Šapalai ir vabalai
Karkvabalis arba paprastasis grambuolys (Melolontha melolontha) yra kenkėjas, jo lervos graužia augalų šaknis, o suaugę vabzdžiai – medžių lapus. Bet žvejams tai nerūpi, kadangi šis vabalas – puikus masalas. Veikiausiai straipsnis apie žūklę karkvabaliais pasirodys jau pavėluotas, nors, kaip pamatysite vėliau, yra ne visai taip.
Karkvabaliai pradeda skraidyti jau gegužės pradžioje, bet esant šaltam pavasariui pas mus jie masiškai pasirodo gegužės paskutinę savaitę, kartais birželį, šių vabzdžių galime rasti net ir liepą. Panašiai nutinka, kuomet pasirodžius grambuoliams ilgesnį laiką staiga atvėsta orai – vabzdžiai net kelias savaites slepiasi medžių lapijoje, žolėje, pasidaro nejudrūs.
Bet vėl pakilus oro temperatūrai atsiranda tarsi iš niekur. Dažniausiai skraido šiltais pavakariais, kai oras ramus, giedra.
Apie keturis karkvabalius ir auksinį vabalą
Nesu tikras, bet man regis, kad vaikystėje karkvabalių būdavo gerokai daugiau. O gal akys buvo pastabesnės, šiltų ir giedrų gegužės bei birželio dienų dažniau surasdavau? Nors veikiausiai ir tai, ir tai tiesa, nes, kaip ir sakiau, šie vabzdžiai yra kenkėjai, tad žemdirbiai įvairiais būdais stengiasi grambuolius naikinti, reikia manyti, kad naikinimas sekasi puikiai.
Kažkada prisigaudyti karkvabalių be jokių problemų galėdavau pačiame Kauno mieste šalia esančiame parke ar net vidury daugiaaukščių kiemo. Kai vabalai skraidydavo mes jų „prisidaužydavom“ lauko teniso raketėmis. O dieną ar sutemus pakakdavo papurtyti jauną klevą, liepą ir karkvabaliai nuo medžių birdavo lyg kankorėžiai...
Paprastieji grambuoliai – stambūs vabzdžiai, jie būna 20–30 mm dydžio ar vos didesni. Apie šiuos vabzdžius daugmaž papasakojau, nemanau, kad reikėtų plėstis apie jų biologiją. Tačiau Lietuvoje yra ir daugiau grambuolių rūšių.
Miškinis grambuolys (Melolontha hippocastani) – labai panašus į minėtą, tik pilkšvesnis, dydis beveik identiškas, jei šalimais nepadėtum – vargu ar eilinis žvejys šias dvi rūšis atskirtų. Pradeda miškinis grambuolys skraidyti irgi tuo pat metu, na, gal savaite ar dviem anksčiau.
Labiau už pastaruosius plaukuotas vasarinis grambuolys (Amphimallon solstitialis) yra mažesnis, jis siekia iki 20 cm. „Prabunda“ paprastai tik birželį ir šių vabzdžių galima rasti iki rugpjūčio pabaigos.
O mažiausiai „karkvabališkai“ atrodo gana retas margasis grambuolys (Polyphylla fullo), kurio antsparniai ir galva juodi arba rudai juosvi su marmuro spalvos dėmelėmis. Margasis grambuolys išauga net iki 38 mm dydžio.
Beje, visi šie vabzdžiai tinkami žvejybai, juos su malonumu praris šapalai, salačiai, meknės. Ypač pirmosios žuvys, karkvabaliai yra senas „firminis“ šapalų masalas. Nenuostabu, nes jie prasti skrajūnai ir neapskaičiavę skridimo trajektorijos arba nuotolio dažnai pakliūva į vandenį, o kuo viskas baigiasi, turbūt pasakoti nereikia...
Aš užsiminiau, kad šis straipsnis galbūt dar ne visai pavėluotas. Todėl, kad, kaip supratote, kai kurie grambuoliai dar tebeskraido ir dabar, kita vertus, jiems yra ir pakaitalų.
Turiu omenyje paprastąjį auksavabalį (Cetonia aurata), kurių pas mus tikrai netrūksta. Šių vabzdžių galima prisirinkti ir vidurdienį pievoje ant žydinčių augalų, beržų kamienų. Už paprastuosius karkvabalius auksavabaliai vos mažesni, bet pasitaiko iki 20 mm dydžio. Nors vabzdžių forma labai panaši, tačiau paprastieji auksavabaliai spindi žalsvai bronzine, žaliai violetine ar žalsvai gelsva spalva, turi vos įžiūrimas baltas skersines dėmeles. Šitų vabalų rasite visą liepą iki rugpjūčio pradžios.
Šiaip jau auksavabalių pas mus aptinkama net 12 rūšių, bet gal pakaks ir to vieno didesnio, jei kam įdomu, daugiau entomologinių žinių pasisemsite internete. Galiu pasakyti, kad šapalai ar meknės su salačiais google neskaito ir žuvims įkritę į vandenį vabalai ir lieka vabalais, be problemų praris net ir mėšlavabalį arba kolorado vabalą. Nors, reikėtų pripažinti, kad masinio karkvabalių skraidymo metu visgi žuvys būna įpratusios, kad gardus kąsnis dažniau atsiduria vandens paviršiuje, tad jo ir laukia.
Aišku, karkvabalius galima pakeisti ir žiogais bei kitais jiems giminingais straksinčiais vabzdžiais, bet dabar kalbu apie grambuolių „kategorijos“ vabalus.
Žūklės taktika ir technika
Gaudoma karkvabaliais, kaip minėjau, nuo vandens paviršiaus. Todėl geriausiai tam tinka ilgas meškerykotis su rite, kad galima būtų toli nusviesti lengvą masalą, pavyzdžiui, boloninė arba tele match tipo nedidelio užmetimo svorio meškerės. Tokie meškerykočiai patogūs tuo, kad tenka brautis pro pakrančių krūmynus, tad einant įrankį galima sustumti ir vėl ištiesti. Dažniausiai žvejojama su plūde, tačiau įmanoma apsieiti ir be jos.
Žuvaudamas karkvabaliais svarelių nenaudodavau, nebent vieną šratelį pritraukdavau prie pat plūdės, kad lengviau galima būtų užmesti masalą. Tačiau plūdę imdavau tokią, kuri ne stačia stovi vandenyje – vaikystėje paprastai tam reikalui rinkdavausi paprasčiausią žąsies plunksnos spaiglį. Jis atrodo gana natūraliai, o tai irgi šiek tiek svarbu, nes paviršiuje masalą bandantis praryti šapalas gali išsigąsti ryškios plūdės.
Stovinti vandenyje plūdė savo kyliu gramzdina tarp jos ir kabliuko esančią valo atkarpą, o gulinti ant vandens – ne, plūdė priglunda prie valo.
Dabar tam reikalui gaminamos specialios rutulio formos skaidrios įvairių modifikacijų „burbulinės“ plastikinės plūdės, kurias pasunkinti galima prileidus į jas vandens, tad meškeriojant su tokiomis užmesti masalą problemų nekils.
Valas, suprantama, geriau yra plaukiantis monofilamentinis. Pavadėlį patarčiau rišti iš fluorokarbono, nors nebūtinai – tiks bespalvis monofilamentinis. Pavadėlio diametrą pasirinkite pagal tikėtinai gaudomą žuvį, bet, manyčiau, kad 0,18 mm storio pakaks.
Užmestas į vandenį karkvabalis kurį laiką plauks upės paviršiuje, bet po to įmirks ir ims grimzti. Tiesa, jis vis tiek plūduriuos paviršiniuose vandens sluoksniuose, bet vabzdžio nematysime. Kai gaudoma be plūdės, tai yra svarbu, nes kitaip galima pražiopsoti kibimą. Šapalas čiups ir viduriniuose vandens sluoksniuose esantį vabalą. Tačiau daug didesnis azartas stebėti, kaip plačiaburnis sugriebia jį vandens paviršiuje.
Beje, meškeriojant su plūde reikia truputį prilaikyti valą, kad vabzdys plauktų pirma jos. Ši taisyklė galioja žvejojant bet kokiais masalais vandens paviršiuje. Kartais tas prilaikymas netgi išprovokuoja šapalą, kadangi pervertas kabliuku karkvabalis nespurda, jis apskritai yra mažai judrus vandenyje, o kai vos patempiame valą, kad gija išsitiesintų, vabalas sujuda. Tuo momentu neretai šapalas grambuolį ir puola.
Galima net ir specialiai tokiu būdu judinti plaukiantį karkvabalį, bet tai reikia daryti subtiliai, nes smarkiau truktelėjus vabalas nirs, sušlaps jo antsparniai ir tada jis jau nebesilaikys vandens paviršiuje.
Šapalų žūklė grambuoliais yra labai smagi ir judri, kadangi meškeriotojas nestovi vienoje vietoje, o nuolatos juda krantu ar brenda vandeniu ieškodamas, kur yra šapalai. Paprastai vienoje vietoje pagauname vieną, gal du stambesnius, o kiti ilgesniam laikui išsilaksto. Galima po kokios valandos sugrįžti į buvusią vietą, bet taip darydavau retai, nes paprastai eidavau krantu pasroviui iki sekančios rėvos ar upės posūkio, kur vėl rasdavau tinkamą žūklei vietą.
Kuomet būdavau tikras, jog šapalų ten yra ir žuvys tikrai maitinasi vandens paviršiuje, tiesiog užmesdavau masalą aukščiau jų pasalos vietos ir laukdavau iki karkvabalis praplauks šapalui palei nosį. Jei žuvis neužkibdavo, kartodavau tai vėl ir vėl. Bet ne iki begalybės, nes jei po keliolikos bandymų šapalas nesusigundydavo karkvabaliu, reiškia, jog žuvis per maža, kad jį griebtų, nes ant grambuolių kimba solidūs egzemplioriai, o gal nenori, gal tiesiog išsibaidė ir nuplaukė kitur.
Mažai žinomoje vietoje kartais pamesdavau keletą grambuolių į vandenį ir stebėdavau, kokia bus šapalų reakcija – čiups jie tą skanėstą ar ne.
Žūklė be plūdės turi nemažai muselinės žvejybos elementų, nes tada stebi vandeniu plaukiantį masalą arba valą, jei karkvabalis neišsilaiko vandens paviršiuje. Nereti atvejai, kuomet šapalas griebdavo tik užmestą ir vos vandenį palietusį vabalą. Sviedžiant tokį masalą galima naudoti muselinę gaudymo techniką, netgi žvejoti museline meškere.
Vaikystėje šį įrankį atstodavo lazdyninis meškerykotis. Beje, ką tik nukirsto lazdyno, nes toks yra šmaikštesnis. Todėl save galiu vadinti taip pat patyrusiu muselininku. Juokauju, suprantama...
Karkvabalio lervos – irgi geras masalas
Meškerioti karkvabaliais įdomiausiai vidutinio dydžio upėse, tokiose, kaip Šventoji, Šešupė, Dubysa, Jūra ir panašiose. Galima ir Nemune, Neryje, tačiau čia šapalai yra kitokie, jie kažkodėl mažai pasirodo vandens paviršiuje, be to tenka nueiti didelius atstumus iki sekančios vietos, kur gali būti šių žuvų. Nors Neryje dar yra gana ilgų „šapalinių“ ruožų, ypač jos vidurupyje. Nemune geriau šapalauti arčiau Baltarusijos sienos, kur šios žuvys daug mažiau išbaidytos.
Vidutinėse ir mažesnėse upėse šapalai dažniau „bulkuoja“, juos lengviau rasti. Prieš keletą dešimtmečių taip buvo ir didžiosiose mūsų upėse, tačiau dabar tokių atvejų matau vis mažiau ir mažiau, nors pačių šapalų lyg ir nesumažėjo. Kokia priežastis – sunku atsakyti. Galiu tik spėti: arba plačiaburniai randa kitokio maisto arčiau dugno, arba jie tapo baikštesni, nes meškeriotojų pas mus kasmet vis daugiau.
Gaudydami karkvabaliais nesismulkinkite parinkdami kabliukus, kadangi tai kieti vabzdžiai ir reikia, jog iš jų kūnelio išlįstų kabliuko gylys. Mažytis kabliukas irgi laikys vabzdį, bus nepastebimas, bet pakertant gali neprakirsti grambuolio chitininio šarvo, todėl turėsite daug tuščių pakirtimų. Kibdamas šapalas nelabai baiminasi išlindusio kabliuko, tad galima bandyti grambuolį mauti ir ant nedidelio trišakio – pakirtimas bus beveik garantuotas.
Jei norite sužvejoti visų šapalų šapalą, galite bandyti laimę ant kabliuko užnėrę du ar net tris karkvabalius. Tada daugiau galimybių, kad masalą griebs ir stambus salatis. Žinoma, reikės ir atitinkamo dydžio kabliuko.
Kadangi rašinys yra apie grambuolius, tai reikia paminėti ir jų lervas, kurias žvejai vadina „bombardyrais“. Nežinau ką jie bombarduoja, bet augalų šaknis tikrai graužia ir net labai aktyviai. Žemėje karkvabalių lervos prabūna 3–4 metus, kiek laiko jos vystosi galima spręsti pagal dydį – pirmametės būna musės lervos dydžio, o paskutinėje lervos stadijoje – keleriopai didesnės. Tokių ant kabliuko galima kabinti ir vieną ar dvi, mažųjų – visą puokštę.
Žuvaujama grambuolių lervomis ir dugnine, ir plūdine. Ir nors kažkada žvejybinėje literatūroje šis masalas buvo labai išgirtas, tačiau man karkvabalių lervos nepasirodė labai efektyvios gaudant šapalus. Gal tais senais gerais laikais šapalai turėjo kitą skonį, dabar įprato misti šutintais žirniai ir konservuotais kukurūzais. Bet ūsoriams šitos lervos visai patiko, tai vienas iš „slaptesnių“ masalų ūsų žūklei.
Jei visgi nuspręsite pabandyti laimę karkvabalių lervomis, kabinkite jas ant kabliuko atsargiai, nes pažeidus išlįs vidaus turinys ir masalas atrodys nelabai „skaniai“. Maukite lervą aukščiau galvutės perverdami aštriu kabliuku palikdami nuogą jo gylį. Lervų rasite bet kuriuo metų laiku, o daugiausiai ten, kur dirvožemis purus, su smėlio mišiniu, iki 20 cm gylyje.
Romualdas Žilinskas
