Vandens džiunglių labirintuose. Prie pat dugno
Praeituose paskutiniuose skyriuose aprašyti augalai plūduriavo vandens paviršiuje arba augo pasinėrę po vandeniu, bet savo šaknimis jie nebuvo tvirtai įaugę į dugną. Šiame skyriuje paminėsiu dažniausiai sutinkamus mūsų telkinių augalus, kuriuos galima būtų pavadinti tikraisiais vandens augalais, nes dauguma jų visą savo gyvenimą praleidžia po vandeniu įsišakniję į telkinio gruntą ir tik žydėjimo laikotarpiu kai kurios jų rūšys iš vandens iškiša savo žiedus.
Kita vertus, kai kurie anksčiau aprašyti sekliųjų vandenų ar priekrančių augalai taip pat turėjo tvirtas šaknis ir galėjo kuo puikiausiai keroti apsemti vandens. Todėl šio skyriaus pavadinimas yra veikiau sąlyginis.
Po vandeniu augančias vandenžoles mūsų botanikai pažįsta bene menkiausiai dėl tos pačios priežasties, kad... šie augalai yra po vandeniu. Jų gyvenimo būdas dar menkai ištyrinėtas ir šių žolynų aprašymai skurdoki.
Nustebsite, tačiau toliau minimas augalas yra giminingas mums pažįstamoms raktažolėms, jis netgi priklauso tai pačiai raktažolinių (Primulaceae) šeimai. Tiesa, gentis yra jau kita – griovenė (Hottonia). Griovenių gentyje tėra trys (kitais duomenimis tik dvi) augalų rūšys, kurių viena sutinkama Šiaurės Amerikoje, o kita – plunksnalapė griovenė (Hottonia palustris) auga ir pas mus. Ji randama beveik visoje Europoje ir Mažojoje Azijoje.
Plunksnalapė griovenė yra su šukiškais plunksniškais lapais ir iš vandens kyšančiais žiedais. Šis augalas turi tarsi dvigubas šaknis – bazinės šaknys pasislėpusios giliai grunte, o „atsarginės“ blizgančios sidabro spalva kabo vandenyje.
Plunksnalapės griovenės žiedynai sudaro savotišką kekę, kurioje balti, rečiau rausvi ar vos violetiniai penkialapiai žiedeliai išsidėsto menturiškai. Augalo dydis, priklausomai nuo gyvenimo sąlygų, gali varijuoti nuo 20 iki 80 cm aukščio. Plunksnalapė griovenė iki pat savo žiedyno būna pasinėrusi į vandenį, tad, atsižvelgiant į jos dydį, galima teigti, kad tai sekliųjų vandenų augalas. Tačiau nepanirusi po vandeniu ji sunyksta, žydi trumpai (birželio mėnesį) ir didesnį metų laiką nuo kranto būna praktiškai nematoma.
Plunksnalapei griovenei reikalingas riebesnis dugno grumtas, ji auga stovinčiuose vandenyse, kaip ir sako augalo pavadinimas, grioviuose, balose, pelkėse, retesniais atvejais – mažuose ežeruose. Žuvims šita vandenžolė ypatingos reikšmės neturi, nes mūsų respublikoje yra apyretė, kai kuriuose telkiniuose randama pavienių augalų. Ten, kur visgi plunksnalapių griovenių yra truputį daugiau, tarp jų lapų ir šaknų mėgsta slėptis žuvų mailius.
Šis žolynas, kaip ir nemaža dalis kitų vandens augalų, gali augti neįsikibęs į dugną ir plūduriuodamas, su sąlyga, kad bus pakankamai saulės šviesos. Plunksnalapė griovenė itin smarkiai praturtina vandenį deguonimi ir sunaudoja daug anglies dvideginio. Beje, jei vandens telkinys ir šiaip labai turtingas deguonimi, plunksnalapė griovenė veikiausiai jame visiškai neaugs.
Viksvuolinių šeimai (Cyperaceae) priklauso duonių (Eleocharis) gentis. Šios genties Lietuvoje randami 5 rūšių augalai, kurių vienas – adatinis duonis (Elechoaris acicularis) – auga po vandeniu. Jis yra savotiškas išsišokėlis, nes kiti duoniai veša sekliose pelkėse, pakrantėse, drėgnose pievose ar net dirvoje, o adatinio duonio stichija yra vanduo, nors nepražus pavėsy ir drėgnoje dirvoje. Praktiškai visi duoniai tarpusavyje kryžminasi, tad galima aptikti ir hibridinių formų.
Nors adatinis duonis irgi labiausiai mėgsta pelkėtas vietas, bet šį augalą galima rasti ir kitokio tipo telkiniuose, retsykiais net gana giliose jų vietose. Šios rūšies varietetas (Elechoaris acicularis var. fluitans) auga tekančiuose vandenyse. Duoniai neopūs nuolatinei žemai vandens temperatūrai, tad minėtas augalas gali puikiausiai jaustis ir šaltiniuose.
Adatiniai duoniai po vandeniu styro lyg kokie tamsiai žali šeriai – augalų stiebai statūs, tiesūs, šiurkštūs. Auga jie 5–20 cm aukščio kerais ir dugne sudaro tankią velėną. Duoniai – daugiamečiai žolynai, todėl kai kuriuose telkiniuose jie gali išplisti dideliame plote ir sudaryti ištisas povandenines pievas. Seklesniuose vandenyse ant duonių stiebų galų susidaro vos kelių milimetrų rusvos spalvos žiedeliai su šviesiomis ataugėlėmis, man jie primena ant stiebo tupinčius smulkius voriukus arba plaukuotas avižas.
Šie augalai paplitę visoje Europoje, centrinėje ir pietryčių Azijoje, Šiaurės Amerikoje, nemažoje Pietų Amerikos dalyje ir... akvariumuose. Žuvelių augintojai juos pastaruoju metu itin pamėgo. Įdomu tai, kad adatiniai duoniai introdukuoti Australijoje, kur puikiausiai prigijo.
Adatinių duonių sąžalynuose yra palankios sąlygos tarpti įvairiems dugno bestuburiams, ypač kai kurių rūšių šoniplaukoms. Visad žaliuojančiose neaukštose tankiose duonių pievelėse mėgsta pasiknaisioti lynai, karosai, maisto ieško nedideli ešeriukai, jei pakankamai gilu – ir karšiai.
Ežeruose dar vešlesnes pievas sudaro maurabragiai (Chara). Lietuvoje šiai genčiai priklauso apie 30 (kitais duomenimis tik 18) rūšių augalų. Nors iš tiesų tai yra ne tikrieji augalai, o sudėtingos sandaros žaliadumbliai (Chlorophyta). Neturi jie ir tikrųjų šaknų. Vietoje jų yra rizoidai – į šaknis panašios išaugos, kuriomis prisitvirtinęs prie substrato maurabragis geba siurbti mineralines medžiagas. Kitaip nei įprasti dumbliai, maurabragiai nesidaugina sporomis, bet šalia rizoidų esančiais gumbeliais ar tiesiog nuo augalo atskilusiomis šaknelių dalimis.
Detaliau nenagrinėjant šių dumblių sandaros, galima pasakyti, jog iš pirmo žvilgsnio po vandeniu jie atrodo kažkiek panašūs į asiūklius, nors auga savotiškais susipynusiais gniužulais. Maurabragiai nėra smulkūs, jų gniužulai būna 20–50 cm aukščio, dydis, suprantama, priklauso ir nuo rūšies.
Ne visos Lietuvoje augančios maurabragių rūšys yra vienodai gausios. Dažniausiai mūsų vandenis telkiniuose randami maurabragiai: aukštasis (Chara hispida), kietasis (Chara tomentosa), trapusis (Chara globularis), kuoduotasis (Chara filiformis). Taip pat gana dažni yra šiurkštusis (Chara aspera), mažasis (Chara contraria), retesnis – gležnasis (Chara delicatula) maurabragiai. O štai pilkšvasis (Chara canescens), baltijinis (Chara baltica) ir šluotelinis (Chara baueri) yra itin reti, jie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Tiesą sakant, skirti maurabragius gali tik specialistai, nors suabejočiau ar ir jie nepaklysta tose rūšių ir pavadinimų džiunglėse.
Kiekviena maurabragių rūšis telkinyje turi mėgstamą gylį. Kai kurie maurabragiai auga priekrantės zonoje iki 1 m gylio (šiurkštusis, gležnasis). Kitiems (aukštasis, kietasis, trapusis ir kt.) patinka daug didesnė gelmė ir jie suveša 5–7 m gylyje, nors taip pat visai neblogai gali augti ir 0,5 m seklumose.
Maurabragiai – išskirtiniai mūsų vandenų augalai. Jų ląstelių sienelės kaupia iš vandens pasisavintus kalcio junginius ir taip suminkština telkinio vandenį. Dėl šios priežasties maurabragiai yra trapūs ir šiurkštūs, o ištraukti iš vandens pabąla. Ne visos žuvys mėgsta minkštą vandenį, tad sterkų ar seliavų, sykų, ties tankiais šių dumblių sąžalynais veikiausiai nelabai daug rasite. Kita vertus, kai kurios žuvys, taip pat vėžiai, vandens paukščiai maurabragiais praturtina savo meniu.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
