Vandens džiunglių labirintuose. Pusiau krante, pusiau vandenyje

Jų tarpe yra ir labai retų augalų, bet pastarųjų galbūt plačiau aprašinėti neverta, pakaks įsiminti sutinkamus dažniausiai. Turiu omenyje, tų augalų pavadinimus, nes šiaip jau meškeriotojai vizualine atmintimi tikrai nesiskundžia, deja, kaip tiksliai vadinasi viena ar kita vandenžolė, žino nedaugelis.

Nors yra ir išimčių, manau, bent tris-penkis augalus atpažintų kone visi žūklautojai.

Viena tokių būtų viksva (Carex). Šios genties augalai priklauso viksvuolinių šeimai (Cyperaceae), jų visame pasaulyje priskaičiuotume per 2000 rūšių. Vien mūsų krašte galėtume rasti net 64 skirtingas viksvas, iš kurių 10 yra itin retos ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Aprašinėti kiekvienos rūšies nematau prasmės, nes netgi botanikai kartais suklysta jas identifikuodami. Ir tai faktas, kadangi pagal kitus duomenis šalyje randamos 67 viksvų rūšys. Bene labiausiai paplitusi ir savo aštriais lapais ne vienam žvejui supjausčiusi rankas ar kojas yra pelkinė viksva (Carex acutiformis). Ji ir viena iš aukštesnių šios genties augalų, nes retais atvejais gali siekti metro ilgį. Visgi dažniausiai užauga perpus mažesnė.

Itin neišrankus augalas, kadangi puikiausiai suveša įvairiausio tipo dirvožemyje ar priekrančių grunte, tačiau toli į gilesnį vandenį „nebrenda“. Pelkinės viksvos randamos ežerų, tvenkinių, lėtos tėkmės upių ar senvagių pakrantėse, pelkėse, raistuose. Kaip ir dera viksvoms, auga savotiškais kupstais. Neretai su kitais pakrančių augalais sudaro bendrijas, kuriose atlieka edifikatoriaus (edifikatorius – augalų rūšis, aplink kurią kuriasi augalų bendrja), taip pat ir dominanto vaidmenį.

Viksvuolė (Cyperus), kaip jau supratote, gimininga viksvoms, bet yra aukštesnė, mėsingesniais lapais, didesniais, lapų pavidalo žiedynlapiais apsuptais žiedynais. Viksvuolės irgi plačiai paplitusios visame pasaulyje, jų yra 600 rūšių.

Pas mus endeminėmis arba savaiminėmis rūšimis laikomos retai randama į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta rudoji viksvuolė (Cyperus fuscus) bei irgi nedažna gelsvoji viksvuolė (Cyperus flavescens). Tai vienmečiai iki 30 cm dydžio žolynai, natūraliai augantys drėgnose, turtingose humuso, dumblinose pakrantėse, išdžiūstančiuose vandens telkiniuose, ir... auginami kaip dekoratyvūs kambariniai augalai.

Nenustebkite kur nors prie tvenkinių ar ežerų aptikę ir daugiau nei poros metrų dydžio papirusines viksvuoles (Cyperus papyrus). Priežastis panaši į ką tik minėtą – šios rūšies viksvuolės jau daug metų auginamos kaip dekoratyvinės šalia namų esančiuose tvenkiniuose, tačiau yra „pabėgusių“ bei suformavusių natūralias augimvietes.

Tiesiogiai susieti su kokiomis nors žuvų rūšimis viksvas, viksvuoles vargu ar būtų galima. Nebent derėtų pažymėti, jog stovinčių vandens telkinių priekrantėse esantys viksvynai rodo, kad ten yra menkas gylis, bet pakankamai tvirta atrama kojoms, jei pataikysi jas pastatyti ant šių augalų kupsto.

Šiurpis (Sparganium) yra gana aukštas ir dažnas mūsų vandens telkinių priekrančių augalas. Kažkiek panašus į ajerą, tačiau siauresniais lapais, virš kurių išsišakoja dygliuotais kamuoliukais pasidabinęs žiedynas. Šių kamuoliukų, o tai yra augalo vaisiai, galima rasti ir vandenyje, nes šiurpis dauginasi pasitelkęs ne tik vėją, bet ir srovę, bangas.

