Šamai prie Kaku-kaku salos. Visa ko pradžia
Prieš 15–20 metų kiekvienas save gerbiantis ir šiek tiek daugiau finansų turintis Lietuvos spiningautojas nors vieną sykį tiesiog būtinai privalėjo nuvažiuoti į Ispaniją gaudyti šamų. Tuo metu tai buvo madinga, populiaru, o gal tiesiog mūsiškiai meškeriotojai pritrūko stambių laimikių Lietuvos vandenyse.
Beje, ir pastaraisiais metais į Ispanija vyksta nemažai meškeriotojų, todėl šis mano brolio pasakojimas galbūt kažkam pravers. O jei ir ne, atsipalaiduokit, patogiai įsitaisykit ir skaitykit. Taigi dabar kalbu jau ne aš...
Kodėl Ispanija?
Grįžo mano bičiulis iš Aliaskos, kur žvejojo vietines lašišas. Įspūdžių – galybė. Pakerėtas savo draugo pasakojimų apie žvejybą tolimoje šalyje, trūks plyš nutariau ir aš nuvykti į tą žvejų rojų.
Bet, kaip visada, aplinkybės lėmė, jog tais metais vasarą neturėjau laiko tolimesnei ir, suprantama, daug laiko užimančiai kelionei. Tačiau mintyse aš jau žuvavau svetur, žodžiu, psichologiškai buvau pasiruošęs bandyti žvejybinę laimę kur nors už Lietuvos ribų. Tačiau kur?
Skandinavija manęs neviliojo, nes tai jau tapo nebe egzotika ir mūsų meškeriotojai čia jaučiasi beveik kaip namuose. Kur nors Europos ribose apie kažkokias kitas žymesnes ir labiau viliojančias žūklavietes lyg ir negirdėjau, tad beliko Ispanija.
Bent jau taip nusprendėme su draugais savo klube žaisdami krepšinį. Jie buvo irgi nieko prieš prasiblaškyti ir pamėginti pagauti galbūt stambiausią savo gyvenime šamą. Juk jokia paslaptis, kad Ebro upėje šių žuvų apstu, o jų dydžiai labai imponuojantys. Ir nors šiek tiek rimčiau žvejojančių mūsų tarpe buvo tik pusė, visgi galimybė susikauti su didžiausia gėlavandene Europos žuvimi sugundė kelionei net ir tuos, kuriems meškeriojimas dar buvo, švelniai tariant, nelabai bandytas užsiėmimas.
Taigi, nuspręsta – važiuosim į Ispaniją! Pirmiausia puolėm naršyti internetą: kas ir kaip organizuoja į tą šalį žvejybines keliones. Kadangi nė vienas iš mūsų nebuvome žuvavę tos šalies vandenyse, reikėjo gidų, neprošal ir patogumai, dėl kurių meškeriojant ir po žūklės netektų sukti galvos. Norėjome ne tik pažvejoti, tačiau ir šiaip pailsėti: po Ispanijos saule šaltą alutį pagurkšnoti, kortomis pažaisti, kamuolį į krepšį pamėtyti, žodžiu, rimtai vyriškai atsipalaiduoti.
Įlindome į vokiečių, anglų svetaines – pasiūlymai viliojantys, bet neatitinka kai kurių mūsų reikalavimų. Juolab ir kainos nelietuviškos. Nors pinigai šiuo atveju ir nebuvo svarbiausia priežastis, bet visgi norisi brangiai sumokėjus ir gerą servisą gauti.
Internete aptikome Kuržuvio nuorodą. Firma mūsiškė, pasiūlymai lyg ir neblogi, o kainos pačios geriausios. Pasielgėm, kaip pridera patriotams – kam mokėti svetimiems, jei galime pinigus palikti saviems...
Paskambinome į minėtą firmą. Tikrai – sąlygos, kurias siūlė Kuržuvis, buvo pačios priimtiniausios. Netgi įmonės vadovas Gediminas nepatingėjo atvažiuoti iš Klaipėdos į Vilnių, kad susitiktų su mumis ir prainstruktuotų apie kelionę. Mes – tai šeši būsimi Ebro šamų „siaubai“: Arvydas, Rokas, Valdas, Mindaugas, Adomas ir aš.
