Vandens džiunglių labirintuose. Žuvų mėgstami ir nemėgstami
Nors be jokių išlygų visi vandens augalai vienaip ar kitaip susiję su žuvimis, tačiau jų tarpe yra tokių, kurie žvynuotąsias traukia tarsi magnetas. Dar daugiau – konkrečių rūšių žuvis, o tai žvejams jau yra gera nuoroda ieškant būsimo laimikio.
Kuo pasireiškia toji trauka dažniausiai galima paaiškinti, tai ir stengiuosi daryti šiame straipsnių cikle. Visgi kartais tarp tam tikrų augalų ir šalia jų nuolat besisukinėjančių žuvų neįžvelgiu jokio ryšio – žvynuotosioms patinka būti prie tų vandenžolių ir tiek. Arba, kaip pamatysite skaitydami straipsnį, žuvys kai kurių augalų privengia.
Tačiau veikiausiai ichtiologai ar hidrobotanikai pamatytų gerokai daugiau nei paprastas žvejys, nes gamtoje nieko šiaip sau niekada nebūna. Juk galimai tos sąsajos (ar atgrasymas) yra daugiapakopės, netiesioginės, todėl vien įžvalgų tokiais atvejais nepakanka, reikia dar ir atitinkamo išsilavinimo.
Puikus viso to pavyzdys būtų alijošinis arba moksliškiau alavijinis aštrys (Stratiotes aloides). Dažnai lydekas viliojantys žvejai mini šį augalą, nes jo sąžalynuose itin mėgsta slėptis nedidelių ežerėlių lydekos. O kodėl būtent šalia aštrio tūno aštriadantės plėšrūnės, sunku pasakyti. Žodžių žaismas, suprantama, čia visai ne prie ko.
Beje, stratiotes graikiškai būtų kareiviai. Kaip matote, daugiskaita, bet toks pavadinimas irgi turi racijos, kadangi iš vieno vos 1 cm dydžio šio augalo stiebo išsišakoja keliolika lapų, kurie savo forma panašūs į kardus. Bet tik iš tolo, nes lapų pakraščiai yra šiek tiek dantyti. Tad vienas alavijinis aštrys yra tarsi ištisa kareivių kuopa...
Man pačiam šis augalas labai panašus į nupjautą ananaso viršūnę. Bet kiekvienas juk savaip mato jį supantį pasaulį.
Alavijinis aštrys turi ir trumpą, bet storą šakniastiebį, tačiau jo augalui prireikia tik tam tikru metų laiku. Iki žydėjimo ši vandenžolė būna nusileidusi į vandens telkinio dugną, o žydėjimo metu, liepos–rugpjūčio mėnesiais kelia į paviršių ir ne vien žiedus, tačiau ir savo „kardus“. Vėliau, kuomet subrandina vaisius, vėl nusileidžia į dugną. Tuo metu aštrio pažastyse išauga ilgi ūgliai ant kurių susiformuoja naujos skrotelės. Dar rudens pradžioje jos atitrūksta nuo motininio augalo ir taip telkinyje padaugėja šių augalų.
Augti alavijiniai aštriai gali ne tik ežeruose, tačiau ir tvenkiniuose, randami lėtai tekančiose upėse bei jų senvagėse. Alavijinio aštrio žiedeliai, palyginti su pačiu augalu, nedideli. Jie balti, trilapiai, negausūs.
Aštrių (Stratiotes) gentyje yra keturios rūšys. Lietuvoje randama tik minėta vienintelė. Iš vandens ištraukti aštriai kažkada buvo naudojami dirvoms tręšti, o išdžiovinti ir susmulkinti maišomi į kiaulių pašarą.
Vienas iš labiausiai žinomų vandens augalų (na, bent jau visi girdėjo tą pavadinimą) yra elodėja (Elodea). Taip vadinama vandenplūkinių (Hydrocharitaceae) šeimos augalų gentis, o rūšis, kuri auga pas mus yra kanadinė elodėja (Elodea canadensis).
Jau pagal pavadinimą galima spręsti, kad tai ne mūsiškis augalas. Ir iš tiesų jis kilęs iš Šiaurės Amerikos. XIX a. pradžioje elodėjas imta auginti akvariumuose. Europos žemyninėje dalyje augančios natūraliomis sąlygomis jos pirmiausiai pastebėtos Vokietijos vandens telkiniuose, kur apie 1840 m. pateko iš Berlyno botanikos sodo. Po to kanadinės elodėjos ėmė sparčiai plisti visame žemyne. Lietuvoje pirmąsyk užfiksuotos 1884 m., pagal kitus duomenis 1899 m. Nors mūsų vandenyse šis augalas sėklų ir nesubrandina, bet puikiai dauginasi vegetatyviniu būdu – stiebo dalimis, žiemojančiais pumpurais.
Savo tėvynėje kanadinė elodėja auga dumblinguose stovinčio vandens telkiniuose. Net jos genties pavadinimas – graikiškai helodes – kilęs iš žodžio pelkinis, drumstas. Tačiau atvykėlei naujos sąlygos pasirodė palankesnės ir ji pas mus gali tarpti bet kokio tipo vandens telkiniuose.
Visgi balos, karjerai, nedideli tvenkiniai ir ežeriukai, upės ir upeliai, kur gausiau dugno nuosėdų, yra jų stichija. Kai kuriuose telkiniuose elodėjų priauga tiek daug, kad užgožia kitus vandens augalus ir juos visiškai išstumia. Taip pat pradingsta erdvė plaukioti žuvims, žiemą žvynuotosioms kyla pavojus uždusti, elodėjos trukdo laivininkystei. Deja, išnaikinti šių augalų niekaip nepavyks, nes jie labai greitai atsikuria iš likusių šakelių, stiebų gabalėlių.
Šis daugiametis augalas Lietuvoje paskelbtas invazine rūšimi. Tačiau, pasak mokslininkų, elodėjų nesulaikomas plitimas liovėsi, kadangi šios vandenžolės jau užėmusios praktiškai visus bent kiek joms tinkamesnius vandenis. Kita vertus, šylantis klimatas yra palankus minėtiems augalams, kadangi, senkant telkiniams ir šylant jų vandeniui, fiksuojamas itin didelis elodėjų suvešėjimas.
Elodėjų yra 15 rūšių, laimei, pas mus pakliuvo tik vienintelė. Kanadinė elodėja turi ilgą stiebą (iki 2 m ilgio), ant kurio po 3 yra išsidėstę iki 15 mm ilgio ir iki 4 mm pločio menturiniai lapai. Augalas gali stiebtis dugne, bet dažniau plūduriuoja vandens storymėje nuo šakoto stiebo išleidęs plonas siūlines šaknis. Žiedai labai smulkūs, šviesiai violetiniai arba balti. Nors elodėjos mūsų vandenyse žydi ne kasmet, bet, kaip sakiau, joms to ir nereikia.
Nežinau kodėl, bet paprastai dauguma žuvų, jei tik yra galimybė, elodėjų sąžalynų privengia. Tiesa, galimybės gali ir nebūti, nes kai kuriuose nedideliuose vandens telkiniuose šie augalai užėmę visą vandens plotą arba, jei telkinys labai gilus, tankiai veša priekrantėse. Kaip matote, elodėjų miško pakraščiuose gali būti visai nemenka gelmė, į tai derėtų atkreipti dėmesį braidžiojant.
Norint normaliai pažuvauti tokiuose ežeruose ar tvenkiniuose, tenka bristi arba ilgakočiais grėbliais rauti vandenžoles ir taip pasidaryti švarią žūklavietę. Deja, neilgam, kadangi po savaitės ar dviejų elodėjos vėl užgoš išvalytą plotą. Plonu valu čia žuvauti nepatariu: elodėjų masė didelė ir, niurktelėjęs į jų tankumyną, stambesnis karosas arba lynas dings su visu kabliuku.
Pagal savo gyvenimo būdą – tai irgi panirę vandenyje augalai, – panašios nertys (Ceratophyllum), vienintelė nertinių (Ceratophyllaceae) šeimos augalų gentis. Jų yra 6, pagal kitus šaltinius, 7 rūšys. Lietuvoje randamos dvi: paprastoji nertis (Ceratophyllum demersum) ir gležnalapė nertis (Ceratophyllum submersum). Pastaroji mūsų vandenyse reta, buvo įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau dabar jos ten jau neberandu...
Šį augalą, bent jau paprastąją nertį, irgi puikiai pažįsta daugelis meškeriotojų. Pastarosisios vandenžolės stiebas ilgas (iki 2 m), kietokas, bet trapus, lapeliai standūs, dvišaki, ploni, nes suskaldyti į siūliškas skiltis. Dėl to daug kas nertis vadina ragalapėmis. Kita vertus, man toks pavadinimas netgi taiklesnis ir atitinka graikišką genties pavadinimą – keratos – ragas, phyllon – lapas.
Žydi nertys liepos mėnesį labai smulkiais lapų pažastyse susidariusiais žiedeliais, kuriuos apdulkina vanduo. Jų vaisius yra lygus ar su keliais rago pavidalo dygliais vienasėklis lukštavaisis. Tos mažos juodos sėklytės kurį laiką plūduriuoja vandenyje, retsykiais prikimba prie kokio nors vandens gyvūno, po to nuskęsta ir dugne sudygsta. Tačiau šaknys neišsivysto, ir augalas pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius. Nertis nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, dėl ko giedrą dieną grimzta gilyn. Kai kada jų randama net 9 m gelmėje.
Paprastųjų nerčių apstu tiek stovinčiuose, tiek tekančiuose vandenyse. Visgi pastarieji augalai labiau mėgsta didesnius vandens telkinius ir privengia stipresnės srovės.
Nertimis minta kai kurios žuvys, mėgsta pakramtyti sraigės, šiuos augalus lesa vandens paukščiai. Tarp šitų vandenžolių puikiai gali slėptis mailius, juolab, kad čia visada ras maisto, kadangi tarp nerčių siūlinių lapų slapstosi įvarūs smulkūs vandens gyviai. Didesnės žuvys į nerčių sąžalyną neįlis, nebent laikysis šalia augalų, tarkim, atplaukę ešeriai sukinėsis netoli vandenžolių ir tikėsis žioplo mailiaus.
Faktas, kad nerčių priaugusiuose vandens plotuose rasime kone visų rūšių to vandens telkinio žvynuotųjų. Deja, kai kur šių augalų priauga itin daug ir, kritus vandens lygiui, kai kuriose telkinio atkarpose tiesiog neįmanoma žvejoti.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
