Pavasarinis žuvų „virsmas“
Kuomet žiema nepanaši į žiemą, o pavasaris – irgi neprognozuojamas, gamta būna pasimetusi. Žuvys, suprantama, yra tos gamtos dalis, tad šitokios temperatūrinės perturbacijos jas veikia. Puikiai žinau, daug kas galvoja, kad jei jau žiema šilta, tai pavasaris irgi tuojau ateis, bus ankstyvas žuvų nerštas ir jau greitai galėsime laukti gero kibimo. O kaip kitaip – juk klimato atšilimas, tad jei jau šyla, tai šyla...
Deja, taip nutinka tik labai retais atvejais, nes faktiškai metinis temperatūros vidurkis svyruoja maždaug pusės laipsnio ribose, jis metų laikotarpyje išsilygina. Tarkim, jei, kaip yra dabar, žiema šilta, tuomet labai daug galimybių, kad pavasaris priešingai – vėluos. Todėl nenustebsiu, jei balandį teks vilktis kailinius. Gal ir ne, bet tada tikėtina, kad vasara arba ruduo bus vėsesni nei įprasta.
Apie Krokuvą, Naglį Šuliją ir ichtiologų prognozes
Galiu pasakyti raminantį (ar gąsdinantį?) faktą – per dešimtmetį pakilus bendrai visos žemės rutulio temperatūrai porą laipsnių, mums grėstų ekologinė katastrofa, apie kurios padarinius sunku net įsivaizduoti. Nors klimatas iš tiesų šyla. Lietuvoje, suprantama, taip pat nevėsta, ir tai išties akivaizdu.
Visgi, pasak prof. Arūno Bukančio, mūsų šalyje ryškesnis atšilimas pastebimas maždaug nuo 9–ojo dešimtmečio vidurio. Per tą laiką vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje padidėjo 0,7–0,9 °C. Ypatingai atšilo žiemos. Jei lygintume su XIX a. (beje Lietuvoje oro temperatūros matavimai atliekami nuo 1770 m.), dabar jos šiltesnės 2,0–2,5 °C. Pavasariai irgi šiltesni, per panašų laikotarpį vidutinė šio metų laiko temperatūra yra aukštesnė apie 2,0 °C. Vasaros sušilo 1,4 °C, o mažiausiai keitėsi ruduo – vos 0,3–0,4 °C per šimtą metų.
Kita vertus, net ir toks ant popieriaus menkas atšilimas mūsų šalį pagal klimatą priartina prie šalia esančios šiltesnės klimatinės juostos ir dabar Lietuvoje jis yra toks, koks buvo ties Zakopane ar Krokuva Lenkijoje, arba Moravijos regione Čekijoje prieš 30 metų.
Tačiau aš čia jau įlindau į Naglio Šulijos „žvejybinius plotus“, tad sugrįšiu prie savųjų. Kaip reaguoja žuvys į tokias permainas?
Kad nesivadovaučiau tik savo sukauptomis žiniomis, dar sykį jas patikslinau – susisiekiau su ichtiologais. Tiesą sakant, jie nuramino. Bet dėl temperatūros. Pasak mokslininkų, nieko čia baisaus nėra, žuvys gana plastiški gyvūnai ir prisitaiko prie tokių sąlygų. Daug prasčiau būtų, jei žiemą vandens telkiniai užsidengtų storu ledo sluoksniu ir prasidėtų masinis žvynuotųjų dusimas.
O atšilimas kai kurioms karpinėms žuvims netgi patinka, tarkim, karosams, karpiams, beje, ir ūsoriams. Suprantama, labai šaltas pavasaris būtų negerai. Tačiau kokio jo sulauksime išties – juk neaišku, čia tik aš bandau burti iš kavos tirščių, na, gal dar meteorologai, bet tai beveik tas pats.
Kur kas blogiau, kad mažai kritulių ir vandens lygis vandens telkiniuose nuolat senka. Žuvys, kurios neršia ant vandens augalų, apsemtose pernykštėse pievose, po tokios žiemos neteks neštaviečių. Ir jau ne pirmi metai, kuomet nepalankios sąlygos susidaro, pavyzdžiui, lydekoms. Ypač gyvenančioms upėse...
Dabar noriu pakalbėti, kas būna pavasarį žuvims, jei žiema yra normali. Daug kas iš išsakytų minčių būdinga bet kokiai žiemai, net tokiai kaip šiųmetė, nes juk vanduo kaip-ne-kaip tuo metu pasiekia žemiausią metų temperatūrą.