Gediminas detaliai išdėstė būsimos žvejybos niuansus, iš kurių mums didžiausią įspūdį paliko pasakymas, jog firma laimikio negarantuoja, o tik kibimą, nes... nemažą dalį šamų paprasčiausiai neįmanoma ištraukti. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų komandą sudarė nelabai patyrę žvejai, šansų išvilkti į krantą monstrinį egzempliorių buvo dar mažiau.
Po tokių kalbų tiesiog neįmanoma atsispirti pagundai pažūklauti Ebre, sukirtome rankomis...
Ginklai meškeriotojui ir vietinis servisas
Prieš vykstant į Ispaniją Gediminas rekomendavo Lietuvoje įsigyti kai kuriuos žvejybai būtinus dalykus. Nors ši firma meškeriotoją gali aprūpinti viskuo, ko jam gali prireikti, bet pigiau yra valą bei guminukus su galvakabliais nusipirkti čia. Gidas netgi nurodė kokio dydžio bei spalvų masalai yra kibiausi.
Kad nepamirščiau, rytojaus dieną nuskubėjau į Vilniaus žūklės prekių parduotuvę ir čia pat įsigijau viską, kas man Ispanijoje kainuotų kelis kartus brangiau.
Būtiną „rinkinį“ sudarė: 0,35 mm pintas valas (po 200 m ritinėlyje), kalnas įvairių guminukų (didelių nereikia – pakanka sprindžio dydžio) ir 34 g galvakabliai su itin tvirtais kabliais. Pasak Gedimino, sterkams geriausiai tinka mėlynų, raudonų tonų, baltai pilki riperiai, o šamams – raudonos ir juodos spalvų kombinacijos guminukai. Tiesa, dar privaloma turėti ir įvairių priemonių nuo uodų, ir kuo daugiau.
Reikėtų pridurti, jog kai ko Lietuvoje nepavyko nusipirkti. Galvakabliai nors ir buvo tinkamo svorio, bet ne tos formos. Pas mus populiarūs šratai pernelyg greitai grimzta, „gaudo“ dugno kerplėšas, stringa žolėse, tarp akmenų, tad geresni yra tokios pačios masės, tačiau plokšti arba kulkos formos galvakabliai. Tokių gavome tik atvykę į Ispaniją.
Gegužės 3 d. buvome Barselonoje. Gidai rekomendavo apsigyventi ne viešbutyje, o kotedže, todėl įsikūrėme pačiame Mekinensos (Mequinenza) miestelyje, kuris yra maždaug 200 km nuo Katalonijos sostinės. Jis randasi ant Ebro upės kranto ir juntama, kad vietinių gyventojų pragyvenimo šaltinis yra žvejybinis turizmas – čia viskas daroma atvykstančių meškeriotojų patogumui.
Kotedžas pasitaikė tiesiog puikus: atskiri kambariai, terasos, didelė virtuvė, graži aplinka. Gyvendami viešbutyje gautume „valdiškus“ pusryčius, tačiau dėl to nesigailėjome – dabar buvome nepriklausomai nuo nieko.
Dar Barselonoje mus paėmė Kuržuvio autobusiukas, nuvežė į kotedžą, Gediminas, surinkęs mūsų dokumentus, suorganizavo licencijas – jokių rūpesčių. Įdomu, kad Ebras riboja dvi Ispanijos sritis ir čia galioja jau kitokie žūklės reikalavimai bei skirtingos licencijos.
Mes žvejojome priešingoje upės pusėje nei gyvenome – pigesni leidimai ir geresni keliai privažiuoti prie vandens. Bent jau taip sakė gidai. Todėl galėjome spiningauti tik nuo vieno kranto arba visoje upėje iš valties, tačiau nevalia pagauta laimikį išsitraukti kitame krante.
Treniruotės prieš mūšį
Pati Ebro upė didžiulio įspūdžio nepaliko. Ji sudaryta iš dviejų beveik vienodo pločio atšakų, kurių viena teka lyguma, o kita – iš kalnuotos vietovės. Ties Mekinensos miesteliu Ebro plotis kai kur didesnis nei Nemuno. Kylant aukštyn upė siaurėja, o vėliau dalijasi į dvi mažesnes atšakas. Kadangi mes plaukdavome žvejoti tik aukštyn, to, kas yra žemiau miestelio, nematėme. Girdėjome, jog ten pastatyta plati užtvanka, o šalia jos upė smarkiai gilėja.
