Sukis, lapeli, sukis... Apie lydekas, šapalus ir meknes

Žuvaujant sukriukėmis antros pagal populiarumą veikiausiai būtų (ar bent jau buvo) lydekos. Ir vėl nieko nuostabaus, kadangi aštriadantės šiltesniu metų laiku dažnai medžioja vandens augalais apžėlusiose priekrantėse, šių grobuonių apstu sekliuose žolėtuose ežeruose, tvenkiniuose, o ten mano aprašomi masalai yra itin patogūs jų viliojimui. Žinoma, lydekos gaudomos sukriukėmis ne tik vasarą.

Kita vertus, dantytosios plėšrūnės dažnai mėgsta agresyviai dirbančius vilioklius, o juk sukriukės ir yra vieni iš labiausiai žuvų šoninę liniją veikiančių masalų.

Ar tikrai lydekoms reikia didesnių masalų?

Lydekoms faktiškai reikėtų didesnio numerio sukriukių nei ešeriams. Taip ir būtų, jei ne išskirtinis metų laiko tarpas – karšta vasara. Štai tada dantytosios beveik nenori žiūrėti į labai agresyvius virpesius skleidžiančias stambias sukres ir daug mieliau čiumpa Nr. 2 ar net Nr. 1 dydžio blizgutes.

Aišku, iškyla sunkumų pasirenkant metalinius pavadėlius, nes tada juos reikia rišti plonus, lanksčius, ilgus, bet kartu ir tvirtus – juk net ir vasarą gali užkibti labai stambi plėšrūnė. Su fluorokarbonu galbūt mažiau problemų, tačiau storas (tik tokio nenukąs lydeka) šios rūšies valas irgi gali būti pernelyg standus smulkioms sukriukėms.

Pavasarį po neršto arba rudeniop lydekas gaudau dvigubai didesnėmis blizgėmis. Kažkiek skiriasi ir jų spalviniai variantai. Jei vasarą dažniau geresnės būna tamsiais lapeliai (ypač Mepps Black Furry variacijos), tai pavasarį aštriadantės labiau nori sukriukių su baltais lapeliais, kuriose yra raudonų ir žydrų akcentų, tarkim juostelių, taškelių. Vasarą geriau tinka artimesnės comet tipui blizgutės, o pavasarį – aglia.

Reikia pažymėti, jog didelėmis sukrėmis žvejoti srauniame vandenyje itin sunku. Galbūt išimtis yra plačios ir ramios upių įlankos ar Nemuno tarpudambiai. Todėl lydekas šitokiais masalais dažniausiai gaudau ežeruose iš valties.

Blizgučių lapelių spalvos labai priklauso nuo vandens skaidrumo. Tiesa, tas skaidrumas yra sąlyginis, nes vanduo gali turėti balsvą, rusvą ar kakavos atspalvį. Įtakos turi apšvietimas ir dugno fonas. Pagal tai ir reikėtų rinktis blizgutes.

Pavyzdžiui, durpinguose ežeruose visos žuvys būna tamsesnės, tad ir sukriukes derėtų siūlyti tamsesnes, variniais lapeliais. Balzganame vandenyje geriau tiks balto ar spindinčio geltono atspalvio blizgės. Tai labai aktualu pavasarį ar po liūčių šiltesniu metų laiku. Vėlų rudenį dažniausiai tinka balto metalo sukriukės, lydekų itin mėgstama blizgė yra balta su raudonais dryžiais DAM Effzett. Nors šiaip jau rudenį aš dantytąsias plėšrūnes labiau mėgstu spiningauti guminukais.

Gaudydamas lydekas, kaip ir ešerius, blizgės netraukiu kažin kaip ypatingai. Sukriukę stengiuosi vesti taip pat palei dugną, netgi panašiose vietose, kaip viliodamas ešerius. Galbūt todėl ešeriaujant dažnokai sukriukę sugriebia margašonė grobuonė, o gaudant lydekas papuola ešerių. Bėda tik ta, kad gundydamas ešerius nerišu metalinio pavadėlio, tad ne visada pavyksta ištraukti užkibusią lydeką.

O ji gali užkibti kiekvienu momentu. Būna, jog plėšrūnė griebia sukriukę vos pradėjus ją traukti, kitąsyk pasitaiko, kad čiumpa iš po valties.

Kažkada perskaitęs mūsų spaudoje straipsnį apie Rublex sukres, kurios jau skęsdamos ima dirbti, nes jų lapelis pradeda suktis blizgei grimztant, pabandžiau jomis žvejoti lydekas. Pasiteisino. Kartais dantytosios plėšrūnės šias sukriukes užpuldavo vos tik užmestas, dar net nepradėjus vynioti valo.

Kaip geresnes blizgutes lydekoms, galiu dar paminėti Rublex Celta ir Veltic modelius, nors jie tarpusavyje labai nepanašūs. Pirmųjų kūneliai yra netradicinės, sunkiai nusakomos formos (lyg ištęstas kėglis ar kažkas panašaus), antrųjų – taip pat gana ilgi, tačiau spiningautojams įprasti cilindriniai.

Skiriasi šių blizgių lapelių forma ir spalvinės variacijos. Celta – pereinanti iš comet į long arba long (tai bus jau Celta Long). Paprasta Celta – gelsva, varinė su raudonais skersiniais dryžiais, o Celta Long – vienspalvė geltono metalo arba vario atspalvio. Veltic lapelis platesnis, baltas, šios sukriukės dryžiai, nors ir raudoni, tačiau nudažyti tam tikru kampu lapelio išilginiai ašiai ir yra vingiuoti.

Sukriukių privalumas prieš kitus vilioklius (išskyrus kai kurių modelių voblerius ar jų tipo masalus) – tai galimybė jas pravesti sekliai žolėtose vietose. Arčiau vandens paviršiaus traukti sukriukes pravartu žvejojant ešerius, bet ši blizgių savybė aktuali ir lydekaujant. Dantytosios grobuonės yra pasalūnės ir neretai lindi vos ne pačioje povandeninių žolynų tankmėje.

Kaip sakiau, jos kartais atplaukia pamedžioti į visiškai negilius vandenis, kur taip pat netrūksta augalų. Iš čia jas galima iškrapštyti lengviausiomis sukriukėmis. Šie masalai itin agresyvūs, o lydekos į tai labai jautriai reaguoja šonine linija, tad, net ir nematydamos masalo, jau yra pasiruošusios atakuoti.

Sukriukės labai tinka ir drumstame vandenyje – ne veltui jos pavasarį laikomos vienu sėkmingiausių vilioklių spiningaujant lydekas.

Skanėstai šapalams ir meknėms

Ne be reikalo šioms žuvų rūšims žodį „skanėstai“ rašau kartu, mat sukriukių spalvos žvejojant tiek šapalus, tiek meknes beveik niekuo nesiskiria. Dydžiai irgi panašūs, nors šapalams visgi geriau naudoti Nr. 1–2 blizgutes, o meknėms – ne didesnes nei Nr. 1. Pastarųjų žuvų gerklė mažesnė, todėl jos mieliau čiumpa smulkesnius masalus.

Tačiau apie meknes reikia pakalbėti atskirai. Gal ne tiek apie jų žūklę, bet labiau apie mėgstamas vietas. Meknės spiningautojams dažniausiai užkimba atsitiktinai, nes mūsų vandenyse šių žuvų yra pernelyg mažai, kad būtų galima jas gaudyti sistemingai.

Vienintelė išimtis – nedidelė Nemuno atkarpa pačiame Kauno mieste, nuo HE iki Aleksoto tilto. Ten tikrai galima žvejoti tikintis, kad masalą griebs būtent meknė, o ne kokia kita žuvis, ypač gegužės mėnesį po neršto. Kai kas meknes tose vietose netgi bando vilioti muselinėmis meškerėmis.

Galbūt ir kur nors kitur yra panašių upių atkarpų, bet aš jų nežinau. Esu pagavęs meknių Neryje, Šventojoje, tačiau jas laikau tik atsitiktiniu laimikiu.

Blizgučių, skirtų šapalų žūklei, spalvos labai įvairios – tai tikras tonų ir pustonių margumynas. Tikriausiai pirmąją vietą visgi skirčiau Mepps aglia arba comet tipo Black Furry modeliui. Šios sukriukės apskritai yra vienos geriausių gaudant daugumą plėšriųjų žuvų, nepriklausomai nuo metų laiko. Neblogos yra ir Abu Garcia Reflex sukriukės. Ypač geras long tipo modelis su juodu lapeliu, kuris nuvingiuotas plonais geltonais dryžiais, turi oranžinį šeivos formos kūnelį su gelsvais taškeliais bei oranžinę muselę ant kabliuko.

Šapalus sukriukėmis pradedu gaudyti sušilus upių vandeniui, maždaug apie gegužės mėnesio pradžią. Tuomet labai praverčia ta spalvotų lapelių įvairovė. Manau, jog plačiaburniams plėšrūnams sukriukės visai nepanašios į mailių, greičiau jau šapalai jas palaiko mitriai vandenyje besiblaškančiais vabzdžiais. Pažįstami spiningautojai rekomendavo prie kabliuko pririšti ryškiai oranžinių plunksnų šluotelę, sakė, kad šapalai dėl jos visai pameta galvą. Bandžiau – pasirodo, tai tiesa.

Viliodamas šapalus, žvejys turi būti ypač atsargus ir susikaupęs. Negalima triukšmingai eiti krantais ar atsainiai braidyti. Bristi upe reikia neskubant, apgalvojant kiekvieną žingsnį, pasinaudojant, jei tik tai įmanoma, krentančiais medžių šešėliais, stačių krantų iškyšuliais. Žodžiu, maskuotė gaudant šias žuvis turi nemažą reikšmę.

Kaip ir žvejojant upėtakius, šapalaujant geriau bristi prieš srovę, nes nuo meškeriotojo nuplaukiantis vanduo neša ne tik drumzles, įvairius šapus – pasroviui sklinda ir garsas, kurį sukelia jo kojos, dunksinčios į dugną. Šapalai, ypač didieji, be galo atsargūs ir kaipmat sureaguoja į pašalinius garsus. Tikriausiai net upėtakis ne taip greitai sprunka iš savo slėptuvės, kaip tai daro didelis šapalas. Nors gali jis ir niekur neplaukti, matydamas ar jausdamas netoliese esant žvejį, paprasčiausiai negriebs spiningautojo masalo.

Kadangi jau užsiminiau apie vabzdžius, tai supratote, kad viliojant šapalą pageidautina blizgutę traukti vandens paviršiumi. Deja, gaudant šapalus, daug erdvės tiksliems sukriukės užmetimams ir traukimui dažniausiai nebūna.

Nemune ar Neryje, suprantama, galima rasti atviresnių vietų, kur laikosi šapalai, bet mažesnėse upėse jie glaudžiasi tarp žolių, slepiasi už akmenų, įvirtusių medžių, lindi ties paplautais krantais, tad reikalingi labai tikslūs ir preciziški metimai spiningu. Tik mažyliai nebijo meškeriotojo ir, pamiršę atsargumą, išplaukia į platesnius vandenis.

Daug kas upėtakį vadina pirmojo užmetimo žuvimi, tačiau šiuo atžvilgiu stambus šapalas jį tikrai pranoksta. Nusviestą sukriukę jis dažnai griebia, vos tik ji įkrenta į vandenį, ar tik pradėjus traukti, o neužsikabinęs ar juo labiau nutrūkęs nuo kabliuko, beveik niekada nepuola antrą kartą.

Tad apie kokį nors blizgės vedimą giliai ar ne taip giliai tokiu atveju negali būti nė kalbos. Tai ešerį gali suerzinti nežinia kelintu metimu, netgi lydeka kartais blizgę čiumpa palei meškeriotojo kojas ar valties bortą, tačiau šapalas yra kitoks.

Išimtis – Nemuno dambos, kur, patogiai įsitaisęs ir daug nevaikščiodamas krantu, iš vienos vietos su pertraukomis gali sėkmingai šapalus spiningauti visą dieną. Tačiau ir čia reikalingas atsargumas, o masinė žūklė bus tikrai nesėkminga.

Dubysoje, Jūroje, Šventojoje ar kitose panašaus dydžio upėse nereikalingas toks ilgas spiningas, kaip žvejojant Nemune. Čia svarbiausia tikslumas, preciziškas masalo pateikimas, jo traukimas, tad 2,4–2,7 m kotas yra patogesnis.

Pačios pirmos pavasarinės žūklės retai būna sėkmingos dar ir todėl, jog per žiemą atpranti valdyti spiningą ir taikliai mėtyti lengvą sukriukę. O juk kartais prisieina ją sviesti taip, kad blizgė, atsimušusi į priešingo kranto skardį, nukristų į norimą vietą...
Bus tęsinys.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas