Vaivorykštė po vandeniu

Sena teorija apie agresiją plėšrūnėms sukeliančias spalvas ar jų derinius turi daug šalininkų, visgi ji yra kiek abejotina. Esmė tame, kad žuvys truputį kitaip mato jų aplinkoje esančius daiktus, spalvas ir tai, kas, žvejų nuomone, žvynuotosioms privalo kelti susierzinimą, galbūt turi visiškai priešingą poveikį.

Žuvis – ne koridai ruošiamas bulius, kurį ryškiai raudonas audeklas gali tiesiog išvesti iš proto. Kita vertus, ta teorija nėra moksliškai pagrįsta, o ja besivadovaujantys meškeriotojai dažniausiai būna prisiskaitę internetinėje erdvėje patalpintų, tačiau nepagrįstų moksliškai straipsnių.

Todėl dar kartą bandau pakalbėti tema apie spalvų įtaką žuvims, tačiau bandysiu remtis ichtiologų ir profesionalių žvejų atliktais bandymais bei mokslo patvirtintais fizikos dėsniais ir biologiniais faktais.

Galimas daiktas, kad kai kurios čia išsakytos mintys tik patvirtins mano ankstesnius rašinius, galbūt rasite prieštaravimų, tačiau, turiu pasakyti, jog nesu užkietėjęs konservatorius (šį kartą politika čia niekuo dėta) ir mano nuomonė gali keistis priklausomai nuo pateiktų įrodymų svarumo. Juk daugeliui atsitinka, kad tai, kas šiandien atrodė labai aišku, rytoj gali tapti be galo mįslinga, arba – atvirkščiai. Praktinė patirtis bei teorinės žinios nebūtinai atsako į klausimus, kartais dėl to klausimų iškyla tik dar daugiau.

Prieš pradedant nagrinėti žuvų regą arba teorijas, kaip jos identifikuoja spalvas, visų pirma pabandome išsiaiškinti, kas apskritai yra tos spalvos žmogiškuoju požiūriu. Mokslininkai veikiausiai atsakytų, kad spalvos – tai regėjimo pojūtis, kada žmogus suvokimo procese kažkokiam daiktui priskiria vieną arba kitą spalvą, tačiau pabandykime pasikapstyti truputį giliau...

Kokios būna spalvos?

Dar kažkada labai seniai, jei neklystu, apie 1669–1970 m. garsus anglų mokslininkas Izaokas Niutonas atliko eksperimentą, kuris visiems laikams padėjo tašką įvairiems spėliojimams apie spalvas.

I. Niutonas aklinai užtemdytoje patalpoje siaurą dienos šviesos spindulį praleido pro stiklinę prizmę ir nukreipė į ekraną. Nežinau ar rezultatas mokslininkui buvo netikėtas, bet jis ekrane išvydo vaivorykštę, kurioje aiškiausiai matėsi septynios viso šviesos spektro spalvos. Vardiju jas paeiliui: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė. Sakau „aiškiausiai“, kadangi iš tiesų šios spalvos tolygiai perėjo viena į kitą, tačiau būtent septynios buvo tos tikrosios, gryniausios, kurias mūsų akys skiria labiausiai.

Taip buvo nustatyta, kad balta spalva yra sudėtinė, t. y. sudaryta iš spalvų mišinio. Prizmė ją išskaidė, kitu atveju visos krintančios į vieną tašką spalvos būtų regimos kaip vienintelė, t. y. balta.

Negana to, po tolimesnių eksperimentų buvo gauti dar įdomesni rezultatai. Pasirodo, jog „pačios pačiausios“ spalvos yra raudona, žalia ir mėlyna, kadangi jas nukreipus į baltą ekraną gausime vėlgi... baltą spalvą. Įdomu tai, kad šioje baltoje spalvoje nėra visų vaivorykštės spalvų. Todėl raudona, žalia ir mėlyna buvo pavadintos pagrindinėmis arba pirminėmis spalvomis.

Tačiau ten, kur jos liesis tarpusavyje, t. y. tarp dviejų pagrindinių spalvų bus matomos ir kitokios. Tarkim, raudona ir žalia sudarys geltoną, raudona ir mėlyna – purpurinę, mėlyna ir žalia – žydrą. Tad tie „mišiniai“ mokslininkų vadinami nepagrindinėmis arba antrinėmis spalvomis, kaip ir sakiau, tai bus geltona, violetinė ir žydra.

Bet nepagrindines spalvas galima tarsi atversti į pagrindines. Pavyzdžiui, sumaišius geltoną ir purpurinę gausime raudoną, geltoną ir žydrą – žalią, žydrą ir purpurinę – mėlyną. Na, o trijų spalvų mišinys, t. y. purpurinės, žydros ir geltonos sudarys juodą spalvą.

Galėčiau plėstis ta tema ir daugiau kalbėdamas apie šviesos dispersiją ir pereidamas prie interferencijos, tačiau nesu fizikas ir nukrypčiau veikiausiai į lankas, todėl gal pakaks. Pasakysiu tik tiek, jog neskaidrūs kūnai yra tokios spalvos, kokios spalvos spindulius atspindi. O skaidraus daikto spalvą lemią pro jį praėjusios šviesos sudėtis.

Apie spalvų sudėtį ir jų priskyrimą tam tikroms grupėms aiškinau ne šiaip sau – tai turės ryšį su tolimesniu mano pasakojimu.

Kiekvienos akys mato kitaip

Žmones save priskiria prie labiausiai išsivysčiusių Žemės sutvėrimų. Tačiau mes esame labai jauna rūšis ir dominuojančią padėtį planetoje išsikovojome tik visai neseniai. Kitas klausimas – ar mes labiausiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų lyginant su kitais gyvais sutvėrimais? Neabejoju, kad tikrai ne, o žuvys, kurias gaudome, prie nuolat kintančios aplinkos derinosi milijonų milijonus metų.

Ir nors iš pirmo žvilgsnio, regis, žmonės nieko bendra neturi su žuvimis, tačiau reikia sutikti su tuo, kad šio pasaulio viešpačiai išsivystė būtent iš žvynuotųjų. Jei pažiūrėtume įdėmiau, pamatytume, kad dauguma vidaus bei dalis išorės organų pas mus ir žuvis yra panašūs, o tai jau vienas iš pretekstų pareikšti, jog jos ir mes aplinkinį pasaulį kažkuria prasme suvokia panašiai. Nenoriu leistis į ilgus filosofinius išvedžiojimus, pakaks to, kad tęsdamas temą pasakysiu, jog žuvys taip pat turi dvi akis ir mato. Tik ar mato jos taip, kaip mes?

Logiškai mąstant, kuo arčiau žmogaus pagal savo išsivystymo lygį yra gyvūnas, tuo jo supratimas į jį supančią aplinką yra artimesnis mūsiškiam, o jutiminiai organai taip pat panašūs į žmogiškuosius. Žuvį ir žmogų skiria pernelyg didelis laiko tarpas, tad įtarti, jog žvynuotoji viską regi taip, kaip ir mes, turime ne itin daug pagrindo. Visgi gamta yra didi eksperimentuotoja ir nesuteikusi žuvims žmogiškos išvaizdos, jai paliko (o jei dar tiksliau – mums perdavė) labai panašias akis. Tegul jos neturi vokų (nekalbu apie ryklius), blakstienų, ašarų liaukų, bet žvynuotųjų rega kai kuriais atžvilgiais mažai kuo skiriasi nuo mūsiškės.

Tačiau nereikia visko supaprastinti ir turėkite omenyje, kad žuvų yra labai daug rūšių, jų gyvenamoji aplinka gali gerokai skirtis, yra juk žvynuotųjų, kurios labai didelę gyvenimo dalį praleidžia ir sausumoje, todėl mato jos nevienodai gerai ar nevienodai panašiai kaip mes.

Taip pat nereiškia, jog stovint išsivystymo piramidės viršūnėje galime džiaugtis labiausiai išlavėjusiais jutiminiais organais. Mes tik galėtume pavydėti akių kai kuriems paukščiams, vabzdžiams ar kitiems gyvūnams, kurie daiktus identifikuoja žymiai ryškiau, didesniu atstumu nei žmonės. Mūsų vandenyse gyvenančios žuvys gal ir nepasižymi ypatingu akylumu, palyginus su kai kuriomis jūrinėmis giminaitėmis ar juo labiau su paukščiais, kitais gyvūnais, bet kai kuriais aspektais jų rega irgi geresnė už mūsiškę.

Bene labiausiai ištyrinėtos yra lašišinių žuvų akys. Eksperimentai, kuriuos atliko mokslininkai su upėtakiais ir lašišomis, leidžia teigti, kad šios žuvys puikiai skiria spalvas. Faktiškai žvynuotųjų akys ir mūsiškės pagal savo sandarą mažai kuo skiriasi.

Tačiau kai kurios detalės žmogaus ir žuvies regą daro ne visai tokią pat. Esmė – tinklainėje esantys kūgeliai. Jų funkcija yra spalvos recepcija. Išvertus į suprantamesnę kalbą, tai būtų dirgiklių energijos priėmimas ir pavertimas nerviniais impulsais, kurie akimirksniu pasiunčiami į smegenis. Taigi šios šeimos žuvys turi trijų rūšių kūgelius, kurie gali skirti tris pagrindines spalvas, kurias jau minėjau, bet darsyk išvardysiu: raudoną, žalią ir mėlyną.

Tai taip pat reiškia, jog lašišažuvės skiria ir maišytas antrines spalvas. Tiesa, kai kurios lašišinės žuvys gali turėti ir dar vieną kūgelių sluoksnį, kuris jautrus ultravioletiniams spinduliams. Kam jis – nėra aišku, nes, pagal fizikinius dėsnius, praėjusios per kelių milimetrų vandens sluoksnį ultravioletinės bangos užgęsta.

Kitas ne mažiau svarbus skirtumas yra minėtų kūgelių išsidėstymas. Žmogaus akies tinklainėje jie sukoncentruoti taip vadinamoje geltonojoje dėmėje, dėl ko mūsų regėjimas yra aiškus ir skiriame smulkias daiktų detales pakankamai dideliu atstumu. Pas lašišas ir upėtakius kūgeliai išsimėtę beveik visoje tinklainėje, dėl to šios žuvys gali matyti platesnę erdvę, bet tik iš labai arti įžiūri tikslius mažų daiktų kontūrus ir detales.

Kita vertus, toks kūgelių išsidėstymas šioms žuvims leidžia geriau fiksuoti judesį. Bet, vėlgi, tokia akių sandara žuvims suteikia galimybę geriau įžiūrėti didesnio perimetro daiktus, nei mažesnio. Todėl rutulį ir elipsę jos matys iš toliau bei tiksliau skirs jų kontūrus, nei matys keturkampį ar trikampį.

Manoma, jog labai panašiai regi ir kitos dažniausiai vandens paviršiuje besimaitinančios ir dieną aktyvios žuvys: šapalai, salačiai, meknės, strepečiai ir pan. Bet dažniau gilumoje plaukiojančios žvynuotosios gali neturėti tokios geros regos. Veikiausiai joms tai ne itin aktualu, kadangi silpną regėjimą kompensuoja kiti labiau išlavėję jutiminiai organai, tarkim, šoninė linija arba lytėjimo bei skonio, kvapo funkcijose dalyvaujantys receptoriai.

