O čia tai bent 013

Vokietijoje Konstancos mieste ichtiologai atliko vieną labai įdomų eksperimentą. Mokslininkai į didelį baseiną paleido kelis šamus ir nemaitino jų ilgą laiką. Po to alkaniems plėšrūnams buvo pasiūlyta žuvelė – visiems viena. Ir dar visiškoje tamsoje. Galvojate, jog šamai puolė ir tuojau pat sudorojo šią auką? Nieko panašaus. Ūsočiai medžiojo neskubėdami ir tik po ilgo laiko vienas jų pagaliau pasisotino. Tačiau esmė ne kiek laiko jie bandė pagauti žuvį, o kaip. Žuvelė galėjo kurį laiką plaukioti po baseiną nepastebėta, bet tik iki to laiko, kol neprisiartindavo maždaug per pusmetrį prie kur nors kampe tūnančio šamo. Tuomet plėšrūnas pajusdavo auką, bet iš karto jos nepuldavo. Jis neskubėdamas pajudėdavo iš vietos ir pradėdavo plaukti paskui. Įdomiausia tai, jog šamas labai tiksliai atkartodavo visą žuvies plaukimo trajektoriją, tartum sekdamas mokslininkams nepastebimu keliu. Net jei auka gerokai atitoldavo nuo ūsočiaus, tai jo netrikdė ir plėšrūnas toliau nuostabiai tiksliai plaukė jai pavymui. Galiausiai šamas priartėjo tokiu atstumu, jog jam pakako vieno nedidelio šuolio, kad žuvis pradingtų plačioje grobuonio gerklėje... Šis bandymas buvo pakartotas keletą kartų ir visuomet šamai elgdavosi taip pat. Ichtiologai padarė išvadą, jog toks elgesys patvirtina faktą, kad šamai labai jautriai reaguoja į praplaukusios potencialios aukos sukeltą vandens turbulenciją ir gali ją jausti netgi praėjus kuriam laikui. Taip pat mokslininkai neatmetė ir kitos išvados – šie plėšrūnai galbūt jaučia ir nuo žuvies sklindančius feromonus, t. y. tam tikrą kvapą, kuris chemiškai keičia vandens sudėtį ir taip palieka praplaukusios aukos pėdsaką. (1 pav.)

Stebint akvariumuose šamus, buvo pastebėta, kad ilgieji jų ūsai praktiškai nevaidina jokio vaidmens ieškant maisto. Pagrindiniai lytėjimo organai pas šiuos plėšrūnus yra keturiuose mažesniuose ūsuose, kurie išaugę po apatine žabtų dalimi. Mokslininkai pastebėjo, kad bandydamas rasti ėdamą daiktą, šamas stengiasi užplaukti virš jo, kad galėtų šiais ūseliais patikrinti ar jis iš tiesų ėdamas. Netgi žuvelę tamsoje ūsočius neretai bando atakuoti iš viršaus į apačią, nes užplaukia virš aukos, kad tiksliai nustatytų jos buvimo vietą. (2 pav.)

Nors tai atrodo gana fantastiškai, bet kai kurie faktai leidžia spėti, jo šamai gali nustatyti netgi... vandenyje esantį metalą. Žvejams verta pagalvoti, ar ūsuočiai vieninteliai tokie gudrūs ir ar kitos žuvys, kurios staiga išspjauna mūsų siūlomą masalą, taip elgiasi irgi pajutusios metalinį kabliuką. Tačiau dabar kalbame apie šamus. Prancūzijoje akvariume ilgą laiką gyvenęs šamas visiškai nereagavo į ten buvusią nuskendusią medžio šaką. Jis kuo ramiausiai glaustėsi prie jos, slėpdavosi šalia. Tačiau įdėjus į tą patį akvariumą metalo strypą, šamas prie jo net nesiartindavo. Kuomet tą strypą mokslininkai bandydavo padėti arčiau plėšrūno, ūsuotis kuo greičiau nerdavo tolyn. Ichtiologams kilo mintis, kad galbūt šamas alergiškai reaguoja į tokį neįprastą jo gyvenamomis sąlygomis (turima omenyje, ir laisvėje) daiktą. Tiksliau, jis elektrolizės būdu jaučia metalą, nes vandenyje jo gleivėse esančios rūgštys susijungusios su metalu išgauna elektros iškrovą. Aišku, labai mažą, mums nejuntamą, tačiau to pakanka, kad pats šamas suprastų, jog čia yra metalas. (3 pav.)

Daug kas yra girdėjęs apie elektrinius ungurius. Tačiau ir šamai gali gerokai pakratyti žvejį. Tarkim, šamažuvių (Siluriformes) šeimos atstovai. Paskaičiuota, kad pasiekęs metro dydį Afrikietiškas šamas Malapterurus electricus išgauna 350 voltų įtampą. Tai jau visai nemažai... (4 pav.)

Ichtiologai paskaičiavo, kad žuvys per visą savo gyvenimą maisto paieškoms bei jo vartojimui skiria nuo 10 iki 48 proc. laiko. Kaip matote, tai – labai nevienodas laikotarpis, nes vienos žvynuotosios kone pusę savo gyvenimo nieko daugiau neveikia, o tik ėda, kitos šiam užsiėmimui teikia kur kas mažesnį dėmesį. Kaip taisyklė, gerokai ėdresnės yra dienos metu aktyvios žuvys bei tos, kurių gyvenimo ciklas būna trumpas. Pastarosios dažniausiai užauga nedidelės. Išimtis yra augalėdės žuvys, kurios gali pasiekti solidų dydį bei svorį, nors jų vartojamas maistas nėra toks kaloringas ir jo suėsti prisieina labai daug. Tai lyg savotiški vandenų galvijai, nuolat rupšnojantys vandens augalus arba (ir) dumblius. Vienas iš pavyzdžių gali būti mūsų vandenyse introdukuotas baltasis amūras. (5 pav.)

