Šamai prie Kaku-kaku salos. Kitos Ebro žuvys

Pagal tuo metu ten galiojusias taisykles, Ebre pagautą šamą buvo galima pasiimti. Tačiau mūsų gidas iškėlė sąlygą – didesnės nei 10 kg žuvies imti nevalia.

Labai teisingas požiūris, kadangi puikiai įsivaizduoju, kokia čia būtų skerdykla, jei tūlas tautietis pradėtų bent 50 kg šamą doroti su savo kelioniniu peiliuku. Kita vertus, o kam tą žuvį apskritai pjauti?

Kaip virtuvėje nustebinti draugą

Mes šamus nufotografuodavome ir paleisdavome. Didelius parsitempdavome į krantą ir ten atlikdavome fotosesiją. Saulė greitai džiovindavo žuvų odą, todėl viską tekdavo daryti paskubomis, vis palaistant laimikį vandeniu. Po to įmesdavome šamą į vandenį, kur jis po kelių minučių pilnai atsigaudavo ir, mostelėjęs uodega, pradingdavo Ebro gelmėje.

Tiesą sakant, nebuvo jokio reikalo valgyti pagautus šamus. Per visą kelionę išbandėme tik vieno nediduko ilgaūsio skonį, bet man jis visai nepatiko. Gal paruošti nemokėjome, o gal vietiniai šamai neskanūs – nežinau.

Tačiau vakarienei visada valgydavome tik žuvį. Ebre tiek daug sterkų, kad atsistojus sraunesnėje vietoje ir padirbėjus spiningu pusvalandį, ši žuvis būtinai užkibs. Sterkai upėje lyg sukirpti – 2–3 kg dydžio. Pagauni tokį vieną ir visiems užtenka.

Retas atvejis, kad masalą griebtų mažesnis sterkiukas. Svarbiausia, jog įrankių ar masalų keisti nereikia – kuo vilioji šamą, tuo sužvejoji ir sterką. O specialiai šių žuvų dieną mes negaudėme.

Ruošdavome žuvį pakaitomis, kaskart vis įdiegdami naujus receptus. Pradžioje gamindavome pagal išbandytus ar bent jau žinomus metodus, jiems išsekus – ėmėme improvizuoti. Tikrai žinau, kad čia gimė ne vienas gurmanus galintis apstulbinti žuvies patiekalas, deja, jų receptų neužsirašėme ir antrą sykį vargu ar galėsime pakartoti.

Įdomu tai, kad pirmomis dienomis keli bičiuliai atsisakė gaminti (sakė, jog nemoka) mainais už tai, kad jie išvalys žuvį. Bet neįvertino fakto, kad pabuvusio bent pusvalandį saulėje sterko žvynai labai blogai skutasi. Juos tiesiog reikia drožti, o šios žuvies pelekai juk aštrūs...

Po kelių dienų norinčių valyti žuvį nebuvo – visi pageidavo savo draugus nustebinti savo kulinariniais gabumais. Dabar apie sterkų gaminimą, manyčiau, mes žinome viską.

Jei sugalvosite vykti čia žvejoti, nerekomenduoju iš Lietuvos gabentis lašinių ar panašių tautinių užkandžių – maistas ten pigesnis nei pas mus. Tik žūklės įrankiai brangesni, laimei, Kuržuvio firma visus jais aprūpina.

Išskyrus fantastinę žūklę, jokių kitų pramogų čia net neieškokite – miestelis klesti tik remiamas mėgėjiškos žvejybos verslo ir tuo tikslu ten atvykstančių turistų. Bet, manyčiau, jog nieko daugiau ir nereikia. Po tokios intensyvios žūklės grįžti pervargęs ir gali nebent su draugais taurę vyno išgerti ar kortas ant stalo padėlioti.

Išvykai baigiantis, mes netgi rečiau plaukėme spiningauti, nes norėjosi ir krepšinio čempionatą pažiūrėti, ir patiems pasportuoti. Juo labiau, kad šamų pagavome visi, kai kurie – net po kelis. Kibusių ir nutrūkusių žuvų neskaičiuoju. Gidai sakė, kad ne visiems ir ne visada taip sekasi, bet mes tikrai buvome patenkinti žvejyba.

