Sukis, lapeli, sukis... Sukriukės, kurioms likau ištikimas

Nežinau, kodėl taip yra, visgi sprendžiu, kad tam turėjo įtakos naujai pas mus pasirodžiusios sukriukės. Viena vertus, šiuolaikinių sukriukių konstrukcija iš principo nekito, jei lyginsime su senesniosiomis, nes, tarkim, tokie masalai kaip vobleriai, guminukai dabar smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos galėjome nusipirkti prieš kelis dešimtmečius. Kita vertus, netgi ir besisukančios blizgės tapo nepalyginamai kokybiškesnės, jų „dekoras“ įvairesnis, masių, dydžių pasirinkimas gerokai išsiplėtė.

Bet kokiu atveju šie masalai dar sykį įrodė savo kibumą, ir žvejai tartum iš naujo praregėjo. Tačiau naujoji spiningautojų karta prioritetą teikia vobleriams bei silikoniniams masalams, ir tik nedaugelis jaunųjų žvejų rimtai domisi plėšrūnių gaudymu sukriukėmis. Nenoriu niekam piršti savo nuomonės, nors neretai pagalvoju, kad gal ir be reikalo atsisako šių puikių masalų.

Nesu iš tų meškeriotojų, kurie galėtų papasakoti, kaip prieš penkiasdešimt metų savadarbiais viliokliais gaudė žuvis, nes mano amžius visgi ne tas. Bet žvejoju nuo mažens, o sukriukėmis – nuo tada, kai tik gavau jų nusipirkti, tad „stažas“ žuvaujant šiais masalais yra tikrai nemenkas.

Kiekviena spininginių masalų grupė yra savaip įdomi, pasižymi tik jai būdingomis savybėmis ir panaudojimo galimybėmis. Vieni viliokliai skirti gaudyti tik ypatingomis aplinkybėmis ar tik kai kuriuose vandens telkiniuose, tinkantys tam tikrų žuvų rūšių žvejybai, kiti yra daugiau ar mažiau universalūs. Sukriukes galėčiau priskirti prie pastarųjų, nes beveik nėra plėšrūnių, kurioms negalima būtų įsiūlyti šios blizgės, taip pat jomis įmanoma spiningauti pačiuose įvairiausiuose telkiniuose: ir ežeruose, ir tvenkiniuose, ir upėse.

Tačiau tai tik bendro pobūdžio teiginiai, nes kiekviena iš sukrių taip pat turi savo „charakterį“ ir optimalias panaudojimo galimybes.

Tiesą sakant, bet kokio vilioklio kibumą ar tinkamumą žvejoti tam tikromis sąlygomis smarkiai lemia ir pats spiningautojas. Įpročiai, stereotipai, reklama, netgi laimingi atsitiktinumai gali smarkiai paveikti masalo modelio likimą – meškeriotojui jis bus geras arba ne. Todėl, pasakodamas apie žūklę, visada susiduriu su ta pačia problema: ką apie tai pagalvos kiti žvejai? Galbūt jų nuomonė yra visiškai priešinga, o išvados smarkiai skiriasi?

Bet jei jau bijai vilko, tai kam tada eiti į mišką – manding, kad požiūriai į masalus, žūklės taktiką bei techniką gali ir nesutapti, nors rezultatai bus daugmaž tokie patys. Vadinasi, teisiųjų ar teisesnių šiuo atveju nėra – paprasčiausiai vieni meškeriotojai žuvauja vienaip, o kiti kitaip, kiekvienas turi savą žvejybinę filosofiją, įpročius.

Dar vienas niuansas. Norėčiau plačiau pakalbėti apie tas sukriukes, kurios žinomos jau seniai, tačiau ir dabar nėra praradusios savo įvaizdžio. Beje, daugumą jų rastumėte kai kuriose žvejybos reikmenų parduotuvėse, nors gal kai kada ir dulka tolimiausiose ir meškeriotojams mažiausiai pastebimose lentynose. Kai kurie modeliai galbūt jau ir nebegaminami. Tačiau man šios sukriukės yra kibios iki šiol...

Grįžus į praeitį

Kiekvienas spiningautojas turi savo mėgstamus masalus arba labiausiai pasitiki kokių nors konkrečių firmų viliokliais. Sukriukės tik labai menkai išmanančiam apie žūklę gali pasirodyti bemaž vienodos.

Galbūt vizualiai jos iš tiesų nelabai daug kuo viena nuo kitos skiriasi, bet traukiamas vandenyje modelis iš karto parodo, ko yra vertas. Ilgainiui išmoksti atskirti tokio tipo blizgutes vien tik jas paėmęs į rankas ar užmetęs žvilgsnį, daug ką pasako ir firmos gamintojos pavadinimas.

Turiu nemažai sukriukių, kai kurios išliko dar nuo tų laikų, kai pirmieji prekybininkai jų atgabeno į Lietuvą. Taip pat turiu ir savo nuomonę: man iš „senosios gvardijos“ geriausios yra Mepps ir D.A.M. Effzett besisukančios blizgės. Tai tikrai nemari klasika. Žinoma, nemažai kitų firmų anksčiau taip pat pagamindavo gerų modelių, pirkdavau ir juos, kaip minėjau, šiuo metu atsirado ypač kokybiškų ir kibių sukrių, bet kalbu apie senąsias.

Prieš trisdešimt ar daugiau metų tik retas spiningautojas bandė žvejoti sukriukėmis, o pagrindinis masalas tuo metu buvo vartiklės. Jei kas ir žuvaudavo, tai dažniausiai savadarbėmis, nes tarybinis „širpotrebas“ neatlaikydavo jokios kritikos.

Pirmosios padorios, sakyčiau, netgi visai nusisekusios, pas mus atkeliavo iš latvių firmos Salmo. Tai buvo revoliuciniai masalai. Kentėjo nuo tų sukriukių (nors tuomet turėjau tik vieną nedidelę dėžutę su keliomis blizgelėmis) Kauno marių salačiai, ešeriai, lydekos, kibdavo net sterkai. Netekau tų masalų seniai, nutraukiau kažkokiuose šiekštynuose, tačiau net ir nuo anų laikų kai kurie modeliai nepasikeitė, ir tokių pačių įsigijau vėl.

Dar prieš gerą dešimtmetį jais visai sėkmingai spiningaudavau, nors dabar kažkodėl tarp didelio mano sukriukių asortimento šios blizgės pernelyg ilgai guli be darbo. Tiesa, kaip kokį talismaną išsaugojau pirmąją tikrą užsienietišką sukriukę, kurią man kažkada atsiuntė iš Norvegijos. Tuomet tai buvo kažkoks „supermasalas“!

Su Mepps firmos blizgutėmis susipažinau jau gerokai vėliau, kada pas mus įsikūrė pirmosios privačios žūklės prekių parduotuvės. Kaune iš pat pradžių jų ne visuose parduotuvėse ir būdavo, todėl važiuodavau apsipirkti į Karmėlavos universalinę parduotuvę, kurios antrajame aukšte prekiaudavo šios firmos sukrėmis.

Po kelerių metų mano masalų dėžutėse šalia Mepps vis dažniau ėmė atsirasti ir D.A.M. sukriukių. Iš karto į jas žiūrėjau su kiek nepatikliai, bet paskui perpratau šių masalų galimybes ir nusprendžiau, kad tai irgi geri viliokliai.

Kai kas sako, kad D.A.M. nukopijavo savo blizges nuo prancūzų, bet tai netiesa – vokiečių sukriukių lapelių forma yra išskirtinė. Mano nuomone, jie net netelpa į Mepps klasifikaciją, nes Effzett lapeliai užima tarpinį variantą tarp aglia ir comet tipo modelių. Kai kurios jų spalvos ar spalviniai piešiniai tokie originalūs, kad nesupainiosi su jokių kitų firmų gaminiais.

Atsiradus Salmo sukriukėms teko pratintis spiningauti gerokai plonesniais valais ir lankstesniais spiningais. Latviai į savo masalų gamybą žiūrėjo labai rimtai ir pateikė žvejams pačių įvairiausių dydžių modelių. Tad, norėdamas nulinio numerio sukriuke suvilioti ešerį, šapalą ar upėtakį, buvai priverstas rinktis beveik perpus plonesnę giją, nei buvo įprasta spiningaujant vartiklėmis.

Toks pasirinkimas buvo irgi žingsnis tobulesnės žūklės link, be abejo, tai ryškiai atspindėjo ir rezultatai. Spiningavimo varžybose gaudantys sukriukėmis žvejai dažniausiai ėmė pirmauti ir gerokai lenkti savo kolegas, kurie vis dar po senovei liko ištikimi tradicinėms vartiklėms.

Turiu pasakyti, kad tuomet išbandžiau daug visokių firmų sukriukių, kokių tik pas mus buvo įmanoma nusipirkti, bet taip ir likau ištikimas anksčiau minėtoms dviem firmoms. Netgi gaudydamas upėtakius.

Taip kalbu todėl, kad dauguma upėtakininkų kurį laiką tiesiog dievino Blue Fox sukriukes – jų varpelio formos kūneliuose įtaisyti masalo virpesius sustiprinantys savotiški rotoriukai. Bet išbandžiau jas ir jokių stebuklų nesulaukiau. Gal negalima taip sakyti, nes norint iki smulkmenų pažinti masalą, reikia juo labai ilgai ir įvairiomis aplinkybėmis spiningauti.

Matyt, neišlaukiau – pritrūko laiko ir kantrybės, nebuvo noro keisti spiningavimo stilių. Gal tada kartais tiesiog pasitaikydavo juodos dienos ar dar kokios nors negatyvios priežastys, bet kai upėtakiaudavau savo įprastais masalais, rezultatų pasiekdavau geresnių.

Teisybę žvejai sako: „Svarbu patikėti masalu“. Jei kalbėsime apie sukriukes, vertėtų pridėti: „Ir svarbu, kad lengvai, be trukdžių, suktųsi sukriukės lapelis“. O dauguma tuomet mano bandytų blizgučių tiesiog neatitiko šio reikalavimo.

Laukite tęsinio, kuriame bus kalbama apie konkrečių žuvų gaudymą konkrečiais sukriukių modeliais.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas