Tiesos pūdas, grūdas ar tiesiog pamąstymai
Mokslininkai seniai pastebėjo, kad žuvys vienaip ar kitaip reaguoja į elektrinio lauko stiprumą, jo svyravimų dažnį. Tokie pastebėjimai buvo pritaikyti praktikoje ir kai kurių šalių žvejai verslininkai jūrose tam tikras žuvų rūšis gaudo gaudyklėmis, kurios privilioja žvynuotąsias atitinkamo dažnio elektromagnetinėmis bangomis. Suprantama, kad čia negali būti nė kalbos apie tą barbarišką žuvų mušimą elektra, kuriuo kažkada garsėjo Lietuvos brakonieriai. Ir visgi kuo pasireiškia žuvų potraukis tam tikroms elektromagnetinėms bangoms? Juk būtų puiku turėti masalą, kuris jas tokiu būdu viliotų.
Įdomiausia, kad kai kurie iš mūsų jau seniai žvejoja tokiais masalais, nors apie tai galbūt nė nežino. Paprasčiausiai nesusimąsto, kodėl viena blizgė yra kibesnė už kitą, nors savo išore ir žaidimu beveik niekuo tarpusavyje nesiskiria.
Kažkada Vladas Lašas (draugų rate žinomas, kaip Kybsas, nes yra Kibs blizgių gamintojas ir tam tikra prasme jų išradėjas) man ilgai bandė aiškinti, jog kiekvienas metalas gali tiesiogiai įtakoti žuvų kibumą. Pasak jo, labai tikėtina, kad iš skirtingų metalų sudaryta vartiklė vis kitaip paveiks atskirų rūšių plėšrūnes, nes šie metalai tarpusavyje geba sąveikauti, dėl ko ir kinta jų elektromagnetinis laukas.
Atvirai kalbant, aš nelabai kreipiau dėmesį į tas Vlado kalbas. Taip, tiesa, Kibs blizgės yra geros, tačiau nederėtų perlenkti lazdos su jų reklama ir bent jau savųjų tarpe gaminio kokybę nereikia painioti su kažkokia mistiška galia. Galima pagalvoti, kad varinė blizgė lydekai bus skanesnė nei žalvarinė ar sidabrinė. Niekai visa tai...
Bėgant metams man į rankas papuolė vienas, po to kitas straipsnis, kurių autoriai, remdamiesi asmenine patirtimi bei mokslininkų teorinėmis žiniomis ir eksperimentais, įrodinėjo, kad kiekviena žuvis turi tam tikrą bioelektrinį potencialą, kurį galima sukurti dirbtinai, t. y. panaudojant atitinkamus metalus blizgių gamybai. Tiesą sakant, jį turiu ir aš, ir jūs, ir bet kuris gyvas organizmas, kadangi mes sudaryti iš ląstelių, o kiekvienos ląstelės membranos yra įelektrintos.
Žodžiu, mintis ta, jog kiekvienas metalas irgi turi tik jam vienam būdingą elektrinį potencialą. O pasitelkus elementarios galvanikos principus ir atitinkamai jungiant du metalus, galima priversti juos tarpusavyje sąveikauti – pasidaryti savotišką „elektrinę“ blizgę, kuri vilios žuvis ne tik savo judesiais, išvaizda, bet dar ir tuo, jog ji plėšrūnėms primins natūralios aukos išskiriamas į aplinką elektromagnetines bangas.
Skamba labai jau moksliškai, bet kodėl ne? Juk per milijonus metų žuvys išvystė kur kas geresnius jutiminius organus nei mes, o vanduo yra geresnis laidininkas nei oras, tad argi negali jos turėti savybių jausti ir tam tikrus elektromagnetinius laukus? Ir visiškai įmanoma, kad kiekviena gyvų organizmų rūšis turi individualų bioelektrolauką, kuris kinta jiems patiriant stresinę būseną, susirgus ir panašiai. Be to, kaip jau minėjau, žvejai verslininkai žuvis gaudo elektrinėmis gaudyklėmis. Ir taip sėkmingai, kad kai kuriose šalyse jau imta riboti tokią žūklę.
Plačiau pasidomėjęs šia tema beveik patikėjau, tuo kas yra rašoma, ir tuo, ką kažkada man bandė paaiškinti Vladas. Jei prisimintume mokyklinį fizikos kursą, tikriausiai pirmasis mokslininkas, kurį atgamintų jūsų žvejybiniais terminais užgožta atmintis, būtų Maiklas Faradėjus. Tai tas pats, kuris suformulavo elektrolizės dėsnius.
Juk šis anglų mokslininkas teigė (ir tai – visuotinai pripažinta bei įrodyta), kad elektrostatinis laukas yra tam tikra materijos forma supanti krūvius. Elektrostatinis laukas yra nekintantis laike elektrinis laukas, o sąveika tarp dviejų krūvių perduodama per šį lauką. Pagrindinė elektrinio lauko charakteristika lygi jėgai veikiančiai vienetinį teigiamą krūvį ir ji vadinama elektrinio lauko stiprumu.
Kadangi jis yra vektorinis dydis, elektrinio lauko stiprumas turi kryptį, o toji kryptis, esant teigiamam taškiniam krūviui, nukreipta nuo krūvio, esant neigiamam krūviui – į krūvį. Pats krūvis gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas.
Gal aiškinu pernelyg smulkiai, bet pakentėkite ir pasistenkite suprasti, ką noriu tuo pasakyti arba veikiau pakartoti, ką išdėstė protingesni už mane.
Kaip jau minėjau, kiekvienas metalas turi atitinkamą (standartinį) elektrinį potencialą, kurį gali išlaisvinti sąveikaudamas su kitu metalu. Žodžiu, taip sukuriamas elektrinis laukas (fizikoje žymimas E). Kadangi metalų potencialai yra nekintami, tai pagal formulę galima paskaičiuoti, kokį skaičių gausime derindami tarpusavyje skirtingus metalus. Pati formulė labai jau elementari: E = e1 – e2.
Kad galėtumėte teisingai pasiskaičiuoti, pateikiu dažniausiai blizgių gamyboje naudojamų metalų standartinio elektrodo potencialo vertes (kalbant paprasčiau, elektrocheminę įtampą).
Magnis (Mg) – 2,363 V
Aliuminis (Al) – 1,663 V (rūgščioje terpėje), – 2,35 V (šarminėje terpėje)
Cinkas (Zn) – 0,763 V
Chromas (Cr) – 0,744 V
Geležis (Fe) – 0,440 V
Nikelis (Ni) – 0,250 V
Alavas (Sn) – 0,136 V (rūgščioje terpėje), – 0,3 V (šarminėje terpėje)
Švinas (Pb) – 0,126 V
Varis (Cu) + 0,337 V
Sidabras (Ag) + 0,799 V
Jei turite bent pradinių klasių skaičiavimo įgūdžius, įsidėkite į tą formulę norimas reikšmes (jas šiek tiek suapvalinau) ir nesunkiai paskaičiuosite, kad, tarkim, geležies ir vario derinys bus lygus: E = – 0,44 V – 0,34 V = – 0,78 V. Tokiu pat būdu sužinosite ir kitų metalų „tandemų“ sumas.
Kadangi nenoriu aklai remtis ne itin patikimais straipsniais, man šiuose apskaičiavimuose yra viena vieta, kuri atrodo ne visiškai logiška. Jei į formulę įstatysime skaičius atvirkštine tvarka (paimsime ne geležį ir varį, bet varį ir geležį), tai gautoji reikšmė kardinaliai skirsis: E = 0,34 V – (– 0,44 V) = 0,34 V + 0,44 V = 0,78 V. Keista, kad į tai nė vienas autorius neatkreipė dėmesio. O gal paprasčiausiai nutylėjo? Arba aš temoku skaičiuoti, bet absoliučiai nieko nenutuokiu elektrochemijoje.
Puoliau mokytis, nes koks nors tos srities studentas žvejys netruks mane „suvartyti“. Pirmiausiai ėmiau ieškoti užrašytos formulės. Deja, taip ir neradau. Panaši buvo, bet ne iš tos „operos“. Hm, gal ieškoti internete irgi nemoku...
Skaičiai skaičiais, bet ką tai duoda, jei nežinome, kokioms žuvims labiau tinka mūsų gautos reikšmės? Ir būsite teisūs, jei viso to paklausite. Štai šioje vietoje prasideda daugiau praktiniai autorių pastebėjimai, nei teoriniai paskaičiavimai.
Pasak jų, ne vien tik žuvų rūšys turi kažkokį „magišką“ skaičių, tačiau tas skaičius gali kisti į vieną ar kitą pusę priklausomai nuo konkretaus vandens telkinio. Taip pat jis varijuoja ir nuo plėšrūnių amžiaus. Neva mokslininkai bei žvejai praktikai tai aiškina žuvų mitybos ypatumais.
Visgi kai kurios bendros tendencijos išlieka. Tarkim, upiniams sterkams mažesnė reikšmė nei 0,7 yra neefektyvi. Pastebėta, kad šiems plėšrūnams tekančiame vandenyje labiausiai tinka nikelio ir vario derinys.
Gana įdomiai į įvairius metalus reaguoja lydekos. Didžiausia reikšmę jų pomėgiams griebti tam tikrų metalų porų vartikles turi ne tiek gyvenamoji vieta, bet pačių aštriadančių gabaritai. Kuomet ruošiamės gaudyti stambesnes nei 5 kg lydekas, rekomenduojama rinktis blizges, kurių gautoji reikšmė būtų ne mažesnė už 1. Universaliausios vartiklės yra tos, kurių reikšmės siekia maždaug 0,8– 0,9. Specialiai neskaičiuoju, kokių metalų deriniai tokiais atvejais bus geriausi – jei įdomu, patys pamiklinkite smegenis.
Žvejai praktikai (be abejo, tai tų rašinių autoriai) rekomenduoja turėti kuo įvairesnių metalų derinių masalų ir visus juos išbandyti. Dar galėtų pridurti: ir kuo daugiau gaudyti pačiuose įvairiausiuose vandens telkiniuose. Vadovaujantis tokiu principu, įmanoma ir prie alaus butelio kamščio pritvirtinus trišakį pagauti žuvų. Beje, esu skaitęs ir apie tai...
Reziumuodamas viską, ką parašiau, pasakysiu, kad pati mintis (idėja), dėl tų sąveikaujančių tarpusavyje metalų, turi racijos. Kita vertus, gal šios metalų savybės visgi pernelyg sureikšmintos. Kuomet mintys dėstomos remiantis fizikiniais terminais, formulėmis, paskaičiavimais, gali būti, kad visa tai atrodo net labai efektingai, tačiau neatmetu varianto, kad lazda čia šiek tiek perlenkta.
Mano galva, esmė dar ir tame (ar tik tame?), kad skirtingi metalai bus skirtingo svorio. Todėl gaminant blizges iš įvairių metalų, jų lydinių, derinant juos tarpusavyje, tokios pačios formos vartiklės kitaip animuos jau vien dėl savo pakitusios masės, kas, atitinkamomis žvejybos sąlygomis, vieną masalą darys kibesnį nei kitą.
Žuvų apetitui reikšmę turės ir blizgių išvaizda, nes, kaip žinia, metalai yra skirtingų spalvų, atspalvių, kitaip spindi, vartiklėse kartais būna išmuštos žuvų žvynų imitacijos, įvairūs kitokie nelygumai, jos dažomos emale, daroma holograma ir visaip kitaip apipavidalinamos. Masalai, kurie sudaryti iš dviejų ar daugiau metalų spalviniu atžvilgiu visada žuvims patrauklesni, universalesni. Tarkim, jei viena blizgės pusė spindi geltonai, o kita – baltai, su tokia vartikle gali vienodai sėkmingai žuvauti apniukusią ir giedrą dieną.
Deja, metalų sąveika galima tik tose blizgėse, kurios yra pagamintos bent iš dviejų skirtingų metalų (lydinys šiuo atveju yra tarsi koks nors vienas metalas). Tačiau tokių vartiklių mažuma. Gal skirtingų rūšių žvynuotosios kaip nors geba skirti ir atskirus metalus ir turi savo mėgstamiausius?
Romualdas Žilinskas
