Silikoninė varlė – puikus masalas lydekai
Dažniausiai straipsniuose apie plėšriųjų žuvų gaudymą akcentuojama, kad varlės yra puikus kai kurių plėšriųjų žuvų masalas gaudant jas rudenį po pirmųjų šalnų, tinka šis vilioklis ir vėgėlių, ūsorių gundymui. Kartais užsimenama, kad smulkiomis varlytėmis anksti pavasarį galima gaudyti šapalus ir ešerius.
Visa tai suprantama, nes tuo metu varlės ruošiasi žiemoti vandenyje arba palieka jį šylant orui ir todėl tampa dažnu plėšrūnių grobiu. Apie žvejybą varlėmis vasarą autoriai lyg susitarę tyli, nors gegužės-birželio mėnesiais jos gali būti nė kiek ne menkesnis vilioklis lydekoms, nei tada, kai žemę vis dar arba jau kanda šalnos.
Suprantama, kad aš kalbu apie silikonines varlių imitacijos, kurių gal prieš kokius 15 m. buvo gana nemažas pasirinkimas žūklės prekių parduotuvėse. Rastume tokių masalų ir dabar, bet šios guminės varlės yra jau kitos naujos masalai, jų forma kitokia ir daugiausiai pritaikytos spiningauti vandens paviršiuje, o tai tik darsyk įrodo mano tiesą – tokio tipo viliokliai geri ir karštymečiu.
Ką varlės veikia vandenyje?
Rudenėjant varlės vis mažiau pastebimos telkiniuose, kadangi dėl šalto oro tik trumpam pasirodo ežerų ar tvenkinių paviršiuje, o ir vandens augalija jau beveik išnykusi, skraidančių vabzdžių, kuriais jos maitinasi, praktiškai nėra. Tad nėra ir prasmės kaišioti nosį iš vandens, veikiau tik rizika, kad tave suės alkana lydeka. Dar vėliau varlės visai pradingsta, nes mūsiškės išverstakės, kada oro temperatūra pasiekia 7 °C, jau krenta į žiemos miegą. Dėl bendro supratimo reikėtų pratęsti pasakojimą apie varlių biologiją.
Vienos pas mus gyvenančios varlės į vandenį lenda tik neršti, o kitos vandenyje praleidžia visą savo gyvenimą, į sausumą išropoja nebent pasišildyti. Aš nepasakosiu apie visas 5 mūsų krašte aptinkamas rūšis, palyginimui paminėsiu dvi gausiausias – pievinę ir mažąją kūdrinę. Pirmoji ir yra ta sąlyginai sausumos gyventoja, o antroji – vandens. Pievinė varlė netgi žiemoja sausumoje, o kūdrinė (yra dar didžioji kūdrinė) žiemos miegą praleidžia po vandeniu prisiglaudusi prie dugno, įlindusi kur nors tarp augalų, šiekštų, įsikasusi dumble ir pan. Maitinasi varlės ten, kur ir gyvena – jei sausumoje, tai visokius vabzdžius ryja krante, jei vandenyje – tuomet išplaukia į paviršių ir gaudo, kas pro nosį praplauks, kas pro šalį praskris ir kas į gerklę tilps.
Pavasarį ir rudenį netgi „sausumos“ varlės nuo vėstančio vakarais oro slepiasi tuo metu dar nespėjusiame atšalti vandenyje, o rytais vėl ropščiasi į krantą, kur gali mėgautis saulės spinduliais. Toks jų paros migravimas ir yra labai palankus žuvims plėšrūnėms, nes varlės šaltakraujės, todėl krentant aplinkos temperatūrai, tampa apatiškos ir jas gana lengvai gali pagauti plėšriosios žuvys. Vasarą tai padaryti gerokai sudėtingiau.
Tačiau net ir sušilus orui ateina metas, kuomet varlės tampa labai neatsargios ir tuo puikiai pasinaudoja jas ryjančios žvynuotosios, nors iš tiesų šis straipsnis labiausiai liečia lydekas.
Kalbu apie nerštą, kuris vyksta priklausomai nuo varlių rūšies tada, kai vanduo pasiekia +10°C (pievinės varlės) arba +20 °C (kūdrinės varlės) temperatūrą. Ir nereikia galvoti, kad visos išverstakės neršia vien grioviuose arba balose. Varlės beria ikrus ten, kur yra seklu ir daug vandens augalų, todėl tai gali būti ir tvenkiniai, ežerų pakraščiai, netgi upių įlankos. Čia jas gali pasiekti lydekos, kadangi aštriadantės nevengia ieškoti grobio tokiose vietose. Ir tai nėra teoriniai pamąstymai, bet praktikos padiktuoti faktai.
Negalėčiau tvirtinti, kad varlių tada tyko rekordinės margašonės, tačiau egzempliorių iki 3 kg kartais pasitaiko. Be abejonės, vyrauja 0,7–1,0 kg svorio lydekėlės, kurioms kartais netgi tenka gerokai pavargti norint praryti stambią varlę, kadangi seklus vanduo ir augalų gausa riboja tokiose vietose plaukiojančių žuvų dydį.
Suprantama, kad ne visos lydekos tuomet specializuojasi medžioti varles. Nors tokių atvejų irgi būna, ypač kada telkinyje nėra gausu kitokio grobio. Taip dažniausiai nutinka nuo upių atskirtose senvagėse, nes išgaudžiusios ten pasilikusias žvynuotas aukas, margašonės tiesiog priverstos maitintis tuo, kas dar juda ir kruta, o pagal savo gabaritus tinka bent porai dienų numalšinti alkio kirminą.
Sausumoje gyvenančios varlės tokiu metų laiku dažniausiai tampa atsitiktinėmis aukomis, kadangi pabaidytos šoka į vandenį ir stengiasi nuplaukti šalin. Tuomet joms jau nesvarbu ar seklu, ar gilu – daug svarbiau tuo momentu sprukti nuo galimo pavojaus. O plėšrūnės irgi savo progos nepraleidžia – jei ne žioplas karosas arba kuoja, tai tiks ir varlė.
Ne ten, ne taip, bet sėkmingai
Dabar jau sunku prisiminti, kada pirmą sykį pabandžiau spiningauti silikoninėmis varlėmis. Bet tikrai pamenu, kad gaudžiau šiais masalais ne ten ir ne taip, kaip derėtų. Tačiau netgi labai sėkmingai. Turiu omenyje, kad žvejojau dideliame gylyje, upėje iš valties, o srovė ir gelmė buvo tokia, kad reikėjo naudoti 26 g galvakablį. Todėl netgi teoriškai neįmanoma, jog panašioje vietoje galėtų būti varlių. Juolab geltonai rudų, bet prie spalvinių variacijų dar grįšiu.
Nepaisant šio fakto lydekoms mano vilioklis patiko labiau nei įprastiniai riperiai ar tvisteriai. Tą patį galima pasakyti ir apie vėlesnį sterkų gaudymą Kauno mariose – net neabejoju, kad šie gilumų medžiotojai varlių niekada net akyse nėra matę, bet masalą jie griebė noriai. Vienintelis dalykas, kuris pirmąsyk atitiko standartinę, jei taip galima išsireikšti, situaciją, buvo metų laikas – spiningavau rugsėjo ir spalio mėnesiais.
Paaiškinti tokį reiškinį galima būtų veikiausiai tuo, kad kartais plėšrūnei nėra labai svarbu, kaip vizualiai atrodo auka, žuvis labiau pasikliauja nuo jos sklindančiais virpesiais, kuriuos fiksuoja šonine linija, arba tiesiog griebia pro jos nosį praplaukiantį judantį ir tinkantį tos grobuonės nasrams objektą. O tai, kad plėšrūnė kartais mieliau čiumpa tokį masalą, kuris mūsų galva jai nėra įprastas, galbūt lemia faktas, kad tada mano naudotos silikoninės varlės buvo didesnės kūno formos ir išraiškingesnių virpesių nei tokio pat dydžio tvisteriai bei riperiai. Galimas daiktas, kad grobuonės tąsyk buvo irgi labiau nusiteikusios ryti stambesnę auką.
Visgi negalėčiau atmesti ir tokio faktoriaus, kaip masalo spalva. Ne kartą esu pastebėjęs, jog žūklės rezultatus netgi iš esmės gali nulemti tai, kaip yra nudažytas vilioklis. Ypač spalvinės variacijos aktualios sterkams, nors skaidresniame vandenyje nemažą reikšmę turi ir lydekoms. Galbūt kažkokios smulkios detalės, kaip taškeliai, brūkšneliai ir pan. nėra labai svarbios, bet bendras masalo atspalvis tikrai įtakos žūklės rezultatus.
Silikonines varles rinkdavausi panašias į natūralias, t. y. žalių, rusvų, gelsvų, rečiau pilkšvų tonų. Tačiau šioje vietoje vėl teks grįžti prie varlių biologijos. Esmė ta, kad mūsiškės „vandens“ varlės yra žalios, o „sausumos“ – gali būti ir pilkšvos, ir rudos, taip pat žalsvos, tai priklauso nuo to, kur jos gyvena. Kalbu apie pievines varles, pastarųjų spalvos labai varijuoja, jos prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos. Beje, šios rūšies išverstakės giliai į vandenį beveik niekada nelenda.
Niekada nebandžiau žvejoti mėlynomis arba raudonomis varlėmis, tokių anksčiau irgi būdavo pirkti. Kas žino, gal ir jos kibios. Tuo metu žūklės parduotuvių lentynose būdavo net baltų ar žydrų su blizgučiais varlių, o tai irgi labai toli nuo realybės. Ir jas kartais pirkdavau, bet su spiritiniais markeriais perdažydavau.
Beje, jei jau prabilau apie spalvas, tai galiu pasakyti, kad spiningaujant gylyje giedromis dienomis labiausiai pasiteisindavo rudomis nugaromis ir geltonais pilvais varlės, o apniukus arba pavakariais geresnės būdavo žalių atspalvių. Tačiau šio straipsnio tema – ne žūklė gylyje, o bandymas apgauti lydeką bandant įteigti šiai plėšrūnei, jog seklioje ežero ar upės įlankoje prieš jos nasrus plauko tikrai gyva varlė.
Populiarus masalas nuėjęs į užmarštį
Nebuvau tais laikais aš kažkoks Jurijus Gagarinas, kadangi keletą metų silikoninės varlės pas mus buvo tikrai pakankamai populiarios, jomis sėkmingai spiningavo ne vienas žvejys. Po to nežinau, kodėl staiga dingo iš meškeriotojų masalinių ir jas visi pamiršo. Na, gal ne visi, tačiau mano pažįstami spiningautojai – tikrai, o ir aš pats jomis nebežvejojau.
Kažkuriuo metu bene dažniausiai naudojamos buvo 1 pavyzdyje parodytos varlės. Jomis žvejai gaudydavo lydekas arba sterkus dideliame gylyje, tai tartum savotiškas tvisterių pakaitalas, kuris, kaip jau minėjau anksčiau, tam tikromis sąlygomis pasirodydavo kibesnis už šiuos mums įprastinius guminukus. Beje, lydekos, o kitą sykį ir sterkai kartais sugebėdavo nukąsti tų masalų kojeles. Tokiu atveju galima jas čia pat žūklės vietoje pritvirtini – nukerpi nuo tvisterio panašaus dydžio uodegėlę, pakaitini žiebtuvėliu ir suminkštėjusį silikoną tiesiog sulipini pirštais. Šitaip „atgaivinta“ varlė dirba ne prasčiau už prieš tai buvusią.
Visiškai kitaip žaidžia 2 pavyzdyje parodytos varlės. Nuotraukoje masalai ne tokie, kokius pirkau parduotuvėje,
kadangi visoms šioms varlėms žirklėmis patrumpinau kūnelius, nes pastarieji, mano manymu, buvo pernelyg ilgi tokiam viliokliui. Dėl šios priežasties kibdamos lydekos itin dažnai nepasikirsdavo, o tik nukąsdavo varlėms kojas. Žinoma, galima kūnelio ir nekarpyti, bet tuomet prireiks galvakablio su labai ilgo kotelio kabliuku arba pritaisyti papildomą trišakį, bet man taip atrodo natūraliau, o ir juda apkarpyti masalai natūraliau.
Jei pirmoji varlė buvo tartum dviuodegis tvisteris, tai šioji galėtų būti dviuodegis riperis. Kaip matote iš nuotraukos, jos kojelės yra su plokščiomis žemyn palenktomis letenėlėmis, dėl ko masalo judesiai labai primena riperio žaidimą.
3 pavyzdyje nufotografuotos silikoninės varlės yra bene panašiausios į tikrus savo prototipus. Bent jau savo žaidimu. Gaila, kad jos yra mažokos. Šios varlės geros dar ir tuo, jog net srovėje išlaiko stabilią savo kūno padėtį ir, kitaip nei pirmosios, neapvirsta aukštyn pilvu. Turiu omenyje, jei gaudome su ofsetinėmis galvutėmis, kuriose, kaip žinote, kabliukas yra pritvirtintas taip, kad gali lankstytis į šonus ir aukštyn žemyn. Kartais ofsetinės galvutės pasiteisindavo labiau, ypač upėse, visgi žvejojant varlėmis, geriau naudoti galvakablius, nes taip lengviau suteikti šiems masalams norimus judesius.
Tačiau tokioms varlėms rekomenduočiau ne mums įprastą šrato formos galvakablį, nors galima šiuos masalus mauti ir ant tokio. Geresni yra plokšti galvakabliai, kadangi pamautos ant jų kabliukų varlės kūną išlaiko stabilesnėje padėtyje, o tai masalui suteikia daugiau natūralumo. Tiesa, viliokliai su plokščiais galvakabliais prasčiau užsimeta. Varlės jau ir taip turi menkesnes aerodinamines savybes nei riperiai arba tvisteriai, tačiau gaudant nedideliu atstumu rekomenduočiau būtent plokščius galvakablius. Dar vienas jų privalumas yra tas, kad jie skęsta lėčiau nei šratai ir net pats masalas atrodo natūraliau.
Itin puikiai žaidžiančias varles matote 4 pavyzdyje. Deja, nežinau kokios jos firmos, nenoriu spėlioti ir klaidinti skaitytojo. Prieš tai minėtas tris rūšis gamino Relax firma, bet, pasikartosiu, dabar jų pas mus jau neberandu nusipirkti. O šiuos masalus kažkada nusipirkau nefirminėse pakuotėse, pavadinimą pamiršau, vėliau jų jau niekur parduotuvėse neteko regėti. Tokios varlių imitacijos savo žaidimu labai primena tikrąsias balų gyventojas. Tačiau pastarieji masalai turi vieną trūkumą – medžiaga, iš kurios jie pagaminti, greičiau plyšta nei Relax firmos silikonas ir dažnai keičiant galvakablius varlės kūnelyje atsiranda didelės skylės. Šitos varlės plaukia labai stabilioje plokštumoje ir nesivarto netgi pamautos ant ofsetinės galvutės kabliuko.
Kaip žvejoti silikoninėmis varlėmis
Norėčiau sugrįžti dar prie tos pačios problemos – plėšrūnės varlėms dažniau nei kitiems silikoniniams masalams nukanda galūnes. Galimas daiktas, jog tokių įvykių pasitaikytų ir dar dažniau, bet lydekos varles kažkodėl mėgsta griebti skersai kūno.
Kad sumažėtų tuščių pakirtimų, mėginau kabinti varles ant dvišakių kabliukų, kuriuos tvirtindavau prie ofsetinių galvučių. Tačiau nieko gero iš to neišėjo, nes tuomet masalas apvirsdavo nugara žemyn. Jei varlę užmaudavau taip, kad kabliuko gyliai būdavo nukreipti į apačią, ji plaukdavo labai stabiliai, bet tada dažnai pešdavo žoles arba kliūdavo už dugno. Todėl teko susitaikyti su ta mintimi, jog tuščių pakirtimų neišvengsiu.
Visgi maksimaliai juos sumažinti galima. Lydekos (kitaip nei sterkai) pačiupusios varlę, jos taip greitai neišspjauna, kaip tai daro nutvėrusios riperį arba tvisterį. Todėl kimbančią aštriadantę pakirsti derėtų ne žaibiškai, tačiau po kelių akimirksnių – taip bus patikimiau.
Lyginant su įprastiniais guminukais varlės turi vieną neabejotiną privalumą – jos, dėl palyginti stambaus savo kūnelio ir išskėstų kojelių, mažiau kabinasi už įvairių šiekštų ir vandens augalų. Tai ypač aktualu, nes būtent tokiose vietose šios imitacijos ir yra perspektyviausi viliokliai. Ypač kada tenka spiningauti tarp lelijų lapų arba ribotame vandens sluoksnyje virš apsemtų žolių. Tačiau tokiomis sąlygomis masalams reikia suteikti ir atitinkamus judesius, kurie kuo daugiau būtų panašūs į natūraliai besielgiančias varles. Mes puikiai žinome, kad varlės ant žemės lėtai ropoja arba šokuoja, bet kaip jos plauko vandenyje, tikriausiai mažiau kreipiame dėmesį.
Kuomet varlė yra rami, jai niekas negresia, ji lėtai plaukia vandens paviršiumi. Kadangi lėtai traukti šį masalą pačiame paviršiuje kažin ar pavyks, galima bandyti jį vesti kiek įmanoma mažesniame gylyje.
Tokiais atvejai reikėtų silikoninę varlę mauti ant paties lengviausio galvakablio su kuriuo ją galima bus užmesti norimu atstumu ir bandyti traukti maksimaliai lėtai, kad masalas būtų paniręs kiek galima mažiau. Ritės rankenėlę sukame tolygiai, nedarome jokių staigių judesių netgi tada, kai pajuntame, jog lydeka vejasi menamą auką. Vilioklio kelyje pasitaikius iškilusių žolių salelei, galime masalu ją ne apeiti, tačiau, pakėlę aukštyn spiningo viršūnę, ant augalų „užropoti“ ir „nušokti“. Pastarasis manevras gana dažnai būna itin efektyvus, nes palei augalų salą neretai ir budi grobio tykanti lydeka.
Ieškodama labiau saulės įkaitinto vandens plotelio arba patogesnės poilsiui vietos varlė vandeniu juda netolygiu greičiu. Ji plaukia greičiau, lėčiau, kuriam laikui sustingsta vietoje.
Pabandykime silikoninį masalą traukti irgi panašiu principu. Šiuo atveju mūsų varlės imitacija nesugebės išlaikyti pastovios plokštumos – ji kils ir leisis, bet tai ne taip svarbu, kadangi kartais ir tokie manevrai išprovokuoja puolimui aštriadantę. Kaip ir anksčiau minėtu atveju reikės rinktis maksimaliai lengvą galvakablį, geriau plokščią nei šrato formos.
Tačiau nedideliame gylyje galima spiningauti ir su sunkesnėmis galvutėmis. Kuomet varlė bando pagauti kokį nors vandeniu judantį vabzdį, ji staigiai šoka jo pusėn ir iš karto nepačiupusi, gali savo grobį kurį laiką persekioti plaukdama. Paprastai tokie varlės išpuoliai būna pakankamai triukšmingi, kad atkreiptų, kur nors netoliese esančios lydekos dėmesį. Įnikusi į medžioklę išverstakė pati neretai tampa auka.
Užmetę masalą ištiesiame į priekį spiningą taip, kad jis būtų beveik horizontalus vandeniui ir po to greitėjančiu tempu traukiame varlę. Kada spiningo viršūnė rodys tiesiai į dangų, meškerykotį staigiai nuleidžiame ir susukame laisvą valą. Tuo metu mūsų vilioklis ims grimzti, bet pakartojus trūktelėjimą vėl pakils iki pat vandens paviršiaus. Galime kažkurią kelio dalį varlę traukti netgi pačiu vandens paviršiumi sukeliant purslus – tai kartais irgi padeda sugundyti lydeką.
Galima sugalvoti ir kitokių traukimo būdų – tai priklauso nuo mūsų išmonės bei galvakablio svorio. Tačiau norint tikrai našiai spiningauti varlėmis, teks priderinti tokiam reikalui ir meškerykotį. Labai ilgas bei lankstus kotas netiks, reikės iki 2,70 m ilgio ir standaus spiningo, trumpesnis bus dar geriau. Ypač patogūs tokiai žūklei yra specialūs tvičingavimui bei džerkavimui skirti kotai.
Prisiminęs senus laikus nusipirkau „šiuolaikinių“ varlių. Turiu omenyje Lucky John Frog. Kaip ir sakiau, tai jau visai kitokio tipo masalai, nors irgi galima vadinti silikoniais arba guminiais. Dydis panašus į mano aprašytus – 5 cm. Varlių imitacijos sumontuotos kartu su dvišakiais kabliukais, tai yra paviršiniai masalai skirti tvičingavimui su pauzėmis. Kaip jos atrodo matote pavyzdyje. Deja, susigundžiau nusipirkti per vėlai, dabar jau vargu ar vandens paviršiuje spurdančią varlę griebtų lydekos. Teks atidėti eksperimentus sekančiam sezonui. Iš kitų žvejų girdėjau gerus atsiliepimus apie šiuos Lucky John masalus.
O su aprašytomis varlėmis galima sėkmingai žvejoti iki užšals vandens telkiniai, juk jomis įmanoma įprastai džigauti. Tačiau šitokia žūklė jau išbandyta, todėl ne taip įdomu...
Romualdas Žilinskas
