Sezono atidarymas Nevėžyje
Kovo vidurys, už lango protarpiais pasirodo saulutė, keli laipsniai šilumos ir ledo seniai nebėra. Taip ir norisi lėkti prie vandens atidaryti naują atviro vandens sezoną. Protas suvokia, kad dar labai anksti ir žuvys nėra aktyvios, tačiau širdžiai neįsakysi...
Taigi, su klubo kolega nusprendėme nulėkti į šalia Kauno tekančią Nevėžio upę pamirkyti plūdę. Nusprendėme nesiruošti sudurtinių meškerių, nes dienos dar trumpos, o išvykai susiruošėme tik per pietus. Tad griebėme bolonines meškeres, susirinkome reikalingą jaukų kiekį iš praeito sezono likučių, pakeliui nusipirkome uodo trūklio lervų, „pinkų“ ir prie upės. Ech, kaip gera būti prie upės...
Gūsis geriausių emocijų užburia per žiemą aptingusią sielą - jau pasiilgome žvejybos... Radome laisvą vietelę (o juk keista – visur kitur pilnas krantas žvejų – o čia tuščia). Gal tiesiog pasisekė? O gal čia nėra žuvies? Na bet kokiu atveju nesureikšminame to fakto, greitai puolame prie pirmojo šiame sezone jaukų ruošimo. Pašarai, kaip jau pasiteisinę iš metų į metus – „Sensas“ firmos: Riviere Bremes + Gross Gardons + šiek tiek Coco belge virškinimui.
Taip pat kelios dalys upinio molio ir šiek tiek kuojinio atraktoriaus. Pavasarį tai yra jauko kompozicija, kuri daugeliu atvejų pasiteisina. Kadangi karšiai dar stovi gilesnėse duobėse toliau nuo kranto, tai jų kibimo nesitikime (meluoju – širdyje visi tikimės) ir pašaras turėtų privilioti taipogi vangiai besimaitinančias kuojas. Pašarai sudrėkinti, leidžiame jiems gerai išbrinkti, kadangi labai aktyvaus pašaro nėra prasmės daryti, nes nuo dugne gulinčio pašaro atsiskiriančios dalelės nėra labai godžiai griebiamos žuvų. Jos geriau reaguoja kol kas į pasyvų jauką, galbūt kuojinis aromatas gali suvilioti taip pat vieną kitą egzempliorių iš toliau.
Pradedame balansuotis plūdes, kadangi boloninės meškerės stovi dažniausiai be darbo – jos mūsų žvejybos sezone naudojamos labai retai, tad ir sistemos ant jų nesuruoštos. Srovė atrodo nedidelė, spėju, kad užtektų kokių 8 gramų. Tačiau tai tik optinė apgaulė – paviršiuje vėjo šiaušiamas vanduo neatspindi tikros situacijos. Andrius užsideda 10 gramų plūdelę, aš savo arsenale randu mažiausią 12 gramų burbuliuką. Išsisveriame, matuojamės gylį – ir oj koks laukia siurprizas!!! Gylis toje vietoje apie 3,20 – 3,30 metro, tačiau srovė tokia, kad reiktų kokių 16 gramų diskelio gaudant sudurtine meškere. Vadinasi pravedimai bus labai greiti, negalėsime optimaliai lėtai praleisti masalo. O tai nėra gerai, ypatingai dabar – kada žuvis nesivaiko greitai judančio masalo. Nieko, juk svarbiausia – procesas.
Taigi, jaukai išbrinko, radome optimalų gaudymo atstumą ir pradedame jaukinti numatomą žūklės vietą. Neslėpsiu, kad tikėjomės, jog po kelių minučių prasidės kibimai. Tačiau kaip stipriai mes klydome... Praėjo pusvalandis, o kibimo nematėme. Šalia gaudantys žvejai porina, kad šiandien nuo pat ryto nematė, kad kas nors būtų pagavęs žuvį. Tai neprideda optimizmo, bet vilties neprarandame. Po galais, juk mes norime pagauti žuvį! Taigi, situacija nesikeičia jau valandą laiko – metimas, greitas pravedimas bandant kiek galima maksimaliai prilaikyti plūdę jaukintoje atkarpoje, traukimas atgal, vėl metimas... Žodžiu nesustojamas darbas. Bet malonus... Suprantu, kad kažką reikia keisti. Pasikeičiu pavadėlį nuo 0,12 mm storio į 0,10 mm, pavadėlio ilgį didinu nuo 25 cm iki 30-ties, kabliuką dedu Sensas 3410 18 numerio. Nežinau, ar boloninei meškerei tai yra geriausias pasirinkimas, tačiau... Kokiu trečiu pravedimu matau plūdės niurktelėjimą – kertu – nieko... Galvoju gal kokia šaka. Permetu, kiek galima lėčiau pravedu ties jaukinta vieta – kibimas!!! Kertu ir meškerė maloniai sulinksta! Na gal ne taip, kaip pakirtus kilograminę žuvį, bet vistiek – tai juk pirmoji šio sezono žuvis!
Širdis džiaugiasi, aš taip pat. Įmetu kelis papildomo jauko rutulius, į juos įdedu kelias uodo trūklio lervas ir keletą „pinkų“. Ir iš eilės gaudau dar keletą kuojų, viena traukiant atitrūksta. Užkabinu už krūmo pavadėlį, kurį beskubėdamas atlaisvinti nutraukiu. Ištraukiu iš pavadėlinės 0,12 mm storio pavadėlį su 16 numerio kabliuku, bandau daryti viską tą patį. Tačiau kibimo nebesulaukiu. Išvada aiški – žuvis labai atsargi ir renkasi tik labai natūraliai atrodantį masalą – reikia plonintis valus, mažinti kabliukus ir teisingai pasirinkti plūdes, kad galima būtų kontroliuoti masalo pravedimą. Pamokos išmoktos – tai juk pirmoji žvejyba, laukia ilgas sezonas ir tų pamokų bus dar labai daug.
Bet kuriuo atveju juk neatvažiavome prilupti žuvies – atvykome gerai praleisti laiką gamtoje ir tai mums pavyko. Jaukai manau sudirbo kaip ir visuomet, tik reikėjo prisitaikyti prie įnoringos Nevėžio žuvies. Dar ankstyvas pavasaris, vėliau bus tik geriau. Iki susitikimo!
P.S. Žuvys, kaip ir pridera, auga toliau gimtuosiuose vandenyse!!!