Šiurpių yra 19 rūšių, nekaitant porūšių. Pas mus randamos 5 rūšys, nors pagal kitus duomenis priskaičiuojamos 7 rūšys. Dažniausiai aptinkami mažasis šiurpis (Sparganium natans) ir paprastasis šiurpis (Sparganium emersum). Pastarasis augalas siekia iki 0,5 m aukščio, todėl giliau nei pusės metro gelmėje neauga. Retais atvejais sudaro formas su plūduriuojančiais lapais. Mėgsta maistingą dugną, bet gali įsišaknyti ir kietesniame grunte, paprastai didelių sąžalynų nesudaro.

Iš Lietuvoje augančių šios šeimos augalų aukščiausias yra šakotasis šiurpis (Sparganium erectum) – jo stiebai gali ištįsti iki 1,5 m ilgio ar net daugiau. Nepaisant tokio ūgio, šakotasis šiurpis, kaip ir kiti šiurpiai, auga sekliose priekrantėse. Tai nėra labai retas augalas, aptinkamas ežerų, upių pakrantėse, pelkėse. Dėl savo galimybių pakankamai greitai daugintis šiurpis vienas pirmųjų įsitvirtina karjeruose, grioviuose ir panašių vandens telkinių drėgnose pakrantėse, priekrančių zonose.

Šiurpių priaugusiuose upių sėkliuose vanduo gana dažnai būna drumstokas, ežerų, tvenkinių priekrantėse, kur daug šių žolynų, paprastai gausu dumblių. Nors deguonies tuose ruožuose ne itin daug, tačiau smulkūs vandens organizmai randa nemažai maisto, čia mielai lankosi ne tik karpinių žuvų mailius, bet ir ūgtelėję karosai, lynai. Deja, tose vietose gylis pernelyg menkas, todėl meškeriotojams jos vargu ar įdomios.

Kai kurie ligi šiol minėti vandens augalai turi vienokių ar kitokių vaistinių savybių. Tarp jų rastume netgi valgomų. Tačiau dažnas mūsų vandens telkiniuose dumblialaiškis (Alisma) yra nuodingas (paradoksas, bet vartojamas dar ir kaip vaistinis augalas). Negana to, raunant šiuos daugiamečius augalus, kuomet valomos žūklavietės, galima suerzinti odą. Į tai būtina atkreipti dėmesį žvejams, ypač tiems, kurie turi polinkį į alergiją. Tačiau žuvims tai nė motais ir jos be baimės plauko apie dumblialaiškių kerus.

Lietuvoje aptinkamos trys rūšys: gyslotinis dumblialaiškis (Alisma plantago-aquatica), siauralapis dumblialaiškis (Alisma gramineum) ir retas lancetinis dumblialaiškis (Alisma lanceolatum). Įdomu tai, kad galimos dvi dumblialaiškių formos – pusiau panirusi vandenyje ir sausminė.

Esanti toliau krante mūsų nedomina, o štai vandeninė forma turi gana sudėtingą kero struktūrą. Tarkim, gyslotinio dumblialaiškio žemutiniai lapai yra bekočiai, pasinėrę vandenyje, aukščiau – ilgakočiai oriniai su stambiais kiaušinio formos lakštais, todėl susidaro įspūdis, kad viename kere yra du skirtingi augalai. Beje, gyslotinio dumblialaiškio stiebas gali išsistiebti iki 1,2 m aukščio, tačiau vandenyje jis nebus toks ilgas, nors augalas gali augti ir iki 1 m gylyje. Žydi birželio-rugpjūčio mėn. smulkiais baltais ar vos rausvai žiedeliais.

Dumblialaiškiai yra išimtinai stovinčių vandens telkinių augalai, jų kolonijos – puikus prieglobstis nuo plėšrūnių besislepiančioms karpinėms žuvims, taip pat tarp šių žolynų visada apstu įvairaus maisto. Nereikia pamiršti ir to fakto, kad dumblialaiškių žiedus apdulkina smulkūs skraidantys vabzdžiai, kuriuos irgi su malonumu praris šalia šitų augalų besisukiojančios raudės, kuojos ar kitos karpinės žvynuotosios.

Bene labiausiai krentantis žvejams į akis yra bėžis (Butomus), kurio baltai rausvi iki 1,5 m aukščio iškilę žiedynai matomi iš tolo nuo pat vasaros pradžios iki vėlyvo rudens. Iš tiesų derėtų kalbėti tik apie skėtinį bėžį (Butomus umbelatus), kadangi tik ši vienintelė rūšis iš visos bėžių genties auga Lietuvoje.

Ant tiesių storokų stiebų iškilusių bėžių žiedų gana gausu upių priekrantėse, bet tik sėkliuose, nes pastarieji augalai paprastai nesiveržia į didesnį nei 20 cm gylį. Kita vertus, upės dažnai pakyla, todėl seklių priekrančių žolynai atsiduria gana giliai vandenyje. Bėžiams tai nekenkia, o žuvys tarp jų randa papildomas maitimvietes ar slėptuves.

Skėtinis bėžis nėra išrankus gruntui, tad gali tarpti ten, kur tik geba įsišaknyti jo šliaužiantis šakniastiebis. Aptinkamas pavieniui arba nedidelėmis kolonijomis, taip pat ir pelkėse, ežeruose, žodžiu, visur, kur yra vandens arba bent jau daug drėgmės.

Meškeriotojams bėžis įdomus nebent tuo, kad pakelia nuotaiką savo gražiais žiedais, nors čia pat ją gali ir sugadinti – už aukšto, tvirto, išsikerojusio žiedyno gana dažnai kliūva valas (ypač vėjuotą dieną pintukas) ir giją išpainioti būna sunku.

Iš žinomų 30 papliauškų arba sagitarijų (Sagittaria) rūšių, mūsų krašte rastume vienintelę strėlinę papliaušką (Sagittaria sagittifolia). Nors ji ir vienintelė, tačiau itin dažna, o dėl savo gebėjimo prisitaikyti prie įvairių sąlygų, gali būti laikoma ir sausumos augalu.

Strėlialapė papliauška augina trejopus lapus: panirusius vandenyje, plūduriuojančius bei orinius, ir visi jie gerokai skiriasi tarpusavyje. Juolab šis augalas praktiškai visuomet išaugina ne visų trijų, bet dviejų arba vieno tipo lapus. Po vandeniu esantys lapai yra bekočiai, linijiški ir gana dideli – gali būti net 80 cm ilgio. Plūduriuojantieji – ilgakočiai, lancetiniai arba elipsės formos, su gilia iškirpte iki stiebo pagrindo. Oriniai lapai – strėliniai trikampiai.

Įdomu tai, jog kokio tipo bus pastarieji lapai, priklauso nuo vietos, kurioje auga žolynas, taip pat vandens gylio ir jo skaidrumo. Seklumose įsišaknijusios papliauškos dažniau turės orinius, o gilesniuose vandenyse – povandeninius lapus. Beje, gylis, kuriame gali būti papliauškų, kartais siekia net 2 metrus. Augalas žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais baltais apvaliais iki 2 cm dydžio žiedeliais.

Gausiose strėlialapių papliauškų kolonijose galima rasti pačių įvairiausių žuvų, kurios būdingos stovintiems arba lėtai tekantiems vandenims. Žvynuotosios ypač mėgsta laikytis šalia plūduriuojančių lapų, kurie saulėtą dieną meta šešėlį, prie jų apatinės pusės galima aptikti sraigių, vabzdžių bei jų lervų ir kitokių gyvūninės kilmės organizmų.

Plėšrūnėms lydekoms ir ešeriams tokiuose sąžalynuose patogu tykoti aukų net ir kaitrų vasaros vidurdienį. Povandeniniai lapai taip pat gera slėptuvė bei valgykla įvairioms žuvims. Jei bandytume skirstyti augalus pagal tai, kaip dažnai tarp jų galima rasti žuvų, papliauškos neabejotinai galėtų pretenduoti į prizinę vietą.

Beje, šalia jų sąžalynų patogu žūklauti, nes po lapais lindinčios žvynuotosios nemato meškeriotojo ir gana arti jį prisileidžia net tada, kai saulė šviečia žvejui iš už nugaros.

Dėl įdomumo reikėtų paminėti, kad ant rudenį ant papliauškų šoninių ūglių susidarę gumbeliai yra valgomi (jų skonis primena žirnius), Japonijoje ir Kinijoje kaip maisto produktas auginamos šių augalų kultūrinės formos.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas