Slėgis ir žuvų kibimas. Kaip žinoti, kas ir kada geriau kimba
Tolumoje sudundėjo griaustinis, dangų ėmė traukti debesys, pasidarė taip tvanku, kad, regis, nėra kuo kvėpuoti, ir aukšlės, strepečiai, šapalai, salačiai, dar neseniai taip aktyviai pliuškenęsi vandens paviršiuje, per pusvalandį kažkur išnyko – upė tapo tartum negyva. Žuvys ką tik puikiai kibo, tačiau dabar visiškai nereaguoja į jokį masalą...
Arba atvirkščias variantas vasarą: po kelias paras trukusio lietaus, rytas aušo giedras, nors ir vėsus, ežerą uždengusi balta migla sklaidėsi, ir veidrodinį jo paviršių ėmė raikyti karšių pelekai. Nėra prasmės jų vilioti – vis tiek nieko iš to neišeis. O kibti karšiai pradės tik tuomet, kai išsisklaidys migla, o šios žuvys atsidurs savo stichijoje – palei dugną.
Kodėl įvyko būtent taip, bet ne kitaip, kodėl išvardijau šitas, tačiau ne kitas žuvis, jau esu rašęs pernai metais straipsnyje „Ar žuvims skauda galvas?“.
Norėtųsi šią temą pratęsti, nes vakar nutiko tai, ką užrašiau rašinio įžangoje ir šitokie nutikimai bus dar daugelį kartų. Galbūt kai kurios mintys irgi kartosis ar kartojasi, tačiau tame nematau nieko blogo – rašinius skaito tikrai ne visi, atsiranda ir naujų skaitytojų, ne visi skaitantys skaito vienodai įdėmiai.
Slėgio svyravimai – bėda ir džiaugsmas meškeriotojui
Pradėsiu nuo to, kad lietuviška vasara yra labai nepastovi ir mane netgi šiek tiek stebino pirmosios trys birželio savaitės, kuomet oro temperatūra, atmosferinis slėgis, vėjo kryptis visą tą laiką beveik nekito. Tačiau dabar viskas stojo į pastariesiems bent dešimčiai metų būdingas vėžes ir per vieną parą galima pasideginti saulėje, pasimaudyti lietuje, pabūti Kalahario dykumoje ir Amazonės džiunglių tropiniame klimate...
Greitas slėgio kritimas vasarą neretai būna prieš pat audrą, tuo metu kyla stiprus vėjas, kuris sukelia smarkų bangavimą dideliuose ežeruose, tvenkiniuose ar net upėse. Jei tai užtrunka ilgai, viršutiniai vandens sluoksniai, neseniai dėl žemo slėgio netekę dalies ištirpusio deguonies, vėl juo pasipildo, nes bangos išmaišo telkinio paviršių ir dėl mūšos vanduo paima kažkiek deguonies tiesiai iš oro.
Šis reiškinys itin gerai pastebimas priekrantėje arba seklumose, nes ten bangų mūša būna stipriausia. Tad labai įmanoma, kad staiga nustojusios kibti žuvys vėl atkus sekliose telkinio vietose. Kita vertus, stipri mūša ten išjudina dugno gruntą, o tai žvynuotosioms – papildoma paskata maitintis.
Atrodytų, jog tokie įvykiai prieštarauja hipotezei apie neigiamą greitai kritusio atmosferos slėgio įtaką žuvų apetitui, tačiau iš tiesų šis faktas tik dar labiau patvirtina kitą teoriją – juk žvynuotųjų aktyvumas padidėja pagausėjus vandenyje deguonies kiekiui. Įdomu dar ir tai, kad gana dažnai karšiai, kuojos, plakiai, raudės ima godžiai maitintis labiausiai mūšos plakamuose telkinio plotuose, visai nekreipdami dėmesio į paros laiką.
Todėl rytinis kibimo štilis gali virsti vidudienio žvejybine fiesta, jei tik meškeriotojas bandys laimę sekliose ežero vietose tarp bangų purslų. Šį fenomeną esu patyręs ne kartą, nors anksčiau dėl to „kaltindavau“ vien mūšos išjudintą seklumų dugną, nes ten žuvims lengviau susirasti maisto.
Panašią įtaką kritus slėgiui gali turėti ir stiprus lietus. Kaip ir kilus dideliam vėjui, liūties daužomas vandens paviršius po kiek laiko atkuria prarasto deguonies kiekį. Ypač gerai per smarkų lietų kimba ešeriai, nors būtent jie labiau nei kitos žuvys mėgsta pakilusį slėgį. Beje, žiemą toks ešerių pomėgis tapo kone geležine taisykle, tai žino visi meškeriotojai.
Kadangi jau užsiminiau apie įvairius metų laikus, teks pratęsti šią mintį. Reikalas tas, jog staigus slėgio kritimas ar kilimas skirtingai gali veikti žuvis tam tikru sezonu.
Tarkim, žiemą kylantis slėgis dažniausiai pranašauja artėjantį šaltį. Ešeriams tai gal ir teigiamas dalykas (beje, jie tada kyla arčiau ledo ir juos galima sėkmingai žvejoti tik viršutiniuose vandens sluoksniuose), bet karpinėms žuvims šitokia orų permaina nepriimtina.
Vidurvasarį dėl šios priežasties gali dar labiau įkaisti oras, galbūt netgi užsitęsti sausra, o karštų giedrų dienų perteklius šiuo metų laiku žvejams žada tik viena – žuvys maitinsis labai vangiai. Beje, šiltame vandenyje sumažėja deguonies, o tai irgi yra labai svarbus veiksnys, skatinantis arba slopinantis žvynuotųjų aktyvumą.
Užėjus rudens darganoms kylantis slėgis turės tik teigiamą reikšmę žuvų apetitui, suprantama, ir jūsų nuotaikai, kadangi telkinių lygis bent kurį laiką taps pastovus, saulė pašildys seklumas ir žvynuotosios veikiausiai be pertraukų kibs visą šviesųjį paros metą. Puikus pavyzdys mūsų krašte yra vadinamoji „bobų vasara“.
Panašiai gali atsitikti staiga nukritus slėgiui. Jei žiemą darganos siejamos su neprastu kuojų ar karšių kibimu, kuris gali prasidėti staiga, vos tik dangus apniunka ir ima kristi šlapios snaigės, tai vasarą greičiausiai bus atvirkščiai. Apie tai jau kalbėjau – „miręs“ vandens telkinys...
Upėse pakitusį slėgį iš dalies sušvelnina vandens tėkmė, kuri palyginti neilgame ruože gali būti labai nevienoda, ir dažnai pasitaikantys jos gylio bei pločio skirtumai. Šis telkinys yra išskirtinis, kadangi žuvys, kitaip nei ežere, gali šalia sraunių ir seklių rėvų rasti gilių duobių, įlankų, kuriose tėkmė lėta arba vanduo visiškai stovi.
Todėl staiga kilus laikinam deguonies badui, jos gali nerti į visada gaivias rėvas, o kylant slėgiui kai kurioms žvynuotosioms nėra būtina leistis į žemesnius vandens sluoksnius – pakanka pasirinkti joms įprastą gylį ramiose įlankose. Tokiu atveju galime susidurti su reiškiniu, kuomet paviršiuje besimaitinančios sraunumų žuvys atsiduria joms neįprastuose lėtos tėkmės užutėkiuose arba ramių bei gilių vandenų mėgėjos atplaukia ir net kimba kur nors šalia rėvų.
Todėl ir žvejų įsitikinimas, jog upėje pagauti žuvį esant prastam orui žymiai lengviau nei ežere, tikrai turi pagrindą. Beje, jei pastebėjote, minėdamas slėgio pokyčius dažnai bandau įterpti žodį „staigūs“. Faktiškai nėra taip jau svarbu, kyla slėgis ar krenta, daug didesnę reikšmę turi, kaip greitai visas šis procesas vyksta.
Jei iš tiesų staigiai, tai beveik visoms žuvims tai turės tik neigiamą poveikį. Prie lėtų palaipsninių pokyčių jos veikiai prisitaiko, o kartais jų nė nejunta – tuomet kibimo intensyvumas daugiau priklauso nuo kitų veiksnių. Bet kokiu atveju, jos geriausiai jaučiasi esant pastoviam ne itin daug nuo tam kraštui būdingo vidurkio nukrypusiam slėgiui.
O meškeriotojas geriausiai jaučiasi, kuomet jam kimba ir yra atitinkamai apsirengęs: kada lyja dėvi neperšlampamą, pageidautina „kvėpuojantį“ kostiumą, o kada yra tvanku – lengvus drabužius. Aš čia pusiau juokais, o pusiau rimtai, nes tinkama apranga vasarą dažnai keičiantis orams yra viena iš didesnių problemų.
Paprastai rašydamas apie masalus, žūklės būdus ir panašius dalykus, sakau, kad daug ką lemia atsitiktinumas, sėkmė, kad tai yra ne „geležinė“ taisyklė ir panašiai. Šiuo atveju mes galime išvengti atsitiktinumo ir labiau pasikliauti dėsningumais, jei skaitėte visą straipsnį nuo pradžios, suprasite kodėl.
Salačiai ir sterkai
Kaip gyvūnai sugeba labai anksti numatyti įvairias orų permainas ir net kataklizmus, mokslininkai lig šiol neturi vieningos nuomonės. Pavyzdžiui, japonai tvirtina artėjantį žemės drebėjimą galį nuspėti pagal jų vandenyse gyvenančio ungurio elgesį.
Mūsų žuvys tokio lygio tikriausiai nėra pasiekusios, kita vertus, žemės drebėjimas Lietuvoje itin retas reiškinys ir kas žino – gal kokia kuoja ar gružlys jį pajunta jau prieš savaitę, tik mes to nesuprantame.
Visgi ir Lietuvos vandenyse plauko gyvas barometras, kuris sau nebūdingu elgesiu išpranašauja artėjančią audrą. Kalbu apie vijūną. Deja, tai jau Raudonosios knygos atstovas, kuris šiaip jau yra labai vangi ir lėta žuvis. Kai kurie akvariumistai laiko namuose vijūnus ir matė, kai staiga krentant slėgiui jis sunerimsta, pradeda blaškytis ir kaskart pakildamas į vandens paviršių ryja oro burbulus – veikiausiai lis...
Vieni iš geresnių būsimų oro permainų pranašautojų yra sterkas bei salatis. Nors abi šios žuvys plėšrios, bet tai tikriausiai vienintelis dalykas, kuris jas sieja, kadangi jų „įtakos zonos“ viena nuo kitos labai smarkiai nutolusios – salatis medžioja dažniausiai aukštutiniuose vandens sluoksniuose, o sterkas savo aukas mieliau persekioja gilumoje.
Pasitaiko retų išimčių, kuomet jų keliai susikerta, bet šito neakcentuosiu. Daug svarbiau tai, jog abu plėšrūnai jau prieš keletą dienų nujaučia būsimą slėgio kritimą ir tuo metu itin aktyviai maitinasi.
Kiek rodo mano praktika, sterkų aktyvumas labai padidėja 3–4 dienos prieš krentant slėgiui, o štai salatis ne toks jautrus – jis aktyviai maitinasi likus 1–2 dienoms iki slėgio kritimo. Šios žuvys suaktyvėja ne šiaip sau, nes esant žemam slėgiui ir sterkas, ir salatis jaučiasi ne kaip ir prastai reaguoja į jiems siūlomus masalus, reikia manyti, kad veikiausiai tokiu oru menkiau ir maitinasi.
Čia netgi reikėtų pabrėžti, jog minėtiems plėšrūnams (ypač sterkui pavasarį ir vasarą, o salačiui rudenį) netgi nėra svarbu, kaip greitai krenta slėgis, šios žuvys apskritai nemėgsta žemo slėgio, net jeigu jis ilgai būna pastovus.
Visgi, negaliu paaiškinti, kodėl naktimis vėlyvą rudenį sterkai visai neblogai kartais griebia masalus netgi lietingu oru, kai apniukę būna savaitę ar ilgiau be pertraukos. Tai lyg ir prieštarautų mano anksčiau išsakytoms mintims, tačiau atkreipkite dėmesį į metų laiką. Žodžiu, galiu tik spėlioti, tarkim, gal blausiaakiai grobuonys lygiai taip pat spėja ir ateinančio aukšto slėgio sritį, jų vidinis „barometras“ tai fiksuoja ir sterkai tarsi atgyja, juos slėgio pokyčiai veikia palankiai. O galbūt žema vandens temperatūra irgi daro savas korekcijas. Tačiau tai – tik spėlionės.
Grįžtant prie salačių, norėčiau pasakyti, kad esu šias žuvis sėkmingai žvejojęs tokiu oru, kuomet normalus žvejys vyniotų meškeres ir „teptų slides“ nuo upės neatsisukdamas. Kalbu apie jau kilusią audrą (veikiau jos pradžią), kada vėjas papučia taip, jog lenkia prie žemės storiausius medžius, prasideda smarki liūtis, dangus pajuosta, žaibuoja... Nepatarčiau imti blogo pavyzdžio iš manęs, kadangi žaibas gali trenkti į anglies pluošto spiningą, tai pavojinga gyvybei.
Taip rašydamas aš lyg ir prieštarauju savo žodžiams, nes juk sakiau, kad salačiai gerai kimba likus dienai ar dviem iki slėgio kritimo, po to jie į masalus reaguoja labai prastai. Bet yra skirtumas, kada slėgis krisdamas dar nesiekia žemiausios savo ribos, tik artėja prie jos (tvanku, jokio vėjo, žmogų tarsi traukia prie žemės) ir kada jis jau nukritęs iki tos ribos (dangus praplyšo...).
Neplanavau prieš pradėdamas rašinį, kad jis bus toks ilgas, tęsinį skaitykite jau kitame straipsnyje, juk turime gerokai daugiau žuvų, nei paminėjau.
Romualdas Žilinskas
