O čia tai bent 031
Dramblinis ryklys arba ryklys dramblys Callorhincus milii gali evoliucionuoti iki tokio lygmens, kad kada nors išeis į sausumą. Juokas juokais, bet dramblinio ryklio pelekai ilgainiui pavirto į savotiškus plaukmenis, kurie leidžia šiam rykliui ropoti seklumose arba jūros dugnu ir net šliaužti išmestam į krantą. Drambliniui rykliui tokie pelekai padeda rankioti iš grunto įvairius moliuskus, nes ši žuvis gali judėti dugnu labai lėtai. Beje, kaip ir pakitusi dramblinio ryklio priekinė galvos dalis (straublys), kuri yra itin jautri elektros lauko impulsams. Dar viena išskirtinė dramblinio ryklio savybė – jis mato spalvotai, kitaip nei visi likusieji rykliai. Tad po kelių milijonų metų visai tikėtina, kad Žemėje atsiras daugiau dramblių. Tiesa, jie bus maži, nes dramblinis ryklys siekia vos tris ketvirčius metro ilgio.
Po vandeniu rastume ir daugiau dramblių, netgi auginamų akvariumuose. Suprantama, kad jie su žvynais, todėl ir vadinami žuvimis drambliais Campylomormyrus numenius. Kaip ir anksčiau aprašytas dramblinis ryklys, šios žuvys turi straubliukus, kuriais kapsto dumblėtą dugną. Tas organas – pailgėjusi apatinė lūpa. Žuvys drambliai, kaip ir dera drambliams, gyvena Afrikoje, tik vaikšto ne po savaną, bet plaukioja po Nilą, Nigerį, Tanganikos ežerą...
Dar vienas į ryklius nepanašus (žmonių akimis) ryklys, o tiksliau – rykliai, kadangi jų yra 2 gentys ir 6 rūšys, priklauso ūsuotryklių arba kiliminių ryklių Orectolobiformes šeimai. Ūsuotieji rykliai – nes ant jų snukio matosi visa eilė jautrių ataugų. Visgi žodis „kiliminiai“ labiau atitinka tokių ryklių pavadinimą, kadangi šios žuvys medžioja visai padugnėje, praktiškai prisispaudusios prie dugno, yra plokščios – taip maskuojasi nuo kitų savo gentainių, kurie gali suėsti ir jas. O tas nuotraukoje matomas dėmėtasis raštuotryklis Orectolobus maculatus – nors imk ir tiesk vidury kambario...
Ar yra Lietuvoje nuodingų žuvų? Taip, nes paprastojo ūsoriaus Barbus barbus ikrai nuodingi. Mirtinų apsinuodijimo atvejų neužfiksuota, bet tai dar ne faktas, kad to niekada nebuvo arba nebus. Nuodingi ikrai ūsoriui reikalingi tam, kad jų nesurytų kitos žuvys. Retorinis klausimas: o kaip jos sužino, kad ūsoriaus ikrais gali apsinuodyti? Deja, ūsoriams tokios apsisaugojimo priemonės nepadeda, todėl mūsų vandenyse šios žuvys ir toliau nyksta.
Kitos Lietuvoje gyvenančios nuodingos žuvys – nėgės Petromyzonidae. Ir nesvarbu kurios – jūrinė, mažoji, upinė ar ukraininė, šios keturios rūšys sutinkamos mūsų vandenyse. Tiesa, nėgės rūkomos, gana skanios, tačiau juk rūkoma be gleivių. O šių žuvų nuodai kaip tik ir yra jų gleivėse. Taip, kad nevalgykite termiškai neapdorotų nėgių. Ak, tiesa, nėgės mūsų šalyje saugomos – pagal Mėgėjų žvejybos taisykles jūrinių ir mažųjų nėgių nevalia žvejoti apskritai, upinės gaudomos tik įsigijus licenciją. Deja, apie ukrainines nėges Eudontomyzon mariae net neužsimenama, tarsi jų mūsų vandenyse nė nebūtų. Ši rūšis pas mus labai reta, beje, aptikta tik mažiau nei prieš dešimtmetį.
Naujosios Zelandijos lūpažuvių Cheilinus genčiai priklauso net 24 žuvų rūšys. Bet turbūt išskirtinė – žuvis Napoleonas Cheilinus undulatus. Visos lūpažuvės yra savotiškos: su didžiulėmis galvomis, didelėmis lūpomis ir dar didesnėmis kaktomis. Tačiau Napoleonas ypatingas – jis išauga iki 2,3 m ilgio ir gali siekti net 190 kg svorį, gyvena iki 30 m., o jau povyza, povyza... Mažytis niuansas – Cheilinus undulatus žuvys gimsta žozefinomis, kadangi jos yra hermafroditai, na, o po to, esant reikalui, jau tampa ir napoleonais.
Visi žino, kad Afrikos upėse gyvena daugybė piranijų. Piranijos – siaubingos žuvys. Tačiau jos nieko vertos prieš afrikines tigrines tetras Hydrocynus, o ypač – prieš didžiąją afrikinę tigrinę tetrą arba žuvį galijotą Hydrocynus goliath, kuri išauga iki 1,8 m dydžio, pasiekia 50 kg svorį ir išalkusi gali pulti netgi krokodilą. Gali, bet paprastai nenori, nes dažniausiai minta palyginti mažomis žuvelėmis. Ši žuvis gana graži, o labiausiai – patinai neršto metu. Bet kol neišsižioja. Didžiosios afrikinės tigrinės tetros ryklė su 32 dantimis gali įvaryti baimę net ir labiausiai užgrūdintiems siaubo filmų mėgėjams. Pagavę šį laimikį nuo kabliuko nuimkite tik specialiomis replėmis, tai labai rimtas patarimas norintiems išsaugoti savo galūnes.
Dauguma triglinių arba jūrgaidinių Triglidae šeimos atstovų gyvena atogrąžų jūrose, kur spalvingų žuvų netrūksta ir be jų. Viena iš gražiausių ir keisčiausių Baltijos jūros žuvų šiai šeimai priklausantys raudonasis jūrgaidis Chelidonichthys cuculus ir gelsvasis jūrgaidis Chelidonichthys lucerna, deja, prie Lietuvos krantų labai reti. Triglinių šeimos žuvys gali ropinėti dugne ir todėl turi savotiškus ramsčius-pelekų išaugas. Labiau išskleisti krūtininiai pelekai padeda aptikti grobį, nes jūrgaidžiai minta vėžiagyviais, moliuskais, dygiaodžiais, dugno žuvimis ir panašiu maistu. Reikėtų pasakyti, kad jūrgaidžiai negieda. Nors ištraukti į krantą kai kurie skleidžia garsus. Bet labiau panašius į varlės.
Jei kas galvoja, kad drakonai būna tik pasakose, labai klysta. Jūrų drakonas Trachinus draco priklauso drakoninių Trachinidae šeimai. Paplitęs Šiaurės Atlanto, Viduržemio, Juodosios, Šiaurės jūrų priekrantėse, Baltijos jūros vakarinėje dalyje. Kūno dydis yra iki 30–45 cm ilgio. Galva panaši į buožgalvio, žiotys nukreiptos į viršų, įstrižos, akys išsprogusios. Gyvena ant dugno, kur minta bestuburiais ir smulkiomis žuvimis, kurias neretai susimedžioja įsirausęs į smėlį ir staigiai puldamas aukas. Jūrų drakonai ant žiaunadangčių aštrių išaugų ir pirmojo nugaros peleko dyglių pagrindo turi nuodingas liaukas, kurių išskiriami neurotoksinai ir hemotoksinai pavojingi žmonėms. Šiuo metu stebimas ypatingas jūros drakonų pagausėjimas Juodosios jūros pakrantėse. Nevažiuokite į Krymo paplūdimius – galite užminti miną arba priekrantės smėlyje pasislėpusį jūrų drakoną.
Cetomimiformes būriui ir mažaakių banginukių arba banginžuvių Cetomimidae šeimai priklausančios žuvys yra viena didžiausių gamtos keistenybių. Šią šeimą sudaro 9 gentys ir 20 rūšių, nors veikiausiai tokių žuvų rūšių būtų ir daugiau, tiesiog jos dar nerastos, kadangi kai kurios aptinkamos iki 4 kilometrų gylyje. Tačiau ne tik šis faktas trukdo mažaakes banginukes aptikti, nes Cetomimidae šeimos atstovių patinai ir patelės skiriasi iki tokio lygio, kad mokslininkai tik šio amžiaus pradžioje pagaliau suvokė, kad tai yra ne skirtingos žuvys, identifikuoti jas pagaliau pavyko atlikus DNR tyrimus. Negana to, netgi Cetomimidae jaunikliai lig tol būdavo klasifikuojami kaip visiškai kitos rūšys. Kokios jos skirtingos matosi nuotraukoje, kur iš viršaus į apačią yra tos pačios rūšies jauniklis, patinas ir patelė.
