Vandens džiunglių labirintuose. Ar reikalinga žvejui botanika?
Įsivaizduokite vandens telkinį be jokių augalų, o krantus – be žalumos. Tuomet upė būtų panaši į griovį, ežeras ar tvenkinys primintų paprasčiausią balą, žodžiu, vanduo atrodytų nykus ir tuščias, tarytum negyvas. Telkinyje ir jo pakrantėse esantys augalai – neatsiejama ežero ar upės ekosistemos dalis, nes tai ir maisto, ir deguonies šaltinis, tarp šių žolynų slepiasi ne tik žuvys, bet ir kiti vandenų gyventojai. Beje, svarbų vaidmenį vandens augalai suvaidina žuvims tęsiant savo giminę, nes ant jų žvynuotosios beria savo ikrus.
Suprantama, nereikia visko suprasti paraidžiui, nes juk lydeka nekramto žolės kaip kokia karvė, o šamas ar ešerys irgi nėra vegetarai, nors... Juk kas paneigs, kad ankstyvojoje vystymosi stadijoje jų mailius neminta planktonu. O dalis planktono – tai fitoplanktonas, kurį sudaro dumbliai ir bakterijos.
Jei pasikapsčius giliau, fitoplanktoniniai organizmai yra svarbiausi vandens telkinių producentai (lot. producens – gaminantis), t. y. organinių medžiagų gamintojai. Paprasčiau kalbant, fitoplanktonas geba neorganines medžiagas paversti organinėmis, taip pat dalyvauja fotosintezėje (išskyrus melsvadumblius). Vienaląsčiai dumbliai, kaip ir bakterijos, yra pirminė mitybinės grandinės dalis – paprasčiausi organizmai, kuriuos vartoja maistui sudėtingesnės sandaros gyvūnai.
Įvairūs gyvieji organizmai, kuriuos ėda žuvys, irgi gali misti augalais bei jų liekanomis, kurios sudaro detrito pagrindą. Detritas (lot. detritus – sutrintas) tai negyvos organinės arba iš dalies mineralizuotos medžiagos dalelės, jos būna pakibusios vandenyje arba nusėda vandens telkinio dugne, susidaro iš negyvų gyvūnų, augalų ir grybų.
Bet gal pakaks kapstymosi „mikro“ lygmenyje, kadangi tektų aprašinėti įvairias ekosistemines sąsajas ir tarpusavio mitybos grandinę nuo vienaląsčių organizmų iki žuvų, tad gerokai nukrypčiau nuo rašinio temos. Kita vertus, panašius dalykus geriau išaiškintų biologai ir ichtiologai, lyginant su jais, aš šioje srityje esu tik diletantas.
Pereikime prie tų tikrųjų, kaip mes suprantame, augalų.
Žuvys nemėgsta kraštutinumų
Neplėšriosios, o ypač mūsų vandenų karpinės žvynuotosios, neatsisako savo raciono paįvairinti vandenyje augančiais žalumynais. Kai kurios jų augalinį mėgsta netgi labiau nei gyvūninės kilmės maistą. Jei vardytume tik vietines žuvų rūšis, tokių mūsų vandenyse būtų trys: visiems žvejams gerai pažįstama raudė, nė dešimties centimetrų dydžio nesiekianti kartuolė ir baigiąs išnykti skersnukis.
Tačiau visos jos minta skirtingų rūšių augaliniu maistu. Tarkim, raudės mėgsta paskabyti kai kurių vandenžolių ūglius, ryja dumblius, skersnukis labiau vertina detritą, o kartuolės minta smulkiais augalais ir dumbliais. Gana daug augalinio maisto suvartoja kuojos, nemažai – plakiai. Tarp plėšriųjų (veikiau visaėdžių) vegetariškų patiekalų dažniausiai neatsisako meknės.
Iš introdukuotų geriausiai mums žinomi amūrai, kurie it žoliapjovės šienauja vandens augalus ir dažniausiai dėl šios priežasties įleidžiami į pernelyg apaugusius telkinius. Jų apetitas tiesiog neapsakomas. Todėl žmonės, nepasitarę su ichtiologais ir savarankiškai „praturtinę“ savo nuosavus tvenkinius minėtomis žuvimis, neretai lieka nusivylę tokiu eksperimentu – mat po kelerių metų tvenkinys virsta duobe su drumstu vandeniu, nes nelieka jokios vandens žalumos, o juk augalai yra tarsi vandens telkinių filtrai.