Mokslininkų teigimu, toliau nei už 100 m esantis maistas vandenyje gali būti aptiktas tik uoslės dėka. Bet tai sugeba tik kai kurios žuvų rūšys. Įdomiausia, kad pagal savo gyvenimo būdą jos yra labai skirtingos. Tokios gali būti ir planktonofagės, ir aktyviai medžiojančios plėšrūnės. Mūsų vandenyse iš pirmosios grupės galima rasti tik syką arba plačiakaktį, antrosios atstovų yra gerokai gausiau: sterkai, ešeriai ir salačiai. Tiesa, tokiai orientacijai būtina sąlyga yra srovė, kurios dėka šios žuvys gali suuosti, kad „ten kažkur“ yra maisto šaltinis. (6 pav.)

25–100 m atstumu žuvims „įsijungia“ vienas iš jutiminių organų sistema – klausa. Minėtu minimaliu nuotoliu į maisto šaltinį reaguoja jau daugelis mūsų vandenų taikiųjų žuvų ir visos plėšrūnės. Nuo 5 iki 25 m žuvys ima „matyti“. Tačiau tai – sąlyginis dalykas, kuris labai priklauso nuo vandens skaidrumo, paros laiko ir, be abejo, žuvų rūšies. Visgi skaidriame vandenyje visos žvynuotosios puikiausiai regės ant kranto stovintį žveją, žinoma, jei tik jis papuls į jų akiratį. Nuo iki 5 m atstumu papildomų jutiminių organų orientuojantis į maistą žuvims neprireikia, bet šiuo atveju uoslė atsidurs antrame plane ir žvynuotosios prioritetą atiduos regėjimui. Dar mažesniu atstumu (0,25 – 1 m) jau pilnai ima funkcionuoti šoninė linija ir išoriniai skonio organai, kurie, bent jau mūsiškių žuvų, yra ant žiaunų dangtelių kraštų. (7 pav.)

Nuo 0,25 m žuvys labiausiai pasitiki savo rega, nes žvynuotosios jau sugeba labai tiksliai sukoncentruoti savo dėmesį į konkretų daiktą, net jei jis yra ir labai smulkus. Tačiau tokiu nuotoliu nemažą vaidmenį aptinkant maistą ima vaidinti dar ir elektroreceptorinė sistema, cheminę aplinkos (ar to objekto) sudėtį nustatantys organai, lytėjimas, visu pajėgumu funkcionuoja išoriniai skonio organai. Nulinė riba – kuomet žuvis ragauja masalą. Dabar ji pasitiki tik savo skoniu ir, kažkuria prasme, lytėjimu. Šiuo metu vyksta ekstraoralinis ėdesio patikrinimas. Tai reiškia, kad žvynuotoji liečia maistą lūpomis, galvos priešakiu, o kai kuriais atvejais – ir pelekais.(8 pav.)

Sugriebusi į gerklę maistą (ar masalą) žuvis nepuola tuojau pat jo ryti. Jei kažkoks daiktas atsidūrė žuvies nasruose, dar nereiškia, kad jis sėkmingai nukeliaus į jos skrandį. Dabar ji maistą ragauja (intraoralinis patikrinimas) pasitikėdama savo skonio bei gerklėje esančiais lytėjimo receptoriais. Nors ėdesys ir atitiko visus lig tol žuvies jutiminių organų keliamus reikalavimus, bet paskutiniu momentu jis vis tiek gali būti išspjautas, nepaisant netgi to, kad šis maistas iš tiesų yra priimtinas žuvies skrandžiui. Paprasčiausiai, giliai gerklėje esantis kąsnis gali žvynuotajai pasirodyti neskanus. (9 pav.)

Kai kurios žuvys (karpis, karšis, kuoja, lynas) maistą ilgai laiko gerklėje dar ir todėl, kad galėtų atsikratyti jį aplipusio dumblo arba, siurbiant ėdesį nuo dugno, į gerklę papuolusio detrito pertekliaus. Kita vertus, žvynuotosios yra tikros gurmanės. Tai įrodo tas faktas, jog kuo patrauklesnis joms yra maistas, tuo ilgiau žuvys jį čiaumoja. Pavyzdžiui, karpis gali skanų baltyminį kukulį burnoje išlaikyti iki 15 s. ir tik po to praryti. Lynai ir kuojos dažniausiai elgiasi kitaip – jie palaiko gerklėje maistą kelias sekundes, išspjauna, vėl pačiumpa, vėl išspjauna ir galop, po kelių tokių bandymų, jį nuryja. Ir tai visai nereiškia, kad tas kąsnelis jiems pasirodė kažkuo įtartinas (žvejų nuomonė yra visiškai priešinga), netgi atvirkščiai – jis yra labai gardus. Žinoma, būna dienų, kada žuvys iš tiesų nenoriai maitinasi ir į bet kurį masalą žiūri su tam tikru atsargumu. Tokiais atvejais jos irgi ilgai ragauja, bet, priešingai ankstesniajam atvejui, maistą ne ryja, o pačiaumojusios išspjauna. Taip pat atsitinka, kai masalas joms pasirodo neskanus. Tik šį sykį ėdesio čiaumojimas tetrunka vos 1–2 s. – tiek laiko pakanka, kad kuoja arba karšis jo atsisakytų. Kartais toks maistas net nepasiekia burnos, kadangi jau ekstraoraliniame etape žuvis nusprendžia, kad tai ne jos skrandžiui skirtas patiekalas. (10 pav.)