Čia gylis nebuvo labai didelis, tik vagose (o jos dvi) žymiai giliau – apie 6 m. Šiaip jau vyravo 2 m gelmė ar net buvo sekliau. Tačiau vietomis daug akmenų, sraunu, yra salų. Krantai statūs, slidūs, apžėlę medžiais, krūmais, priekrantėse gausu nendrynų. Dugnas Ebre nusėtas kerplėšomis: nuvirtusiais medžiais ir akmenimis, daug kur auga tankios vandenžolės. Vanduo neįprastai drumstas.
Pirmoji diena Ispanijoje mus pasitiko kaitria saule. Po tais metais buvusio lietuviško vėsaus pavasario vyravo neįprastai aukšta mums oro temperatūra – 23 laipsniais aukščiau nulinės Celsijaus padalos. Kažko panašaus ir tikėjomės, tad šokome į atsivežtus šortus, trumparankovius marškinėlius ir nuskubėjome prie vandens.
Tačiau pirmiausia Kuržuvio vyrai mums parengė praktinius užsiėmimus ir instruktažą. Tikras žvejys privalo išmokti pasirūpinti savo inventoriumi ir, be abejo, mokėti naudotis žūklės įrankiais.
Tad pradžioje treniravomės teisingai sudėti ir pripūsti gumines valtis. Gal kai kam tai tik juokas, bet nepratusiems šitoks užsiėmimas buvo tikras išbandymas.
Tiesa, kai kuriems iš mūsų naujiena pasirodė netgi paprasčiausias guminuko movimas ant galvakablio ar įprastinių žvejybinių mazgų rišimas. Tačiau po kokių 3–4 dienų naujokai tikriausiai būtų sugebėję paruošti žūklei bet kokio tipo pripučiamą valtį ar užsimerkę prisirišti masalą – vyrai mokėsi užsidegę...
Taip pat kiekvienas gavome firmos parūpintus tvirtus G.Loomis spiningus ir ne mažiau patikimas Shimano 6000 neinercines rites.
Suvynioję atsivežtus valus, ėmėme reguliuoti ričių stabdžius. Jei kas nors man Lietuvoje tokiu būdu bandytų sureguliuoti stabdžių sistemą, tikrai tą meistrą pasiųsčiau kuo toliau.
Bet norint traukti šių vandenų šamą, toks dalykas yra privalomas, antraip stambesnį plėšrūną matysi, kaip savo ausis be veidrodžio.
Turiu omenyje, kad ritės stabdžiai priveržiami tiek, kad suveiktų (t. y. trakštelėtų) tik tuomet, kai valą užsivynioji ant alkūnės ir patempi visa savo jėga. Kaip matysite vėliau, netgi toks priveržimas vietiniam šamui yra vienas juokas...
Pamiršau paminėti, kad mūsų draugiją dabar sudarė ne šeši, bet aštuoni žvejai. Dar prisijungė Rimvydas iš Panevėžio ir Almantas iš Alytaus. Puikūs vyrukai – bematant įsiliejo į mūsų gretas.
Gidai pasiūlė žvejoti poromis – kiekvienai skyrė po valtį. Tačiau mes bendru balsavimu nusprendėme, jog pakaks ir trijų laivų – tegul viena žvejų pora gaudo nuo kranto, o vėliau keičiasi su kitais. Taip įdomiau, nes reikia išbandyti spiningavimą ne tik iš valčių.
Žuvavome dviem etapais: iki pietų ir po pietų. Pradėdavome maždaug apie septintą ryto, o dvyliktą valandą dienos, kai karštis tapdavo nepakeliamas, mus parveždavo į kotedžą „siestai“. Ispanijoje pailsėti ar net numigti tuo laiku yra įprasta, tad ir mes laikėmės vietinių papročių.
Apie šešioliktą valandą autobusiukas mus vėl nugabendavo prie upės ir žuvaudavome iki dvidešimtos-dvidešimt pirmos valandos.
Tęsinys kitame rašinyje.
Rimvydas Žilinskas
Užrašė Romualdas Žilinskas