Nors su spalvomis tai neturi nieko bendro, bet reikėtų dar paminėti, kad žuvų regos laukas yra labai platus, palyginus su mūsiškiu. Joms visai nereikia gręžioti galvos, kad pamatytų, kas vyksta 300 laipsnių kampu aplinkui. Žvynuotosios taip pat geriau mato drumstame vandenyje ir gilumoje, kur yra tamsu, nes žuvų akys jautresnės šviesai. Būtent prie šio faktoriaus dar grįšiu kitame skyrelyje.

Matomumas priklauso nuo fono

Šviesa yra elektromagnetinė banga turinti tam tikrą virpesių dažnį. Nuo tos bangos ilgio ir priklauso, kokios spalvos bus šviesa.

Jei pasižiūrėtume į jau minėtą vaivorykštę, kuri atspindi visą mums matomų spalvų spektrą, ir paeiliui imtume vardyti tų spalvų bangų ilgį, tai turėtume pradėti nuo raudonos, nes jos bangų ilgis būtų ilgiausias. Po to paeiliui eitų oranžinė, geltona, žalia, mėlyna ir violetinė. Pastarosios bangų ilgis pats trumpiausias.

Tačiau vanduo yra kitokia substancija nei oras ir čia spalvos pagal eilę skverbiasi visai kita tvarka. Vanduo tartum filtras vienos spalvos bangas sulaiko daugiau, o kitos – mažiau. Įdomu tai, jog čia pirmiausia prapuola kraštinės spektro spalvos – t. y. violetinė ir raudona. Toliau pagal eilę sektų oranžinė, geltona, žalia ir galiausiai mėlyna. Pastaroji spalva regima giliausiai, tad ir povandeninis pasaulis nuotraukose ar kino juostose mums taip pat atrodo mėlynas arba žydras. Reikėtų pasakyti, jog žydras vandens paviršius neturi nieko bendro su minėtu reiškiniu, kadangi tai būna giedro dangaus atspindys telkinio paviršiuje. Apniukusią dieną ežeras gali atrodyti pilkas ar vos ne juodas.

Kita vertus, vandens spalva labai priklauso ir nuo ištirpusių tame telkinyje įvairių mineralinių ar organinių medžiagų, dugno spalvos (jei telkinys seklus), jį supančios aplinkos (kada telkinys siauras, o krantai statūs ar apaugę aukšta augalija). O „žydintys“ ežerai ir tvenkiniai ne kas kita, kaip fitoplanktono, t. y. žaliadumblių, melsvabakterių, titnagdumblių itin didelis dauginimasis, todėl ir vanduo turės žalią atspalvį. Panašiai nutiks susidrumstus molingam dugnui arba per intakus patekus dideliam kiekiui sumaišytos su vandeniu plaunamos dirvos liekanų – ežeras ar upė kurį laiką bus rusvi ar pilkšvi. Durpingi karjerai ar ežeriukai ištisus metus būna gitarinės spalvos arba net rudi.

Ne veltui kalbu apie telkinių vandens atspalvius, kadangi ne visi jie vienodai praleis įvairios spalvos bangas, kas gali turėti įtakos bandant išsirinkti ten labiausiai tinkamus voblerius arba guminukus žvejybai. Žuvys gylyje taip pat geriausiai regės ne žydrus, o galbūt visiškai kitokių tonų masalus.

Mano išvardyta spalvų seka bus tokia tik skaidriame vandenyje. Dažniausiai ji taikoma vandenynui. Be abejonės, šaltiniuotuose upeliuose ir upėse, kituose skaidriuose telkiniuose šis spalvų išsidėstymas taip pat nesikeis. Galima sakyti, kad didesnėje dalyje vandens telkinių minėtoji spalvinė seka su tam tikromis paklaidomis gali išlikti.

Kokia spalva geriausiai matoma?

Į kokį gylį prasiskverbia vienos ar kitos spalvos bangos skaidriame vandenyje, informacija yra gana prieštaringa. Dėl spalvų eiliškumo sutaria visi autoriai, tačiau duomenys apie gilumą dažnai nesutampa.

Vienur nurodoma, kad raudona spalva pradingsta jau 2 m gelmėje, kitur – 3 m, dar kiti autoriai teigia, jog ji pasiekia ir 8–10 m. Bet kokiu atveju, paskutinysis skaičius gėliesiems vandenims tikrai netinka, nes tokiame gylyje ežere ar upėje raudona spalva jau matoma, kaip juoda. O štai žalia spalva didesnėje, nei 13 m gelmėje (kitais duomenimis – 20 m ar giliau) pereina į žydrai žalią, kol tampa mėlyna.

Todėl 1 pavyzdyje parodytas tik apytikslis santykinis spalvų prasiskverbimas visiškai skaidriame vandenyje.

Tuose telkiniuose, kurie dėl esančių priemaišų turi tam tikros spalvos vandenį, spalvų prasiskverbimo nuotolis bus gerokai mažesnis, ir, kaip jau sakiau, spalvos gali išsidėstyti kita tvarka. 2 pavyzdyje galite matyti visiškai kitokį vaizdą, kuris būdingas smarkiai susidrumstusiems vandenims. Dumblo-molio priemaišos smarkiai sugers violetinę, mėlyną, žalią spalvas, sunkiai čia prasiskverbs geltonos spalvos bangos, bet oranžinės ir raudonos pasieks didžiausią gylį. Tiesa, tai irgi ne kažin kas, nes jau 2 m gelmėje raudona spalva bus matoma labai blankiai.

Durpinguose miško ežerėliuose vėl yra savos paklaidos (3 pav.). Kaip matote, čia žalia ir mėlyna spalvos gali patekti iki 2 m gylio ir giliau, tačiau gerokai trumpesnės geltonos spalvos bangos irgi pasiekia panašų gylį. Kiek teko žvejoti tokio tipo vandens telkiniuose, būtent minėtos spalvos, o taip pat ir rusvų atspalvių masalai visada labiausiai patikdavo vietiniams plėšrūnams.

Sunkiai paaiškinamas spalvinių bangų prasiskverbimas į „žydinčius“ vandenis (4 pav.). Remiantis elementaria logika, čia žalia spalva turėtų būti labiausiai sugeriama, visgi yra atvirkščiai ir būtent šios bangos prasiskverbia giliausiai – net į 3 m gelmę ar dar giliau. Daugiau, kaip 2,5 m gylį praeina ir geltona spalva, kuri yra tik trečia pagal savo bangos ilgį. O štai mėlyna beveik susilygina su oranžine ir vargiai matoma jau 2 m nuo vandens paviršiaus.

Tačiau tai, kas yra teorija, praktiškai gali atrodyti visai kitaip. Kaip paaiškinti tą faktą, jog sterkai itin kaprizingi guminukų spalvoms ir net atspalviams, nors gaudomi dažnai drumstame vandenyje, sutemose, be to dar ir vos ne giliausiose telkinių vietose? Pagal tai, ką aiškina mokslininkai, šie plėšrūnai jokiu būdu negalėtų matyti violetinių ar rausvų tvisterių arba riperių, juo labiau juos skirti, bet... kai kuriomis dienomis tai gali būti pačios kibiausios spalvos.

Taip pat sunkiai suprantamas tas faktas, jog violetiniai guminukai ypač pasiteisina prieš pat sutemas arba labai anksti ryte gaudant ešerius, nors saulė tuo metu, jei ji apskritai būna, į vandenį šviečia dideliu kampu, dėl ko didesnė dalis jos šviesos atsispindi nuo vandens paviršiaus. Tiesa, tokiu metu labai neblogi būna ir mėlyni masalai, bet tai jau atitiktų ir fizikų pateiktus teorinius pavyzdžius.

