirado vis daugiau palikuonių, galinčių ištverti šaltesnį vandenį, staigią temperatūros kaitą.
Įprastai, ir čia jūs esate visiškai teisūs, karosai žiemos metu įsirausia į dumblą ir tarsi minkštuose pataluose lindi pusiau anabiotinėje būklėje iki pavasario. Tačiau tam reikia irgi atitinkamų sąlygų, o būtent – maždaug 0,5 m minkšto dumblo sluoksnio. Sidabrinių karosų užkariautuose vandenyse ne visur tokias sąlygas galima rasti, nes jie išplito upėse, tvenkiniuose bei ežeruose, kuriuose dugnas gali būti apskritai nedumblėtas. Ką tokiu atveju šiai žuviai reikia daryti žiemą?
Be abejonės, ieškoti vietos miegui bent kokiose panašiose vietelėse ir kartas nuo karto prabusti, kad galima būtų pasimaitinti, nes karosų medžiagų apykaita nėra galutinai sulėtėjusi, o tai reiškia, jog norint palaikyti gyvybę – tenka ką nors „įsimesti“ į skrandį. Ir taip po truputį, sulig metais atsiranda sidabrinių karosų populiacijos, kurios vėlai eina „miegoti“ ir anksti „keliasi“. Be viso to ir miega labai prastai – kartais nubunda, kad galėtų pasimaitinti. Pridėkime dar ir šiltėjantį klimatą – pamatysime, kad karosų žūklei žiemą ateityje atsiveria perspektyvos.
Įsivaizduokite, kad esate poledinės žūklės entuziastas ir turite, kur nors užmiestyje sodybą. Šalia jos, suprantama, esate išsikasę tvenkinį. Ten, be abejonės, plaukioja tuntai karosų. Į sodybą nuvažiuojate ir žiemą. Ir net nenutuokiate, kad palei slenkstį yra puiki proga išsigręžus eketę išsitraukti žuvį. Nedovanotinas neapdairumas.
Aš čia kalbėjau ir teorijas kūriau apie sidabrinius karosus, nes jų daug, jie dabar karaliauja mūsų vandens telkiniuose. Bet visiškai nereiškia, kad ir auksiniai arba paprastieji karosai žiemą visiškai nekimba. Paprasčiausiai sidabriniai bus aktyvesni, jų daugiau, jie agresyvesni, tad jei yra tvenkinyje ir vienų, ir kitų – sidabriniai kibs pirmieji. Na, jei ten gyvena tik auksiniai – tuomet variantas bus vienintelis. Tačiau visgi aborigeniniai karosai yra vangesni, sunkiau sugundomi, gerokai tingesni.
Kaip supratote iš mano užuominos apie „Žiemos uostą“, pirmuosius karosus iš po ledo pagavau gana seniai. O po to jau ėmiau bandyti laimę ne tik tose vietose, nes panašių galima rasti ir kitur.
Juolab, kad pastarosios žiemos tam palankios, kadangi... beveik nebuvo ledo. Na, galbūt neskaitant dviejų ar trijų paskutinių, šitos jau išties panėšėjo į normalesnes žiemas. Tačiau ir šaltesnės tam tiko, tik yra viena esminė detalė – karosas geriau kimba būtent pirmledžiu, nes kai kur šį žuvis gali apskritai žiemą į masalus beveik nežiūrėti, yra telkinių, kuriuose viduržiemį irgi vargu ar pagausi. Štai jums ir atsakymas, kodėl šis straipsnis publikuojamas žiemos sezono pradžioje.
Todėl būtent šiltesnėmis žiemomis ir derėtų tikėtis gero karosų kibimo. Žinoma, kils klausimas, kaip tada aš juos žvejojau, jei vanduo nesušalo?
Maži tvenkinukai ir Nemuno senvagės, kuriose galima iš po ledo sugundyti karosus, pasidengia ledu net ir šilčiausią mūsų žiemą, tad sąlygos jų meškeriojimui susidaro kone idealios. Dideliuose ežeruose, tvenkiniuose karosai vargu ar užkibs. Nemuno įlankose tokia galimybė visai nemenka, bet jis retą žiemą būna tvirtu ledu pasidengęs. Geriau jau nerizikuoti...
O štai senvagėse nėra ko bijoti. Visgi reikėtų pasirinkti tokias, kurios nesusisiekia su upe arba bent jau nėra žinomos, kaip geros kuojų, plakių arba ešerių gaudymo vietos. Ten, kur gausu kitų žuvų, karosų irgi kažin ar pagausite, gal vieną kitą atsitiktinį egzempliorių, nes masalą greičiau už apsnūdusius karosus spės praryti pūgžliai, ešeriai ar kuojos.
Dėl šios priežasties ir tvenkinukus patarčiau pasirinkti tokius, kuriuose be karosų šių žiemą aktyvių žuvų nėra arba jų nedaug. Taip pat reikėtų ieškoti vandens telkinių, kuriuose nejuntamas deguonies badas, kur dugnas nelabai dumblėtas, tačiau gausu įvairių kliuvinių, šiekštų, gali būti ir nunykusių žolių likučių.
Man tai yra savotiškas paradoksas, nes, minėtose Kauno mariose pagautas iš po ledo karosas yra neeilinis įvykis. Jei šios žuvys kimba lapkritį, tai nejau jos taip staigiai nustoja visiškai maitintis tik užsidengus ledui, kada bendra viso telkinio vandens temperatūra praktiškai beveik nekinta. Na, gal 1–2 °C. Reikėtų pasiklausti ichtiologų, ką jie mano šiuo klausimu.
Kita vertus, gal aš ne viską žinau. Gal tie vieniši gaudytojai šalia nendrynų, kurie nelenda į ant Kauno marių esantį „turgų“, o jis paprastai tįsta ties pačia telkinio vaga, kaip tik ir gaudo karosus. Dabar jie skaito šitą straipsnį ir kikena...
Kaip matote, telkiniui yra tam tikri reikalavimai ir jį išsirinkti nebus labai paprasta. Kita vertus, netgi radus tokį, nėra tvirtos garantijos ar vietiniai karosai kibs. Kaip parodė praktika, dviejuose beveik identiškuose tvenkiniuose (be viso to dar ir besijungiančiuose upeliu) karosų požiūris į jiems siūlomus masalus gali būti visiškai skirtingas. Veikiausiai yra ir kitų niuansų, kuriuos iš karto pamatyti nepavyksta. Arba tektų tapti kone profesionaliu karosų gaudytoju iš po ledo.
Tiesą sakant, juo netapau, bet ir neapleidau tokio užsiėmimo. Jis man malonus dar ir tuo, kad karosų žūklėje žiemą yra nemažai savitumo. Tačiau apie tai – kitame rašinyje...
Romualdas Žilinskas