Bėda dar ir ta, kad amūrus įprastais mėgėjiškais žūklės būdais sužvejoti sudėtinga, ne visi meškeriotojai tai sugeba. Laimei, mūsų sąlygomis šios žuvys nesidaugina.
Bet vandens telkiniams pražūtingas ir kitas kraštutinumas – kai juose pernelyg gausu augmenijos. Natūraliomis sąlygomis visuose mūsų telkiniuose vyksta senėjimo procesas. Jo padarinius mes pirmiausiai pastebime ežeruose, kuriuose pernelyg tankiai suvešėjusios vandenžolės.
Čia mažai erdvės žuvims, gausu nuosėdų. Tokių ežerų dugne yra susidaręs storas dumblo ir durpių sluoksnis, kurį sudaro pūvantys ir supuvę augalai, seklu, priekrantės smarkiai užpelkėjusios, žuvys neretai dūsta.
Veikiausiai stebina faktas apie deguonį. Reikėtų pasakyti, kad augalai ne tik praturtina vandenį deguonimi, tačiau ir patys jį naudoja, be to kartu vyksta ir puvimo procesas. Žvynuotųjų rūšių čia nedaug, nes ne visos sugeba išgyventi tokiomis sąlygomis, juolab kada šiuose telkiniuose dar ir prasta mitybinė bazė.
Vadinamieji distrofiniai arba mažamaisčiai ežerai greitu laiku pasmerkti tapti pelkėmis ir užakti. Visgi gamtoje laikas skaičiuojamas kitaip ir jų agonija gali trukti šimtmečius ar net tūkstantmečius. Apie pelkių ir miškų ežerus neseniai publikavau net keletą rašinių, nesikartosiu.
Nendrių ir lelijų kraštas
Gamtoje nebūna atsitiktinumų, viskas joje turi prasmę ir viskas vyksta pagal tam tikrus dėsningumus. Bet kuris didesnę žvejybinę patirtį turintis meškeriotojas tikriausiai seniai pastebėjo, jog vienus vandens augalus žuvys mėgsta ir dažnai laikosi netoli jų, kitiems yra abejingos, na, o trečiųjų netgi privengia. Taip pat tam tikros žvynuotosios, priklausomai nuo rūšies, kitąsyk – nuo dydžio, pasirenka ir kokius nors konkrečios rūšies žolynus.
Nors galbūt vienareikšmiškai to teigti ir negalima, kadangi tiek žuvys, tiek augalai būdingi tam tikro tipo vandens telkiniui, todėl šie jų ryšiai būna natūraliai susiklostę. Bet žvejui tai yra vis tiek vertinga informacija, nes pagal dominuojančius augalus jis gali spręsti ir kokios žvynuotosios vyrauja telkinyje.
Pagal vandens ir net šalia vandens vešančią augmeniją pastabus žvejys gali susiorientuoti, koks yra to telkinio ar bent jau žūklavietės gylis, dugno reljefo pobūdis, jo struktūra (smėlis, žvyras, molis ir panašiai). Meškeriotojas, pažvelgęs į augalus, gali netgi sužinoti, kuo dažniausiai minta vietinės žuvys ir parinkti labiausiai joms tinkamą masalą. Ir ne tik todėl, kad kai kurie augalai auga dumble, nes tada daug galimybių, jog čia gausu, tarkim, uodo trūklio lervų. Arba kiti žolynai keroja kietame grunte, o telkinyje yra skaidrus vanduo, kas logiškai bylotų apie tai, jog čia galbūt susidariusios didelės dreisenų kolonijos. Jei tik yra galimybė, vandens gyviai, kuriais minta žuvys, taip pat lindės jiems patinkančių augalų sąžalynuose.
Kaip minėjau, nemaža dalis žvynuotųjų tam tikru metų laiku mėgsta paragauti žalumynų, tačiau jų mitybai tinka toli gražu ne visi. Todėl vėlgi galima rasti tiesioginį ryšį tarp augalų ir žuvų.
Pažvelgę į virš vandens iškilusius žolynų stiebus ar žiedus, ant paviršiaus plūduriuojančius lapus ir žinodami, kaip atrodo visas augalas, galime spręsti ar apskritai šioje vietoje rasime žuvų. Galbūt ten plyti nepraplaukiami sąžalynai, o gal yra tik nuo kaitrios saulės saugančios ir vandens storymėje susidariusios gana erdvios pavėsinės, kuriose ir giedrą vidudienį mėgsta tūnoti žvynuotosios, tarkim, lynai arba karosai.
Net ir tarp tankių vandenžolių gali slėptis smulkus mailius, o šalia jų šešėlyje tykoti savo aukų ešerių būrelis ar lydeka. Ties šlaito kraštu upėse nutįsusios augalų kasos yra puiki prieglauda bet kokių rūšių žuvims visais metų laikais.
Plėstis iki krante augančių medžių ir krūmų nežadu, bet verta paminėti ir faktą, jog, pavyzdžiui, šapalui ar meknei ne tas pats, ar nuo kranto skardžio nusviręs ir šakas vandeny mirkantis medis yra karklas ar ieva, kadangi tam tikru laikotarpiu jų lapijoje šliaužios konkrečių vabalų vikšrai, ropinės ar tūpinės vabzdžių suaugėliai, ir panašiai.
Suprantama, ne visi vandens augalai yra mums matomi, nes vieni jų visą laiką auga tik gilumoje ir niekada neišvysta giedro dangaus, kiti telkinio paviršiuje pasirodo tik tam tikru metų periodu, kai žydi ar brandina sėklas. Bet, net iš karto nematydami vandenžolių, žvejodami jas užkabiname kabliukais ir išsitraukę (deja, kai kurios žolės taip giliai įsišaknijusios dugne, kad nutrūksta valas) irgi galime daryti išvadas. Taip pat atmirusias jų dalis prie kranto ežeruose priplaka bangos, o upėse atneša srovė.
Juokas juokais, tačiau pažinti augalus verta ir dėl to, kad braidydami neprisemtume bridbačių ar dar blogiau – neniurktelėtume į vandenį su bridkelnėmis iki pabarzdės. Jeigu vienus žolynus staiga pakeičia kiti, vadinasi, gali staiga gilėti ir dugnas arba kardinaliai pasikeisti grunto sudėtis – dar žingsnis ir kietas žvyras virs klampiu dumblu. Brendi tarp elodėjų upės priekrante spiningaudamas, o išsyk už ištisinės tų žolių juostos – plotelis lūgnių lapais nuklotas. Tada būk atsargus, neskubėk, trumpink žingsnius, nes gali tekti krante bridbačius ar bridkelnes džiauti...
Galiausiai, pasakodami draugui apie nusisekusią žvejybą ir tiksliai norėdami nurodyti žūklavietę, kurioje kibo žuvys, mes tiksliai apibūdinsime vietą, jei pasakysime, kokie žolynai ten auga, nes galimai nebus jokių kitų išskirtinių ženklų. Bet taip nutiks tik tada, jei ir bičiulis atpažįsta vandens augmeniją.
Žinoma, žvejui tikrai nebūtina tapti botaniku. Visgi, kaip rodo mano patirtis, meškeriotojai nepakankamai gerai pažįsta netgi tokius dažnus priekrančių augalus, kaip nendres, švendres, ajerus. Tiksliau, maždaug septyni iš dešimties (o tai bus optimistinis skaičius) jų pavadinimus painioja. Klausaisi meškeriotojų pasakojimų ir susidaro įspūdis, kad Lietuvos vandenų priekrantėse vėjas siūbuoja tik nendres, o vandenyje žiedus skleidžia vien lelijos.
Kita vertus, žvejai dažniausiai tiesiog vadovaujasi vizualine atminti, visiškai nesukdami galvos dėl atskirų žolynų pavadinimų. Todėl ir šis straipsnių ciklas veikiausiai sudomins ne visus. Net jei ir taip – nuotraukose esantys augalai yra viena, o augantys natūraliai – kita, įsiminti visus jų pavadinimus taip pat bus keblu. Bet jei kažkas liks atmintyje, tos žinios tikrai nepatrukdys...
Laukite tęsinio, kur žadu papasakoti jau apie konkrečius vandens augalus ir susieti juos su žuvimis.
Romualdas Žilinskas
