O čia tai bent 003

Didžiojo nilinio ešerio (Lates niloticus) apgyvendinimas Viktorijos ežere yra vienas dažniausiai minimų neigiamo svetimų rūšių introdukcijos poveikio ekosistemoms pavyzdžių. Ši rūšis buvo introdukuota Viktorijos ežere XX a. 6-tą dešimtmetį.  Nuo tada šie niliniai ešeriai gaudomi kaip verslinės žuvys, tačiau yra ir mėgstamas žvejų mėgėjų žūklės objektas. Ši rūšis siejama su kelių šimtų vietinių rūšių išnykimu ar beveik išnykimu. Nilinis ešerys natūraliai gyvena tokiose upėse, kaip Kongas, Nilas, Senegalas, Nigeris, tokiuose ežeruose, kaip Voltos tvenkinys, Čadas, Turkana ir kt. Aptinkama ir sūrokuose vandenyse, pvz., Marjuto ežere netoli Aleksandrijos (Egiptas). Tai – viena didžiausių gėlavandenių žuvų, nes didžiausias jų ilgis būna iki 2 m, o sveria iki 200 kg.


2007 m. D. Britanijoje keturi žvejai sugebėjo pagauti milžinišką lašišą, kuri gali tapti pačia stambiausia šalyje pagauta lašiša. Jos ilgis siekė 1,4 m, o svoris – apie 45 kg. Dėl tokio dydžio žvejai juokaudami lašišą praminė Lokneso pabaisa. Norėdami ją ištempti į krantą žvejai su žuvimi kovėsi apie vieną valandą. Paskutinis didžiausios lašišos rekordas oficialiai užfiksuotas dar 1922 m. – tuomet žuvis svėrė 22 kg. Lyginant su dabartine galiūne, tai tebuvo „žuvytė".


Tiesa yra ta, kad žuvims vandens visada patenka į akis. Žinoma, jo nepatenka už akies obuolių, bet kontaktuoja su pačiomis akimis. Žuvų fiziologijos ekspertas Richardas Brillas, dirbantis Virdžinijos universiteto institute, teigė, kad žuvys neturi vokų. Tai reiškia, kad jos nemirksi ir net neužsimerkia. Niekada. Vienintelė išimtis yra rykliai, kurie turi „mirkčiojančią plėvę“, dėl kurios rykliai gali užsimerkti, nes tokia membrana veikia kaip akių vokai. Minėta plėvė rykliams akis uždengia, kai šie maitinasi. Vis dėlto, kitoms žuvims į akis vandens patenka. Bet ar joms skauda, kai esama kontakto tarp vandens ir akies obuolio? Visiškai ne, teigė Brillas: „Tokia akių funkcija išsivystė per labai ilgą laiką. Tai galima palyginti su tuo, kai žmonėms į akis patenka oro. Taigi, žuvims, patekus į akis vandens, neskauda taip, kaip žmonėms, patekus į akis oro.“


San Paulo universiteto ichtiologai padarė sensacingą atradimą: dviejuose šuliniuose Žajibo miesto apylinkėse jiems pavyko sužvejoti aklą žuvelę, kuri laikoma piranijų prosenele ir kurios amžininkai bei giminaičiai išmirė prieš milijonus metų. Tyrinėtojai, vadovaujami daktaro Cristiano Moreiros, po kruopščių tyrimų, kurių metu buvo ieškoma požeminio vandens gyslose gyvenančių mokslui nežinomų guvūnų, į paviršių iškėlė net 32 žuveles, kurios laikomis gyvomis iškasenomis. Characinų (Characiformes) būriui priklausanti Stygichtys typhlops pirmą kartą buvo aptikta Žajibo miesto šulinyje 1962 m., o po to buvo laikoma išnykusia. Dabar, kai aptiktos kelios dešimtys šių žuvų, mokslininkai prašneko, kad tai – vienintelė iš priešistorinių laikų mus pasiekusi Pietų Amerikos žuvis. Po žeme gyvenanti žuvelė, kurią vadinti iškasena, yra akla, jos kūnas pusiau skaidrus, blyškiai rožinės spalvos, oda – be pigmentacijos. Gyvos iškasenos arealas – tai 25 km ilgio vandeningas žemės plutos sluoksnis Žajibo miesto regiono gelmėje.


Klounžuvės gali „vaikščioti“ ir tykoti grobio jūros dugne, pasinaudojant žemyn nukreiptais krūtinės pelekais. Nepaisant savo mažo ūgio, jos yra gana žiaurios plėšrūnės, kartais net kanibalės. Kad suviliotų grobį, klounžuvės naudoja savo pailgą peleką galvos viršuje, kuris primena slieką. Nelaimėliui priartėjus, žuvis išplečia savo žiaunas taip, kad gali suryti savo dydžio auką. Mokslininkai tikina, kad klounžuvės turi greičiausią kirtį iš visų stuburinių. Jų nasrai gali išsiplėsti kulkos greičiu, ir tai vyksta vidutiniškai 800 kartų tankesnėje terpėje nei oras.


Vienas Tailando žvejys gerokai suglumo pamatęs, kas spurda ant jo meškerės kabliuko. Internete sparčiai populiarėja vaizdo siužetas apie neaiškų gyvį, sužvejotą vienoje Tailando upėje. Padaras panašus į plokščią žuvį (plekšnę, rają ar pan.), tačiau ataugas, kurios panašios į 4 kojas – dvi trumputes po pilvu ir dvi ilgesnes galinėje kūno dalyje. Daugelis mačiusiųjų filmuotą medžiagą spėja, kad žvejui ant tilto galėjo užkibti vadinamoji žuvis-šikšnosparnis (batfish). Tai – šikšnosparninių žuvų šeimos individas. Žuvys-šikšnosparniai tokiomis „kojomis“ vaikšto dugnu atsispirdama kojų pavidalo pelekais. Tokios žuvys gyvena šiltuose ir ramiuose jūrų vandenyse. Šios žuvys iš tikrųjų turi į kojas panašius plaukmenis ir ilgoką uodegą. Tiesa, kokios konkrečiai rūšies jūrų šikšnosparnį pavyko ištraukti Tailando žvejui, pasakyti sunku.


Nėgės (Petromyzontiformes) kartu su miksinomis (Myxiniformes) yra primityviausi šiuo metu gyvenantys stuburiniai gyvūnai. Nėgės kūnas cilindriškas, ilgas, be žvynų ir labai gleivėtas, kūno šonuose yra 7 poros žiauninių angų. Jos skeletas, kurio ašis – chorda, yra kremzlinis, ji neturi tikrų žiomenų, o tik piltuvo formos prisisiurbiamąją burną. Burnoje ir ant liežuvio yra pavienių arba grupėmis išsidėsčiusių raginių dantų, kuriais ji pragraužia aukos odą. Nėgės dažniausiai – parazitai, minta kitų gyvūnų krauju ir kūno skysčiais, tačiau yra dvi jų gyvenimo būdo formos: parazitinė migracinė ir sėslioji, kai nėgė visą gyvenimą praleidžia upėje ir minta detritu. Neršia gėluose vandenyse ir po neršto žūva. Pasaulyje yra tik apie 40 nėgių rūšių (4 aptinkamos pietiniame pusrutulyje, visos kitos – šiauriniame). Lietuvoje šiuo metu randamos 2 rūšys: upinė nėgė (Lampetra fluviatilis) ir mažoji nėgė (Lampetra planeri). Mažoji yra sėsli, gyvena mažuose upeliuose, suaugusių individų ilgis siekia 10–16 cm. Upinė nėgė yra anadrominis migrantas – iš jūros atplaukia neršti į upių sraunumas. Jūroje užauga iki 25–50 cm, minta parazitiniu būdu, t. y. siurbia lašišų, menkių, žiobrių ir kitų žuvų kraują.


Afrikinis šamas (Clarias gariepinus) – šamų plėšikų (Clariidae) šeimai priklausančios žuvys, sugebančios kvėpuoti oru ir vaikščioti sausuma. Afrikiniai šamai sutinkami visoje Afrikoje, Viduriniuose Rytuose, kur jie natūraliai gyvena gėlo vandens upėse ir ežeruose. Tai – naktinės plėšriosios žuvys. Minta medžiodamos kitas, mažesnes žuvis. Savo ganėtinai didelės burnos dėka šamas gali praryti santykinai didelį grobį – žinoma atvejų, kai šamų aukomis tapdavo vandens paukščiai. Afrikinai šamai yra labai gyvybingos žuvys, kurios sugeba išgyventi itin sudėtingomis sąlygomis. Afrikoje, kurioje nuolat kyla sausros ir išdžiūsta upės bei ežerai, šios žuvys išlipa į krantą ir sausuma nukeliauja į kitus vandens telkinius, esančius iki 4 km atstumu. Jos geba ropoti sausu paviršiumi, kas leidžia išgyventi pasišalinant iš džiūstančių vandens telkinių, gali ilgą laiką tarp lietaus sezonų gyventi sekliame negilių vandens telkinių purve.


Kai žuvis apibūdinama kaip „galinti judėti sausumoje“, „laipioti medžiais“ ir „ryti paukščius bei kitas žuvis“, dauguma greičiausiai įsivaizduoja fantastinius filmus apie mutantes piranijas ar „Jūros periodo parką“. Tačiau iš tiesų tai jau yra realybė, su kuria susiduria Australijos gyventojai. Ši neįtikėtina žuvis yra vadinama laipiojančiu ešeriu (climbing perch) ir ji, anot Australijos mokslininkų, tikrai gali įsiropšti į medį ir netgi praryti nedidelį paukštį. Mokslininkus labiausiai stebina, kad šios unikalios žuvys gali dienas ar netgi savaites būti sausumoje, nes turi specialiai tam pritaikytus kvėpavimo organus. Sausesniu laikotarpiu jos gali išgyventi įsikasusios į purvą. Ši gėlavandenių žuvų rūšis netgi prisitaikė gyventi sūriame vandenyje. Tačiau gamtosaugininkams didžiausią nerimą kelia tai, kad šios parazitinės žuvys jau pasiekė Torreso sąsiaurį bei Kvinslando salų vandenis ir gali padaryti žalos vietinei ekosistemai.


Baltasis amūras (Ctenopharyngodon idella) – karpinė žuvis visame pasaulyje išpopuliarėjusi dėl savo mitybos įpročių, kurie ypač pasitarnauja siekiant apsaugoti vandens telkinius nuo per didelio užžėlimo. Ši žuvis kilusi iš Azijos, kur natūraliai paplitusi dideliuose ežeruose ir upėse. Suaugusių amūrų racioną beveik išimtinai (95%) sudaro makrofitai (aukštesnieji vandens augalai), tačiau retkarčiais šios žuvys pasimėgauja ir gyvūninių maistu. Tai – viena iš didžiausių karpinių žuvų, užauganti iki 30–50 kg svorio ir daugiau nei 1 m ilgio. Natūralaus paplitimo areale (Amūro baseine) baltieji amūrai vidutiniškai išgyvena nuo 5 iki 11 metų, tačiau kai kurie individai gali pasiekti ir 15 metų amžių, o, pavyzdžiui, Šiaurės Dakotoje buvo sugautas individas, kurio amžius siekė daugiau nei 33 m.