Kaip žuvys „nubunda“
Pavasarį žuvų organizme vyksta didžiulės fiziologinės permainos, kurios – ne paslaptis – teigiamai veikia jų apetitą, kas meškeriotojams yra ypač aktualu. Tačiau vien geru kibimu šis metų laikas neapsiriboja, kadangi dauguma mūsų vandens telkiniuose gyvenančių žvynuotųjų dabar pratęsia savo giminę – ieško nerštaviečių, partnerių nerštui, migruoja iš vienų vandens telkinių į kitus ir panašiai.
Pagrindiniai faktoriai, kurie stimuliuoja tokią žuvų elgsena yra keli. Tai šviesaus paros meto pailgėjimas, ištirpusio deguonies padidėjimas vandens telkiniuose, vandens temperatūros kilimas, mitybinės bazės pagausėjimas bei atmosferinio slėgio kaita. Visa tai tarpusavyje yra tampriai susiję, kiekvienas iš faktorių savaip svarbus, bet trumpai pakalbėsiu tik apie pirmuosius tris, kurie, mano nuomone, vis tik yra patys svarbiausi ir būtent jie pirmieji parodo, kad ir į povandeninį pasaulį pagaliau atėjo pavasaris.
Jei mūsų organizmui dienos ilgumas neturi labai didelės įtakos, tai žuvų organizmuose vis ilgėjantis šviesios paros metas atneša tiesiog kolosalias permainas. Ypač tai žymu būtent šiose platumose gyvenančioms žuvims, kadangi diena priklausomai nuo metų laiko čia gali svyruoti 7–17 valandų ribose.
Kadangi didžioji dalis mūsų vandenų žuvų yra aktyviausios šviesiuoju paros metu, natūralu, kad ilgėjanti diena iš žvynuotųjų pareikalauja didesnių energetinių resursų. Tuomet susidaro paradoksali situacija, toks savotiškas uždaras ratas – žuvys daugiau juda ir netenka kalorijų, todėl yra priverstos intensyviau maitintis, o smarkiau maitinasi tam, kad galėtų daugiau judėti.
Laimei, kad ilgėjanti diena lygiai taip pat veikia ir vandenų bestuburius, kurie yra žuvų maistas, taip, kad gamtoje vykstantys reiškiniai visada yra prasmingi ir tarpusavyje susiję. Klaidinga būtų manyti, jog būdamos užtemdytoje aplinkoje, t. y. po ledu, žvynuotosios nejaučia paros ritmo. Juk bene perspektyviausia poledinė žūklė yra pavasarėjant, tad visiškai akivaizdu, kad žvynuotosios reaguoja į vis ilgėjančią dieną. Jų „vidinis laikrodis“, pasak ichtiologų, dirba vos su 15 min. paklaida.
Stebint ešerius akvariumuose nustatyta, kad dryžuotieji ima aktyviau maitintis 45–50 min. iki prasideda šviesus paros metas ir staiga tampa vangesni likus maždaug 15 min. iki jam baigiantis. Tad kuo yra ilgesnė diena, tuo didesnį laiko tarpą dryžuotieji plėšrūnai maitinasi.
Tiesa, stebint ešerius vandens telkiniuose nustatyta, kad jų aktyvumas taip pat yra susijęs ir su konkretaus telkinio mitybine baze. Kada ji skurdi – maitinimosi pikas yra ilgesnis, bet ne toks žymus nei ten, kur ešeriai turi daug ir įvairaus maisto.
Jei kalbėtume žvejybine terminologija, tai reikštų, kad pirmuoju atveju ešeriai gali kibti ilgesnį laiko tarpą, tačiau jų kibimas bus geriausiu atveju vidutiniškas, o antruoju atveju plėšrūnai masalus griebs trumpiau, tačiau daug aktyviau. Visgi ledo danga daro savas (bet kokiu atveju neigiamas) korektyvas ir pirmosios atkunta po žiemos snaudulio ir ima kibti žuvys, kurios gyvena pratakiuose arba tekančiuose vandens telkiniuose.
Mokslininkai dar praeito šimtmečio viduryje nustatė, kad šviesaus paros meto pailgėjimas daugeliui žuvų suaktyvina ne tik lytinių bei apetitą skatinančių hormonų padidėjimą organizme, kas tikriausiai nėra labai nuostabu, tačiau tiesiogiai veikia ir jų augimą. O taip nutinka todėl, kad pavasarį žvynuotųjų organizme padidėja dar ir augimą stimuliuojančių hormonų. Tačiau jie skirtingai veikia suaugusias žuvis ir jų jauniklius. Suaugėlių organizmas tuo metų tartum grįžta į normalias vėžes ir jų išbalansuotas žiemą augimas per palyginti trumpą laiką atsistato, o jaunikliai pavasarį ūgteli daugiau, nei įprasta kitais metų laikais.
Gerai, kada daug sninga
Atėjęs pavasaris turi įtaką netgi žuvų kraujo sudėčiai. Tuo metu sumažėja eritrocitų ir hemoglobino kiekis bei atitinkamai padidėja leukocitų ir trombocitų. Tačiau tai jau susiję su deguonies pokyčiais vandenyje. Taip pat kai kurių rūšių žuvų organizmuose sumažėja ir riebalų, fosforo, tad vėlgi žvelgiant iš kulinarinių pozicijų, maistingiausia žuvis bus ta, kurią pagausime vėlų rudenį ar žiemą.
Kadangi jau užsiminiau apie deguonį, reikia akcentuoti, kad jo poreikis žuvims tiesiogiai susijęs su vandens temperatūra. Kuo ji yra aukštesnė, tuo daugiau deguonies būtina žvynuotosioms, kad jos normaliai jaustųsi. Turėkite omenyje tai, kad žiemą daugelyje vandens telkinių žuvys jaučia deguonies stygių, nors (paradoksalu) tuo metu žvynuotosioms jo reikia mažiau.
Taip yra todėl, kad žiemą po vandeniu dėl ledo ir sniego dangos apmiršta fotosintezės procesai, į telkinius deguonies nepakliūva iš aplinkos (nėra bangavimo, lietaus ir panašiai), sumenksta vandens telkinių pratakumas. Šaltame vandenyje geriau tirpsta dujos, bet šiuo atveju didėja anglies dvideginio, o ne deguonies koncentracija.
Pavasarį vandens temperatūra nepakyla taip staigiai, kaip padidėja deguonies kiekis, nes šie du procesai vyksta neproporcingai, todėl žuvys, teigiama prasme, patiria savotišką stimuliacinį šoką. Visą su pavasariu neatsiejamų reiškinių grandinę tikriausiai reikėtų tęsti tokiu principu – kuo ilgesnė yra diena, tuo daugiau saulės tenka vandens paviršiui, reiškia, jog vanduo vis smarkiau yra šildomas.
Žuvims tokie procesai irgi iššaukia grandininę reakciją, tačiau žvynuotosios, kol sušyla vanduo iki joms palankiausios temperatūros, būna jau pakankamai aktyvios, kad intensyviai maitintųsi, nes du iš trijų pagrindinių faktorių (šviesa, deguonis ir šiluma) jas paveikia itin smarkiai. Vėliau įsijungia ir trečiasis, kuris maksimaliai padidina žuvų gyvybingumą.
Yra ir ketvirtasis veiksnys, apie jį išsamiai kalbėjau viename iš savo straipsnių – vandens cheminė sudėtis, kuri pavasarį tirpstant sniegui, dažniau lyjant gali pakisti, o dažniausiai taip ir nutinka, beje, labai ženkliai.
Praktiškai visi gyvi organizmai turi temperatūrines ribas, kuomet jų biologiniai procesai vyksta optimaliausiu režimu. Mūsų platumose gyvenančios žuvys, palyginti su tropinėmis, yra gerokai atsparesnės temperatūros pokyčiams, todėl jų minėta optimali temperatūrinė amplitudė gana plati. Reikia pabrėžti, jog atskiruose vandens telkiniuose ji gali būti skirtinga, t. y. kisti į vieną ar kitą pusę, tačiau gal tik kokio vieno laipsnio ribose.
Apie tai irgi esu rašęs, bet priminsiu. Nustatyta, kad lydekos didžiausias mitybinis aktyvumas būna vandens temperatūrai esant +13... +16 °C, ešerio – +12... +15 °C, karšio ir kuojos – +15... +18 °C ir t. t. Tačiau beveik visos mūsų žuvys pakankamai aktyvios yra labai plačiame temperatūriniame intervale, kurį ichtiologai išplečia net nuo +8 iki +22 °C ir tokiomis sąlygomis jos daugiau ar mažiau maitinasi. Tik nesupraskite klaidingai, kad esant žemesnei arba aukštesnei temperatūrai, žuvys taps visiškai apatiškos, ne, jos tiesiog bus mažiau aktyvios, kai kurios jų rūšys kurį laiką gali apskritai atsisakyti maisto.
Remiantis naujausiai mokslininkų tyrimais, visgi nustatyta, kad pagrindinis neršto stimuliatorius yra vandens temperatūra, o šviesa ir deguonies kiekis būna tik antriniai veiksniai.
Turbūt nereikia nė aiškinti, kad prieš pat nerštą daugumą žuvų tampa itin ėdrios, todėl laukime tikro atšilimo, kai naktimis nebešals, o dienomis saulė vis dažniau kaitins vandenį. Beje, rašau, o už lango vėl žiema prasidėjo, vėl pasnigo. Tegul, tai žuvims ir žvejams tik į naudą, nors balandžio viduryje sniego jau nebereikėtų...
Romualdas Žilinskas
