Vandens džiunglių labirintuose. Dar keli prisitaikėliai
Veikiausiai jau būčiau nutraukęs pažintį su priekrančių ir sekliųjų vandenų augalais, jei ne šiųmetis lietingas gegužis, kuomet dar vasaros pradžioje upės buvo ištvinusios taip, jog net ir daug tikrųjų sausumos augalų atsidūrė vandenyje. Kita vertus, taip nuolat nutinka Nemuno vidurupyje, nes dėl Kauno HE ši upė kone kasdien daugiau ar mažiau apsemia savo pakrantes.
Žvejams tokie netikėti potvyniai ar staigus Nemuno vandens lygio kilimas HE įtakoje nežada nieko gero, nes apsemtose povandeninėse džiunglėse nuolat kliūva masalai, upės tėkmė pagreitėja, žodžiu, meškerioti tampa sudėtinga. Tačiau žuvims tuomet atsiveria nauji mitybos plotai, taip pat susidaro puikios sąlygos nerštui.
Trumpalaikis vandens lygio padidėjimas baigiantis gegužiui nėra labai teigiamas reiškinys, nes žvynuotųjų palikuonys nespėja išsivystyti iš ikrų ir pastarieji, staiga vėl nusekus upei, lieka sausumoje. Tačiau, kaip ir minėjau, ši vasara (veikiau pavasario pabaiga) buvo dėkinga žuvų nerštui, nes vanduo kilo ir seko natūraliai, palaipsniui, to pasekmes pajusime jau po dviejų ar trejų metų.
Pakilus vandens lygiui Nemuno vidurupyje veikiausiai matėte daugybę savo stiebais persipynusių ir smulkiais geltonais žiedais pasidabinusių augalų, kurie kartais būna gana tolokai nuo kranto. Suprantama, seklumose, nes čeriukas (Rorippa) savo noru į vandenį beveik nebrenda, paprastai auga drėgnose vandens telkinių pakrantėse.
Nors čia reikėtų patikslinti, nes tie augalai veikiausiai buvo viena iš kelių pas mus aptinkamų čeriukų rūšių, tai veikiaiusiai labai dažnas pelkinis čeriukas (Rorippa palustris) arba retesnis vandeninis čeriukas (Roripha amphibia), galbūt invazinis panaminis čeriukas (Roripha austriaca). Atskirti šiuos žolynus gana sudėtinga, nes jie tarpusavyje kryžminasi ir sudaro hibridus.
Auga čeriukai minkštesniame ir riebiame grunte, kur smarkiai įsišaknija. Jų stiebai gali siekti iki 1 m ilgio, tačiau tik itin palankiomis sąlygomis, paprastai užauga mažesni. Šie žolynai turi palyginti ilgus iki 30 cm ilgio retus, kartais smarkiai nutolusius nuo žiedyno, standžius karpytus lapus.
Tai gana tvirti augalai, todėl nutrauktus žvejų masalus paminėjau ne šiaip sau. Tiesą sakant, čeriukai yra valgomi, jaunesnius ūglius galima naudoti salotoms. Bet gal kulinarinius vandens augalų aprašymus paliksiu kam nors kitam.
Kad koks nors grybaujantis (tiesiogine ta žodžio prasme) žvejys neeikvotų laiko ir neuždavinėtų man bereikalingų klausimų, išsyk apsidrausiu ir paminėsiu asiūklius (Equisetum). Taip, taip, būtent tuos pačius asiūklius, kurių pilna drėgnuose miškuose ir pievose, pelkėse. Visgi ir tarp šių augalų yra tokių, kurie būna vandenyje, o krante atsiduria tik nusekus vandens telkiniui.
Tai balinis asiūklis (Equisetum fluviatile), kuris, priklausomai nuo aplinkos sąlygų, gali būti ir geofitas, ir hidrofitas. Kas tai yra, neaiškinsiu, kam labai įdomu susiras visažinėje google, bet pasakysiu tiek, jog tai pilnateisis vandens augalas, kuris gali siekti net 1,2 m ilgį. Dauginasi jis sporomis, tad galima sakyti, jog šis žolynas yra tarsi koks žalias dinozauras, jei lyginsime su kitais mūsų augalais.
Dar viena įdomybė – nors asiūklis ir valgomas, bet jame yra nikotino ir kitų alkaloidų, tad daug ragauti šių augalų nerekomenduočiau.
Baliniai asiūkliai paprastai auga stovinčiuose vandenyse. Nors šis augalas mėgsta organika sočiai patreštą gruntą, bet puikiausiai prisitaiko ir kietesniame dugne. Beje, asiūklis gerai perneša ir padidėjusį rūgštingumą, todėl gali būti vienas iš nedaugelio žolynų, kuris gausiai vešės durpingų ežerėlių priekrantėse. Taip pat šie žolynai itin atsparūs šalčiui, gerai jaučiasi šaltame vandenyje arti šaltinių versmių.
Asiūklių stiebai lygūs, be šakelių arba su labai menkomis šakelėmis, todėl pro retesnius jų sąžalynus laisvai praplauks žuvys, nors gana dažnai šie augalai suveša itin tankiai ir kyšo iš vandens telkinio tarsi žalios ietys. Ką žvynuotosios ten ras ėdamo, labiau priklausys nuo dugno ir vandens sudėties, gylio, bet paprastai tarp asiūklių mėgsta būti karosai, lynai, juolab, kad povandeninės jų plantacijos paprastai suveša tolygiai gilėjančiose priekrantėse.
Paupiuose dažnai auga įvairių rūšių rūgtys (Persicaria). Ypač dažnai žvejų batų mindomas yra dėmėtasis rūgtis (Persicaria maculosa). Net neabejoju, kad tą augalą yra matę visi: nedideliais pailgais prie žemės prigludusiais bekočiais lapeliais, o po to staiga aukštyn kylančiais stiebais, ant kurių švelniai rožiniai arba balti žiedeliai susitelkę į savotiškas varpas. Jis pražysta vasaros viduryje ir žiedus išlaiko iki pirmųjų šalnų. Tai vienas iš daugelio rūgčių atstovų, kurie auga drėgnose dirvose ir yra vienmečiai augalai. Tačiau tarp jų atsirado ir vandens mėgėjų.
Tiesa, tai tik vienintelė rūšis – būdmainis rūgtis (Persicaria amphibia). Kaip ir tikroji amfibija, kas parašyta jo lotyniškame pavadinime, šios rūšies rūgtis gali keisti savo gyvenimo būdą ir augti vandenyje. Tai jau būtų atskira būdmainio rūgties forma.
Viena jų auga stovinčiame, rečiau ramiai tekančiame vandenyje – ežeruose, tvenkiniuose, senvagėse, ramiose upių įlankose ar grioviuose. Jos stiebas ilgas, šakotas, plūduriuojantis, o lapai ilgakočiai, su viršutine tamsiai žalia, blizgančia ir taškuota puse, apatinė lapo dalis šviesesnė, gyslota.
Kitos formos būdmainis rūgtis auga pakrantėse, pievose, laukuose. Toks įspūdis, kad tai būtų visai kitos rūšies augalas, nes jo stiebas status arba kylantis, nešakotas, plaukuotas, lapai trumpakočiai, pilkai žali ir plaukuoti.
Būdmainis rūgtis mėgsta riebesnę dirvą, o vandens telkiniuose dažniau renkasi dumblėtą dugną. Kadangi šios rūšies augalas gali siekti iki 1,5 m aukščio, rūgčių priaugusiuose vandens plotuose gali būti palyginti nemažas gylis. Jų gulintys ant vandens lapeliai gana tankiai užkloja paviršių, tad po šiais žolynais žuvys neretai slepiasi nuo ryškios dienos šviesos.
Ant žiedų, lapų, visada pilna įvairios skraidančios smulkios gyvasties. Šliaužiantys ir gana smarkiai įsišakniję rūgčių šakniastiebiai yra puiki prieglauda įvairioms dugne gyvenančioms vabzdžių lervoms, todėl žvynuotosios čia nušauna du zuikius.
Būdmainių rūgčių sąžalynus labai mėgsta tradicinės dumblėtame dugne gyvenančios žuvys – lynai ir karosai. Bet ne ką rečiau šių augalų kolonijas lanko ir raudės, kuojos, karšiai. Ypač pastarieji, jų visada tokiose vietose pagaudavau Kėdainių rajono tvenkiniuose, kai kuriuose karjeruose, beje, per patį vidurdienį. Žinoma, karšiai, kitaip nei lynai ar karosai, nelenda į rūgčių tankynę, bet renkasi žolių miško pakraščius ar platesnius takus tarp augalų.
Dar vienas dažnas Lietuvos vandens telkinių priekrančių augalas yra puplaiškis (Menyanthes). Mūsų šalyje natūraliai auga vos viena jo rūšis – trilapis puplaiškis (Menyanthes trifoliata). Tai žydintis baltais arba kreminiais žiedais pelkių ir uždumblėjusių ežerėlių augalas, kuris nebūna paniręs giliau nei 10 cm. Turi mėsingus bei gana tankius lapus, storus šakniastiebius, puplaiškiai paprastai auga arti vienas kito, tad pro šių žolynų tankumyną vargu ar gali prasibrauti bent kiek didesnė žuvelė.
Galima būtų paminėti pelkines purienas, geltonuosius vilkdagius (ir vieni, ir kiti gražūs, bet nuodingi), vandenines mėtas ir dar keletą augalų, kurie auga tik pakrantėse arba taip sekliai, kad po vandeniu atsiduria tik pakilus telkinio vandens lygiui. Išsiplėsčiau, manding, be reikalo, nes žvejams iš to naudos būtų mažai.
Kitame rašinyje susipažinsime su tikraisiais vandens augalais.
Romualdas Žilinskas
