Sukis, lapeli, sukis... Dažnai ir retai sukriukėmis gaudomos žuvys

Man upėtakių žvejyba sukriukėmis yra viena smagiausių. Kai dar vaikas pradėjau spiningauti, upėtakiai buvo vieni pirmųjų žuvų, kurias tuomet pagavau būtent šiais masalais.

Tada, suprantama, dar neturėjau automobilio, todėl sėsdavau į autobusą ir lėkdavau visai dienai prie kokio nors arčiau Kauno esančio upelio. Puikiai pažįstu Šešuvą, Lokę, Skirpstaują, Dievogalą, Ovą ir dar keletą vietinių mažų vandens telkinių. Nuvažiuodavau prie jų ir prieš dešimtmetį, kartais ten pagaudavau daugiau nei kur nors Žemaitijos ar Dzūkijos upeliuose. Dabar vis to laiko trūksta, bet aš ir vėl apie tą patį...

Šiuo metu vienai upėtakio uodegai tenka po kelis spiningautojus, ir visi lyg susitarę lekia toliau nuo miestų. Kai kurių upelių krantai tokie nutrypti, kad tapo kieti lyg kokios krantinės asfaltas, nors tie telkiniai yra nacionalinių parkų teritorijose.

Čia galioja taisyklė „kas pirmesnis – tas gudresnis“. Pramigai – ir atvykai tik veltui pamojuoti spiningu, nes iki tavęs jau keli žvejai tose vietose savo masalus spėjo pamirkyti. O visai šalia miestų esantys upeliai, gal ir keista, bet dažnai užmirštami ir žuvies ten mažiau išgaudoma.

Įdomu tai, jog anksčiau neturėjau žvejybos patirties, tiek daug įvairių masalų, bet kažkaip nepamenu nė vienos žūklės, kad ko nors nebūčiau suviliojęs. Tada buvo žvejų mažai, o upėtakių daug.

Tiesa, daug buvo tuomet ir „sliekininkų“, kurie ištisuose upelių ruožuose prikaišiodavo savo šakotinių. Aš šiai žuviai jaučiu didžiulę pagarbą ir nuo mažens įpratau laimikį paleisti atgal į vandenį.

Smagiausia žūklė sukriukėmis

Kažkada patyrę spiningautojai į draugiją manęs – vaiko – dažniausiai neimdavo, nors patarimų duodavo daug. Dabar suprantu, jog upėtakininkai nenorėdavo išduoti savo gerųjų vietų. Juk tai labai savotiška žuvis: jei stambesnis upėtakis užsiima kažkokią upelio zoną, tai ją apleidžia tik žvejo pagautas.

Gal tik po pavasarinio polaidžio ar per nerštą plėšrūnai jas keičia. Kai žinai tokių vietų, gali būti tikras, kad anksčiau ar vėliau vis tiek pagausi upėtakį.

Įdomu dar ir tai, kad gera vieta ilgai tuščia nebūna – buvusio šeimininko valdas gana greitai užima jo konkurentas, neretai panašaus dydžio upėtakis. Tais senais laikais ir aš susirasdavau „dosnių“ upelių ruožų, tad po to jau negaišdavau laiko paieškoms – eidavau tiesiai prie tikslo.

Kita vertus, grupinė upėtakių žūklė yra tikra nesąmonė: vargu ar ką pagausi eidamas paskui patyrusį spiningautoją. Nežinomą upelį reikia pasiskirstyti atkarpomis ir jas nuodugniai ištirti. Triukšmas, neatsargus vaikščiojimas po pakrančių brūzgynus greitai išbaido šias žuvis.

„Upėtakinės“ sukriukės, kurias naudoju, dažniausiai yra long ar comet tipo, gelsvo ar balto metalo lapeliais su mėlynais pamarginimais, gali būti ir raudonų akcentų, neretai trišakiai kabliukai papuošti muselėmis. Geriausia būdavo geltono metalo Mepps Aglia Long Nr. 0.

Labai galimas daiktas, kad mano pomėgis gaudyti mažomis blizgutėmis vėliau turėjo neigiamų pasekmių – laimikiai tapo mažesni. Kadaise įpratau žvejoti pakaunės upeliuose nedidelius upėtakius smulkiais masalais (vaikui svarbu, kad kimba), nes didelių žuvų ten ir anais laikais ne kažin kiek būdavo. Vėliau nepakeičiau spiningavimo stiliaus, dėl to rečiau nei kiti upėtakininkai ištraukdavau rekordinio dydžio gražuolių. Visiškai skųstis neturėčiau, bet girtis irgi nėra kuo.

Šiaip jau stambesniems upėtakiams derėtų siūlyti Nr. 1–2 blizgutes. Mažyliai tokių „neįkanda“, tad masalas lieka didesniesiems.

Kita vertus, toks mano įprotis atsirado todėl, kad dažniausiai žuvaudavau labai mažuose upeliuose, kuriuose stambių upėtakių ne tiek jau daug. Esu pagavęs didesnių nei 40 cm egzempliorių, tačiau vyrauja gerokai smulkesni. Kur nors Jūroje, Merkyje, Dubysoje ar panašaus dydžio upėje ir aš dažniau spiningauju didesniais masalais.

Čia įmanoma suvilioti itin stambių šios rūšies žuvų, netgi jei tame upės ruože prieš tai jau spiningavo keli žvejai. Tokia yra didesnių „upėtakinių“ upių specifika. Beje, didžiausio savo upėtakio aš taip ir neištraukiau. O užkibo jis Dubysos vidurupyje.

Upėtakius mes įpratę vadinti „upelių valdovais“, „karališkosiomis žuvimis“. Šio plėšrūno apetitas – irgi karališkas. Ne iš gero gyvenimo, nes šaltavandenių upelių mitybinė bazė menka, tad sotesnis kąsnis turi atitekti pačiam greičiausiam ir akyliausiam. Godumas ir pražudo upėtakį.

Patys stambiausi dažniausiai užima sunkiai pasiekiamas spiningautojui vietas: bebrynus, ties išplautais upelių posūkiais suneštus šabakštynus ir pan. Ten kiek giliau nei visame upelyje, bet, mano nuomone, nebūtinai tokia vieta yra pati geriausia maisto atžvilgiu. Veikiausiai dideli upėtakiai taip yra priversti elgtis, nes iš ten juos sunkiai iškrapšto meškeriotojai. O jeigu iškrapšto, tai dažnai su labai dideliais nuostoliais, nes tenka aukoti brangius masalus.

Gaudant upėtakius spiningu, reikalingi trumpi tikslūs užmetimai, todėl ir spiningo reikia kuo trumpesnio. Dažnai pasitaiko, kad plėšrūnas atakuoja sukriukę, bet jos nepagriebia. Aiškiai matei, jog vijosi, gal net snukiu bakstelėjo, tačiau neapžiojo.

Taip gali kartotis kelis kartus iš eilės. Tokiu atveju galiu patarti pakeisti blizgutę (nebūtinai panašia, gali būti visiškai skirtingos spalvos ir net kitoks modelis) ir stengtis masalą pratraukti kitu kampu. Tada devyniais atvejais iš dešimties upėtakis užkimba jau pirmą kartą užmetus. Nors jis ir šiaip neretai išsyk čiumpa sukriukę.

Kadangi blizgės traukimo plotas upėtakiaujant būna labai ribotas, prastomis sukriukėmis čia nepaspiningausi. Masalo lapelis turi pradėti suktis vos pradėjus traukti masalą, o taip veikia tik labai patikimų firmų blizgutės.

Šiek tiek apie salačius ir sterkus

Prieš rimčiau susidomėdamas vobleriais, beveik visas plėšriąsias žuvis gaudydavau sukriukėmis. Taip, nesuklydau, būtent sukriukėmis, o ne vartiklėmis. Ne išimtis ir salačiai.

Salačius dažniausia žvejoju Nr. 1–2 „longais“. Labai neblogas sukriukes šiems plėšrūnams gamindavo latvių Salmo. Aišku, ir kitos firmos pasiūlydavo kibių modelių, svarbu, kaip minėjau, kad blizgių lapeliai būtų ištęsti. Nevengdavau salačius žvejoti ir sukriukėmis pasunkintais kūneliais, kurie kitąsyk būna tartum mažos žuvelės imitacijos ir turi netgi plastikines akeles.

Geriausios spalvos yra balto arba geltono metalo, gali būti su nedideliais melsvų ar juodų dažų štrichais, varinių salačiai kažkodėl nelabai mėgsta. Upėse geriausios būdavo baltos sukriukės, o stovinčiame vandenyje didesnio skirtumo tarp šių dviejų spalvų nepastebėjau. Kalbu konkrečiai apie Kauno marias, nes anksčiau ten pagauti salatį nuo kranto blizge nesudarydavo didesnių problemų.

Būdavo, brendi palei kranto liniją ir ieškai, kur sekluma staigiau leidžiasi gilyn. Ties tomis šlaito briaunomis pasitaikydavo įvairių plėšrūnų, nemažai papuldavo ir salačių. Šios žuvys griebdavo masalus maždaug ties 3 m gylio riba, ten veikiausiai laikydavosi mailiaus pulkai.

Kitaip, nei mano daugelis žvejų, šitie grobuonys nebūtinai užkibdavo traukiant masalą vandens paviršiumi. Rudenį jie dažnai medžioja giliau, tad ir užpuldavo sukriukę palei dugną. Kuomet salačiai akivaizdžiai medžiodavo marių paviršiuje, tada, žinoma, masalus jiems siūlydavau irgi aukštesniuose vandens sluoksniuose.

Salačių mariose nemažai yra dar ir dabar, jie čia maitinasi ir gyvena nuolat arba atplaukia iš Nemuno, tad galima bandyti šiuos bedančius plėšrūnus sukriukėmis vilioti iš valties. Bet tai jau teoriniai pamąstymai, nors kai kas taip gaudo iš tiesų.

Upėse salačių žūklė irgi turi savų ypatumų, apie kuriuos daug rašyta, tad jų nekartosiu. Trumpai tariant, tenka slapstytis nuo akylų jų žvilgsnių arba mėtyti masalą labai toli. Kadangi sukriukės – ne iš „toliašaudžių“ masalų arsenalo, reikia elgtis labai atsargiai.

Daugiausiai šių plėšrūnų pagaudavau Nemune, kur jie labai mėgsta savo aukas vaikyti ties dambų viršūnėmis. Tekančiame vandenyje viliojant salačius, sukriukes geriausia traukti skersai srovės.

Ir dar apie salačius. Priešingai vyraujančiai nuomonei, raudonos blizgučių uodegėlės salačių visiškai nebaido. Bent jau aš taip manau. Kitąsyk netgi specialiai taip padabindavau „salatinių“ sukriukių trišakius.

Salačių ir sterkų žūklė, suprantama, daug panašumų neturi, tačiau viename skyrelyje apie šias žuvis rašau tik todėl, kad apie blausiaakių plėšrūnų gaudymą nedaug tegaliu pasakyti. Esu sukriukėmis sterkų pagavęs ne vieną ir ne du, bet dažniausiai tose pačiose Kauno mariose, ir daugiau atsitiktinai. Užkibdavo jie man vasarą arba rudenį viliojant ešerius.

Kartais griebdavo net nulinio dydžio blizgutes, nors stambesnius sterkus ištraukiau prikabinęs didesnes sukres. Žodžiu, pastarųjų plėšrūnų žūklė sukriukėmis – ne mano specializacija.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas