Sukis, lapeli, sukis... Žuvis, kuri niekad neatsisako sukriukės
Spiningaudamas „kasdieniškai“, dalyvaudamas įvairiose plėšriųjų žuvų gaudymo varžybose įsitikinau, kad sukriukės yra universalūs masalai, kas liečia žuvų įvairovę. Praktiškai nėra mūsų vandenyse grobuonių, kurios nesigundytų minėtais viliokliais.
Kita vertus, sukriukių universalumas atsiskleidžia tik esant tam tikroms žvejybos sąlygoms. Kaip žinote, didelės gelmės ir itin stipri tėkmė nėra ta terpė, kurioje galima ypač sėkmingai naudoti šiuos masalus. Įtakos dar turi ir metų laikas, nes nevienodai žuvys reaguos į tam tikrus sukriukių modelius – juos teks atsirinkti priklausomai nuo dydžio, spalvos, lapelio tipo.
Bet apie tai ir šis straipsnių ciklas...
Ešeriai mėgsta raudoną
Daugelis žvejų mano, kad tas, kuris sugalvojo sukriukę, tikriausiai prieš savo akis matė ešerį. Visu šimtu procentų pritariu tokiai nuomonei, nes ešeriams šie masalai – lyg koks besisukantis prakeiksmas.
Kadaise atsiradusios pirmosios sukriukės kaip maras retino dryžuočių gretas ežeruose, tvenkiniuose, upėse ir upeliuose. Kelis pirmus sezonus Lietuvos ešeriai joms tiesiog negalėjo atsispirti ir „krito nelygioje kovoje“ šimtais per dieną. Nematyti masalai visada iš pradžių įneša į žuvų stichiją tam tikrą sumaištį, tol, kol žvynuotosios perpranta žvejų siūlomą naujovę. Be abejo, įtakos turėjo dar ir tai, kad ešerių anksčiau buvo gerokai daugiau, o spiningautojų – mažiau.
Ir dabar dažnai negaliu apsispręsti, ką geriau rišti prie valo gundant ešerius – sukriukę ar mikroguminuką. Kai kuriais atvejais geriau tinka silikoninis masalas, bet būna, jog dryžuočiai be galo užsigeidžia „metalo“, o tokiu atveju maža besisukanti blizgutė jiems tampa tikru delikatesu. Tai anksčiau ešeriai griebdavo sukriukes ne taip išrankiai, ir žvejui pakako turėti vos kelis jų modelius. Dabar ešeriai išpuiko, tad, norint sėkmingiau pažvejoti, tenka taikytis prie jų norų. Čia reikšmės gali turėti ir blizgutės lapelio dydis, forma, spalva, ir viena svarbiausių savybių – sukriukės darbas.
Štai dar viena priežastis, kodėl aš pasirinkdavau Mepps ir DAM – jos dirba puikiai, o ir modelių pasiūla didžiulė. Tarkim, Aglia Decore (balto metalo aglia lapeliu su juodais taškeliais) yra mano bene patikimiausia blizgutė gaudant dryžuočius. Beje, labai smulkios nereikia rišti, aš naudoju Nr. 2.
Ši sukriukė žinoma dar nuo tų laikų, kada pas mus tiekėjai atgabeno pirmuosius Mepps modelius. Ji netgi pirkta aname rašinyje minėtoje Karmėlavos parduotuvėje. Keista, kaip tos blizgės dar ligi šiol nenutraukiau.
Kartais ešeriai nelabai nori tokio dydžio sukriukių. Taip būna vasaros pradžioje, kai jie pradeda misti smulkiu mailiumi. Tuomet dryžuotiems plėšrūnams verčiau siūlyti pačias mažiausias – „nulinukes“. Visgi stambius ešerius visais metų laikais rekomenduoju gaudyti didesnėmis sukrėmis, nes jie puikiausiai gali čiupti ir Nr. 3 dydžio masalą.
Upėse ešeriams siūlau jau kiek kitokias blizgutes, nors tvirtinti, kad tik tokia ar kitokia sukriukė tiks tekančiame vandenyje, būtų per drąsu. Telkiniai nevienodi, o srovės greitis juose irgi skirtingas.
Pavyzdžiui, Mepps Aglia Long su baltu bei geltonu lapeliu vasarą gerai tinka gaudyti ešerius. Tokiu metų laiku dryžuočiai apskritai mėgsta netradicines lapelių spalvas, įvairius ant jų pieštus taškelius ar pamarginimus. Tačiau ir vėl tenka derintis prie konkrečios upės ypatumų.
Gegužę ir vasaros pradžioje Dubysos ešeriai dažniausiai čiumpa vienokius modelius, tada dominuoja melsvi lapeliai su taškeliais arba be jų, balti lapeliai su geltonais lipdukais ir juodu pamarginimu, aglią, taip pat pereinantys iš aglia į comet sukriukių tipai. Nevėžio plėšrūnai mėgsta jau kitokius – juodi lapeliai su geltonais taškais, balti, pamarginti raudonai ir juodais taškais, comet ir pereinantys iš aglia į comet modeliai. O Neryje jie pageidauja irgi skirtingų, čia sukriukių asortimentas gali būti gerokai platesnis, daug kas priklauso nuo oro sąlygų, vandens skaidrumo.
Jei vasarą ešeriams patinka įvairesnės, t. y. žalios, mėlynos, juodos su oranžiniais ar geltonais taškais, metalo blizgesio, „metalinės“ su juodais taškais sukriukės, tai rudenį dryžuotųjų skonis keičiasi, ir dabar ima dominuoti įvairūs raudoni blizgių pamarginimai ar net visai raudonos spalvos lapeliai. Ar upėse, ar Kauno mariose, ar ežeruose tuo metų laiku man geriausiai sekdavosi spiningauti su gerai visiems žinoma Effzett sukriuke – jos balto metalo raudonai dryžuotas lapelis lyg magnetas traukdavo šiuos plėšrūnus. Dabar jau nebereikia baimintis, jog blizgė bus pernelyg stambi, ir galima drąsiai naudoti Nr. 3 masalą.
Kauno mariose naudodavau net Nr. 4 dydžio sukriukę. Beje, visą atviro vandens sezoną gaudant ešerius universaliausios tikriausiai būtų Nr. 2 blizgutės su comet arba aglia tipo lapeliais. Ir dabar kalbu jau ne būtuoju laiku ir apie senesniuosius klasikinius modelius, tai liečia ir šiuolaikines besisukančias blizgutes.
Keli techniniai niuansai
Spiningaudamas sukriukėmis ešerius, ypatingų traukimo manevrų neišradinėju. Tiesiog traukiu blizgę kiek galima lėčiau vienodu tempu. Tik gal kiek skiriasi žūklės gylis priklausomai nuo metų laiko.
Pavasarį ir rudenį dryžuočiai laikosi palei dugną, o vasarą dažniau pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius. Bet tokia žūklės specifika būdinga ir gaudant kitokiais masalais, tad pačios sukriukės čia niekuo dėtos. Visgi jos, ką ir minėjau, nepritaikytos žuvauti gilumoje, todėl didesniame nei 5 m gylyje būna ne tokios efektyvios.
Spiningauti patartina sekliau, ypač kibios šios blizgutės ešeriaujant lėkštuose ežerėliuose su žolėtu dugnu. Apskritai, sukriukės labai tinka augalais apaugusiuose vandens telkiniuose, nes mažiau nei kiti viliokliai kliūva už žolių. Be to, yra labai lengvų modelių, kurių kūnelis nepasunkintas, ir tokios blizgės, lėtai traukiamos, gali plaukti itin sekliai – virš sukilusių vandens augalų.
Upėse išlaikyti palei dugną sukriukę kartais būna labai sunku, nes stipri srovė kelia masalą aukštyn. Reikia žuvauti pasunkintais modeliais arba ieškoti ramesnių upės vietų. Tai kažkiek riboja spiningautojo galimybes. Aš papildomų svarelių nenaudoju, nors galbūt tai ir būtų vienas variantų, kaip giliau nugramzdinti šį masalą.
Traukiant sukriukę pasroviui galima gerokai sumažinti tėkmės įtaką blizgei. Tačiau sukriukę dažniausiai metu pasroviui, o traukiu prieš tėkmę, ypač braidžiodamas upe. Visgi tai nėra griežta taisyklė gaudant ešerius, nes paprastai atsižvelgiu į konkretų plotą, kuriame, mano manymu, gali tūnoti plėšrūnai, o pats visada leidžiuosi upe žemyn.
Ežere dažniau gaudau iš valties. Čia irgi ieškau „ešerinių“ vietų ir į jas aktyviai mėtau blizgę. Orientuojuosi į įvairius dugno pagilėjimus, povandeninius kalnelius, salas, palei krantą nutįsusias nendrių juostas ar tolyn išsikišusius sėklių liežuvius.
Ežeruose pavasarį žvejodamas ešerius sukriukėmis, pasiekiu daug geresnių rezultatų, nei gaudydamas juos tuo metu guminukais. Nėra net ko lyginti. Anksčiau ešerius žvejodavau 0,14–0,16 mm monofilamentine gija, dabar irgi kitąsyk jos neatsisakau, pintukas nėra būtinas.
Ešerius labai vilioja raudonomis, oranžinėmis plunksnelėmis ar siūlais papuoštas trišakis kabliukas. Tai faktas, kurio negalima ignoruoti.
Tačiau aš pastaruoju metu kažkaip aptingau ir vis rečiau prisiruošiu įsigytų blizgučių kabliukus bent jau apvynioti raudonais siūlais. Šeima, darbas – vis laiko tam nerandu, nes ir taip iki išnaktų sėdžiu, kol į žūklę susiruošiu.
Bet nebūtinai žvejoti ešerių. O ką gaudau dar – sužinosite rašinio tęsinyje...
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