Kuo alus skiriasi nuo vyno

Pakrantėse matėme daug kitų meškeriotojų. Dažniausiai čia atvyksta anglai ir vokiečiai. Tačiau gaudo jie praktiškai vien dugninėmis.

Beje, vietinėje žūklės prekių parduotuvėje mačiau ir sistemėlių žvejybai gyva žuvele. Nustebino plūdės – pas mus tokio dydžio būna nebent plūdurai ant jūrinių tinklų.

Dauguma užsieniečių žuvauja pagal tą patį principą. Užsiropščia ant aukščiausio šlaito, pasistato ten dugnines ir masalą į upę nuplukdo valtimi. Tada savaitę sėdi nesitraukdami iš vietos. Gal ir pagauna, bet nesu matęs (draugai irgi nepastebėjo), kad kas nors ką nors sumeškeriotų.

Sprendžiant pagal tai, kaip tie žvejai reaguodavo į mūsų traukiamus šamus (ant kranto baisus sujudimas ir visi bėga pažiūrėti), jiems, veikiausiai, ne itin sekėsi. Todėl lietuvišką žodį „šamas“ užsieniečiai garantuotai įsiminė.

Be to jie vis piktindavosi kai mūsų valtys praplaukdavo po užmestų dugninių valais. Gal dėl to užsienio žvejai ir ropšdavosi kuo aukščiau, kad galėtume nekliudydami įrankių praplaukti.

Bet šiaip jau, vokiečiai ir anglai laiką leido turiningai, kaip priklauso vyrams – apie tai bylojo krante stovinčios alaus dėžės. Suprantu, savaitę sėdėti ant kranto ir sausai...

Kartą mačiau vieną žvejį, kuris, žvejojo masalus šamų gaudymui. Tai buvo kažkokios mūsų aukšles primenančios žuvelės. Gal netgi labiau panašesnės saulažuves, bet sprindžio dydžio. Nežinau, kaip jos vadinasi.

Klausėme, bet ispaniškai nė vienas mūsų gerai nemokame. Žinojome tik keletą žodžių: dos vinos (du vyno), blanco (balto), rojo (raudono). Bet tokių žinių pokalbiui nepakako... Sprendžiant iš tų žuvelių dydžio, nenuostabu, kad šamai griebdavo mūsų palyginti nedidelius masalus.

Gailiuosi, kad draugai nenufotografavo kitų žuvų (iš manęs toks ten ir fotografas), išskyrus šamus. Na, bet ko mes važiavome į Ispaniją?

Ebre daugybė karpių. Specialiai jų negaudėme ir nepagavome. Tuo metu kaip tik karpiai neršė. Užutekiuose, kur gylis vos 0,5 m, suplaukdavo būriai šių žuvų. Jų buvo tiek tiršta, kad neįmanoma tose vietose net irkluoti – vos ne kiekvienu irklo mostu kliudai karpio kuprą. Koks žuvų dydis galėjome spręsti tik iš žvynų, kurie kartais prilipdavo prie irklų – didesni kaip 2 eurai.

Apžiūrėjome Ebro aukštupį, kur peri aibės paukščių. Ten draustinis ir bet kur išlipti iš valties negalima. Mus gidai pakankamai prigąsdino – šias vietas globoja net trys skirtingos organizacijos ir už menkiausią nusižengimą instrukcijoms gresia solidžios baudos, todėl, pasiklausę sparnuočių kakofonijos, ramiai grįždavome į žvejybines vietas.

Paskutinę dieną oras apniuko, šiek tiek atvėso ir šamai nustojo kibę. Mes jau buvome įpratę beveik kasdien gerinti rekordus, bet tąsyk laimė nusišypsojo vienam Arvydui.

Tiesa, jo laimikis nebuvo stambus – tik 36 kg „šamukas“. Bet už tai neįprastos spalvos – kažkoks geltonas. Gidai sakė, kad čia pasitaiko šamų albinosų.

Tikrai rekomenduoju tose vietose apsilankyti – gal pasiseks pagauti rekordinį albinosą. O mums patirtų įspūdžių pakako ligi valios. Saulės irgi – noriu į Aliaską...

Rimvydas Žilinskas
Užrašė Romualdas Žilinskas