Kažkada buvau rašęs, kad žuvys geba skirti daiktų spalvinius tonus po vandeniu pagal jų intensyvumą (ryškumą). Noriu pasakyti, kad tai, kas atrodo pilka, gali būti tamsiau ar šviesiau pilka, ir to žvynuotosioms pakanka, kad jos gelmėje susiorientuotų, kokios iš tiesų spalvos tas daiktas yra. Jei tokia teorija yra teisinga, tuomet visai logiška, nes šunys irgi mato juodai baltą pasaulį (monochromatinė rega), nors ir sugeba kažkaip skirti spalvas ar net atspalvius.

Ruošdamas šį straipsnį sužinojau dar vieną labai įdomų faktą, kurį palyginti neseniai išsiaiškino mokslininkai. Jau minėjau, kad kiekvienos spalvos bangos turi tam tikrą ilgį, tačiau tuo pat metu ir specifinį elektromagnetinių virpesių dažnį. Fizikai nustatė, kad po vandeniu bangos ilgis slopsta, bet virpesių dažnis išlieka nepakitęs.

Todėl galbūt žuvys geba kažkokiais mums nežinomais jutiminiais organai skirti tuos dažnius ir puikiausiai gali netgi giliai ir prietemoje neklystamai nustatyti masalo spalvą? Suprantama, jog smarkiai išmargintas nedidelis masalas žvynuotąsias gali ir klaidinti, visgi net ir tokiame vilioklyje kažkokia spalva bus dominuojanti, o margumas iš tolo masalui suteikia tik kokį nors atspalvį.

Spalvų deriniai ir kontrastas

Viename užsienietiškame žvejams skirtame žurnale perskaičiau įdomų straipsnį apie mokslininkų bandymus išsiaiškinti, kokios spalvos maistas yra patraukliausias žuvims. Eksperimentai buvo atliekami su vaivorykštiniais upėtakiais esant dieniniam apšvietimui ir silpnai apšviestame vandenyje.

Šioms žuvims maistui buvo siūlomi įvairiaspalviai ikreliai, kuriuos ichtiologai padėdavo ant taip pat įvairiomis spalvomis dažyto dugno. Kaip žinote, fonas gali išryškinti arba pablankinti, t. y. atspindėti vienas spalvas ir sugerti kitas. Ikrelių skonis nesiskyrė, todėl šio bandymo rezultatai buvo išties objektyvūs.

Kuomet mokslininkai pabėrė upėtakiams raudonų ikrelių ant raudono dugno ir tokių pat ikrelių ant geltono dugno, pastebėjo, kad žuvys gerokai mieliau ėdė kontrastingame fone esantį maistą. Taip pat geresni rezultatai buvo siūlant žuvims geltonus ikrelius ant žydro dugno, raudonus – ant oranžinio, geltonus – ant oranžinio bei žalius – ant raudono. Identiški rezultatai gauti ir esant atvirkštiniams variantams, t. y. sukeitus ikrų ir dugno minėtas spalvas.

Išvada – upėtakiams patiko kontrastingi spalvų deriniai. Tiesa buvo viena išimtis – šios žuvys neprastai matė mėlynus ikrelius ant mėlyno dugno. Dar mieliau upėtakiai rijo mėlynus ikrelius žydrame fone.

Silpnai apšviestoje aplinkoje labiausiai ėdami buvo geltoni, raudoni, mėlyni ir juodi ikrai. Faktas, jog geltona spalva dominavo vaivorykštinių upėtakių meniu ir dieną, ir naktį.

Bet tai buvo tik vienos rūšies žuvys ir labiau apibendrinančias išvadas galima būtų skelbti tik atlikus panašius bandymus ir su kitomis žvynuotomis. Visgi net ši informacija gali būti naudinga žvejams. 

Kad skaitytojams būtų lengviau susigaudyti spalvų deriniuose, siūlau pavyzdžius su trumpais komentaras. Tai apibendrinta medžiaga, nors aklai ja vadovautis gal ir nereikėtų. Tačiau atsižvelgti gal būtų ir ne pro šalį, ypač tiems, kurie patys bando dažyti voblerius, blizges, guminukus, gaminasi museles.

