Pasivaikščiojimas ant slidaus ledo. Pirma dalis

Mažųjų, kurių penkis vienetus galima paslėpti po pirštine, įmanoma ištraukti visą krūvą iš kelių šalimais išgręžtų ekečių. Ne visada taip nutinka, bet tokie atvejai tikrai nėra reti. Ir vaikščioti toli nereikia – kur nors palei nendrynus pasisukiojai, kelias skyles lede prarakinėjai ir, jau, žiūrėk, lenkia meškerės sargelį tie piršto dydžio neūžaugos. Anokia čia laimė iš tokio laimikio: žmona į namus neįsileis, kaimynams siūlyti – gėda, o nuo „Whiskas“ išpampusiam katinui tie dygūs padarai tik šleikštulį kelia.

Norint nutverti solidų kuprių, tenka, kaip tam spiningautojui nemenką atstumą nukulniuoti – dideli ešeriai, kitaip nei mažieji, prie krantų nesibūriuoja. Kuo šie plėšrūnai didesni, tuo jų pulkeliai menkesni, kiti apskritai po vieną plaukioja ir į priekrantės zoną tik nenumaldomo alkio prispirti užklysta. Tačiau trumpam: apsuka kelis ratus, prikiša skrandį smulkmės ir vėl į gilesnius vandenis grįžta. O jei duobių šlaituose kuojos, plakiukai ganosi, tai nėra reikalo didiesiems ešeriams pakrančių seklumynuose rodytis – vietoj ir valgykla, ir miegamasis.

Žinoma, tenka ir čia savo riebią uodegą pakrutinti, nes mailius pats į žabtus neįlįs, tačiau brangių kalorijų gerokai mažiau sunaudoja, o prieš pat nerštą jos oi kaip reikalingos. Užtai žvejys savo energijos tokiais atvejais visai netaupo, verčia, vargšelis, ją į karšto prakaito lašus, po pusšimtį ir daugiau ekečių išgręždamas.

Jei dar saulė užspigina (berašydamas žvilgteliu pro langą ir mintyse matau, kaip Gintaras Nauckūnas dabar Kauno marių ledą žingsniais matuoja), tai net jauti, kaip pečiais srūvantis sūrymas į kelnes subėga ir apatiniai tarsi „stringai“ susiraito. Grynas vargas...

Bet tas vargas, nors ir pernelyg retai, su kaupu atsiperka. Gerai, jei puskilograminį ešerį ant ledo patiesi. Dar geriau – kilograminį arba du tokius. Arba – tris. Arba... Na, užteks, iš vienos skylės daugiau ir didesnių vis tiek neištrauksite. Svajonėse – galima. Realybėje taip nebūna. Gal kažkada kur nors Kuršmarėse, bet ne ežere ir ne pastaruoju metu.

Vidutiniokų, kurie sveria po du tris šimtus gramų, šiais laikais dar ir kibirą prigaudyti įmanoma (čia tik palyginimas, nes įsijautęs gali taisyklėse nurodytą normą viršyti). Mažiukai – kvaili, o šitie – smalsūs ir godūs. Tai juos ir pražudo. Trauki vieną, o jį dar keli tokie patys iki ledo krašto atlydi.

Tada tik nežiopsok – atkabinęs laimikį vėl greitai leisk blizgę į eketę. Ir geriau ne į tą patį gylį, bet vos aukščiau. Mat tuo metu dryžašvarkių pulkelis sumišęs ir niekaip negali suprasti, kodėl jų draugužis nutvėręs „žuvelę“ kažkur ties ledo briauna dingo. Gal ten aukščiau daugiau maisto yra, jei taip ilgai negrįžta?

Todėl leidžiasi ešeriai į tą patį gylį pamažu, akis išvertę viršutinį vandens sluoksnį stebi. Staiga kur buvus, kur nebuvus, vėl ta pati „žuvelė“ žemyn sminga. Kuris greičiau...

Ir vėl vienas iš būrio ledo plyšyje pradingsta, o kiti rainuočiai gurgiančiais pilvais paskui kyla. Dabar jie dar labiau sutrikę ir vis neskuba nerti prie dugno. Greitai gaudant tokiu būdu galima per trumpą laiką iš vienos eketės tuziną visai padorių ešerių išlupti. Bet yra riba – ledas. Iki jos pakilęs visas pulkas galiausiai supranta, kad čia kažkas ne taip ir neilgai trukęs mauna šalin. Vėliau gal grįš į pradinį gylį ties ta pačia ekete, gal ir ne, bet dabar verčiau žvejui paėjėti kur kitur ir išsigręžti kitą.

Tikėti, netikėti, tikėti, netikėti...

Tačiau pabandykite įgyvendinti savo svajonę ir pasigauti tikrai stambų kuprių. Gal ir du. Jei jūs esate pradedantis meškeriotojas, net neabejoju, kad pirmiausiai bėgsite į artimiausią žūklės prekių parduotuvę pirkti „patentuotos“ dideliems ešeriams skirtos blizgės. Reikia pasakyti, kad tuos „patentus“ masalams duoda ne tiek firmos gamintojos, nors savo gaminių aprašuose prie to ir prisideda, kiek draugai, pažįstami bei, suprantama, viešojoje erdvėje nuotraukose ar klipuose rodantys savo laimikius žvejai.

Labiausiai, be abejo, imponuos seni eterio „vilkai“, kurių laidas stebėjote dar gulėdami lopšyje, jie turi magišką galią žiūrovams. Lyginant su jais, neseniai „kepti“ panašių laidų vedantieji yra tik menki diletantai. Atviri žvilgsniai ir sklandžios, paprastam žūklautojui gerai suprantamos kalbos jus tiesiog užburia, „užkabliuoja“, meškerės korifėjų rankose – lyg dirigento lazdelės priešais išsižiojusių žvejų chorą...

Iš po Kuršmarių ledo traukiamas jau keliasdešimtas stambus ešerys, nenuleidžiant žvilgsnio nuo kameros žuvis profesionaliai atkabinama, metama per petį ir įtaigiu balsu porinama: „Ir tai ganėtinai geros poledinės blizgės giluminiams ešeriams gaudyti bet kokiu oru ir bet kokiuose vandens telkiniuose.

Kaip tik šią savaitę puikiai meškeriotojams žinoma firma „Trys banginiai“ skelbia akciją „Daug nevargęs – greitai ištrauksi!“. Jos metu minėtos firmos parduotuvių tinkle už vieną eurą galima bus įsigyti net tris blizges „Ešerio džiaugsmas“. Perkantiems šešias blizges „Trys banginiai“ dovanoja patogią sudedamą kėdutę ilgam sėdėjimui ant ledo ir servetėlių rinkinį varvančiai nosiai nusišluostyti.“

Tokiam pasiūlymui sunku atsispirti, juolab kai akivaizdžiai buvo pademonstruota, kad net nežiūrint į eketę šiuo masalu galima pagauti visą kalną puskilograminių ešerių. Galbūt jūs būsite tarp tų laimingųjų, kurie dar spės nusipirkti šių blizgių...

Kita vertus, galimai esate didelis skeptikas: „Ai, maža kas ką kalba, ai, čia foto ir video montažai.“ Todėl labiau pasitikite žūklės prekių pardavėjų patarimais. Užėjus į minėtą žvejų „šventovę“ įvairiausių poledinių „geležėlių“ asortimentas toks didelis, kad susisuka galva. Tačiau už prekystalio visada stovės guru, kuris sugebės išvaikyti smegenis apėmusias miglas...

Štai keli iš dažniausiai pasikartojančių scenarijų:

1. Apsidairęs ar niekas nemato, nes parduotuvėje esate ne vienintelis, prisidengęs ranka tyliai į ausį, tarytum geras pažįstamas nuo vaikų darželio laikų, sakys: „Turiu Suomijoje (Švedijoje, Norvegijoje) gamintų rankų darbo blizgių, neseniai gavom naują partiją – šluote šluoja. Fantastiškos, pats praeitą savaitgalį (iš tiesų paskutinį sykį žvejojo prieš penkerius metus, kai dar nedirbo šioje parduotuvėje) bandžiau „N“ ežere, nepatikėsi, kiek ešerių pritraukiau... Įkiš tas, kurių niekas neperka.

2. Bakstelės pirštu į blizges, kurių mažai lentynoje, nors ten – dar prieš tris ar keturis sezonus gauti itin prasti masalai, vadinamieji „nelikvidai“: „Paskutinės, rytoj, garantuoju, nebeliks.“ Kad būtų įtikinamiau, dar pridurs: „Oi, sau tai nepasilikau...“ – ir keletą įsidės į stalčių.

3. Pasiūlys labai brangias, gražiai įpakuotas nežinomos firmos blizges teigdamas, kad apie jų kibumą byloja kaina. Tai veikiausiai iš tolimos šalies, kurioje niekada nebūna ledo, atvežti masalai vilioti ne žuvims, o žvejams. Visa esmė – graži pakuotė, dar neregėta blizgių forma ir spalva. Dvejojate... Perlauš: „Matau, rimtas žvejys, padarysiu septynių su puse procento nuolaidą. Bet tik tarp mūsų...“

Suprantama, šaržuoju, nenorėjau nieko įžeisti ar nuvertinti, tiesiog šiandieną tokia nuotaika, nereikia visko suprasti tiesiogiai. Bet jei jau pradėjau šiame stiliuje, tai ir tęsiu...

Jei esate uolus dabar publikuojamų straipsnių apie žūklę ir senų žvejybinių žurnalų skaitytojas, jums teks gerokai sunkesnis uždavinys: visą gausią rašytinę žvejybinę informaciją mintyse susisteminti, atsirinkti tinkamiausius patarimus ir galiausiai apsispręsti, kokias visgi blizges derėtų nusipirkti.

Reikia apmąstyti keletą variantų, nes rašytiniuose šaltiniuose minėti masalai nebūtinai gulės parduotuvių lentynose. Aklai tikėti tuo, kas publikuojama, irgi nepatariu – įtaigus, turintis daugiametį įdirbį pasakotojas nebūtinai puikus ir universalus žvejys. Juk vienodai gerai nusimanyti apie visus žūklės būdus žūklaujant visas žuvis vienam žmogui yra tikrai sunku, nes prioritetas paprastai atiduodamas tik kažkuriems, o kitais bandoma žvejoti tik retsykiais.

Dar vienas dalykas, dėl ko nukenčia skaitytojai, – tai noras įvykdyti visus straipsnių autorių patarimus neįsigilinant, ką jie norėjo pasakyti. Tarkim, buvo rašoma: „Blizgė lėtai pakeliama 5 cm nuo dugno, daroma 3 sekundžių pauzė, lėtai nuleidžiama, tris kartus lengvai stuktelime ja į gruntą ir vėl pakeliame į pradinę padėtį. Tokius judesius pakartojame tris sykius, paskui staigiu judesiu keliame blizgę 20–30 cm aukštyn ir paleidžiame laisvai kristi...“

Tokių ir panašių nurodymu (kartais net su atitinkamais brėžiniais) rasite apsčiai. Ir visai tikėtina, kad jie yra ne „lempiniai“, taip savomis blizgėmis vilioja žuvis tų aprašymų autoriai. Bet atkreipkite dėmesį – „savomis“. O juk kiekviena „geležėlė“ turi tik jai būdingą judesių braižą, kuris priklauso nuo daugelio faktorių.

Todėl galbūt ji puikiai judėjo rašančiojo rankose. Tačiau nereiškia, kad jūs su savo blizge atlikdami tuos pačius, dažnai pernelyg sudėtingus pauzių, pakėlimų ir nuleidimų veiksmus, pasieksite tokių pat teigiamų rezultatų.

Yra toks senas būdas, kuris vadinamas „Mokslinio baksnojimo metodu“. Tai reiškia, kad praktiškai aklai, galbūt be jokios sistemos išmėgini kiekvieną masalą tol, kol atrandi geriausias jo panaudojimo sąlygas ir kibiausią žaidimo techniką žvejojant vienas ar kitas žuvis.

Abstraktūs patarimai, kaip žuvauti vienos arba kitos rūšies, grupės viliokliais pasako labai nedaug, o konkretūs – dažniausiai visai nieko, kadangi kažką tinkamą patarti galima tik nurodant blizgės svorį, dydį, formą, spalvą ir t. t., žodžiu, pateikiant apie tą masalo modelį kuo daugiau duomenų. Visgi nenoriu nuvertinti net ir bendrinių nuorodų, nes bent jau turėsite siūlo galą, kurį tempdami išvyniosite visą kamuolį.

Bus tęsinys

Romualdas Žilinskas