Geltona (5 pav.). Labai dažnai žūklėje naudojama spalva gaudant ir plėšriąsias, ir taikiąsias žuvis, netgi gaminant jaukus. Gerai regima dieną ir prietemoje beveik nepriklausomai nuo vandens telkinio gylio. Tačiau dėl savo gero matomumo itin skaidriuose vandenyse žuvims gali turėti atstumiantį poveikį. Žirniai, kukurūzai, geltona tešla yra mėgstamas karšių, karpių, šapalų masalas. Geltonos spalvos detalės, štrichai efektyviai papildo bet kokios kitos spalvos dirbtinius masalus, taip pat ir žiemos metu veriami geltoni rutuliukai ant avižėlių arba blizgučių kabliukų praktiškai visada sulaukia teigiamo žuvų dėmesio. Patys geriausi deriniai yra su juoda, raudona, oranžine, žalia.

Raudona (6 pav.). Žuvims turi pritraukiantį, bet kartu ir iššaukiantį agresiją poveikį. Vien ja retai dažomi didesni dirbtiniai masalais, tačiau raudonos detalės būna itin dažnos tiek vasarą, tiek žiemą naudojamuose viliokliuose. Raudonas yra ir natūralus žuvų maistas. Naudojama naktinėje žūklėje ir žuvaujant dieną. Geriausi deriniai yra su geltona, oranžine ir žalia. Neblogas efektas kartais gaunamas su balta spalva.

Oranžinė (7 pav.). Dažant didesnius dirbtinius masalus naudojama dažniau nei raudona, nors ir yra į pastarąją labai panaši. Visgi jos panaudojimas ir deriniai gali skirtis. Kaip ir raudonos spalvos, oranžinės detalės bus visada patrauklios žuvims. Oranžinė dera su raudona ir geltona, tačiau vietoje baltos jai geriau tinka juoda.

Žalia (8 pav.). Labiausiai dera su geltona ir raudona spalvomis. Žaliai dažnai dažomi dirbtiniai masalai atviro vandens sezonui, pasiteisina net ir žiemą smarkiai apaugusiuose vandens telkiniuose. Dienos metu dažniau taikoma spalva.

Mėlyna (9 pav.). Tai pati mįslingiausia spalva, kurios gerosios savybės atsiskleidė palyginti neseniai. Nors ji nėra natūrali vandens telkiniuose, nepaisant to geidžiama plėšrūnių, o ypač – šaltame, skaidriame vandenyje. Ypač ji pasiteisina giedrą dieną bei tuose vandens telkiniuose, kur gausu meškeriotojų. Gerai kontrastuoja su geltona bei oranžine. Kaip dažnas variantas yra ir mėlynos bei baltos spalvos deriniai.

Violetinė (10 pav.). Prietemos ir apniukusių dienų, vėlyvo rudens spalva. Ji gaunama sumaišius raudoną ir mėlyną spalvas, todėl jų deriniai ir tinka violetinei. Ypač šviesiai rausva (šaltibarščių). Tačiau dar geresnių rezultatų gaunama dirbtiniams masalams pilvelius dažant oranžine ir geltona spalva, o jų viršutinę dalį paliekant violetinę – aliuzija į natūralią žuvies nugarą.

Balta (11 pav.). Pasiteisina dideliuose gyliuose bei drumstame vandenyje. Dažna dažant voblerių ir kitų dirbtinių masalų šonus, papilves. Gera apniukusią dieną. Patys efektyviausi deriniai su mėlyna, žydra, raudona.

Juoda (12 pav.). Dirbtiniams masalams tokia spalva neretai spalvinamos nugaros, paryškinamos smulkios detalės – žvynai ir pan.. Gera drumstame vandenyje. Labiausiai vykę deriniai yra su oranžine, geltona spalvomis.

Romualdas Žilinskas