Nors ir žvynuotos, bet labai intelektualios
Ne sykį rašiau, kokios protingos žuvys. Tačiau randu vis naujų faktų, kurie įrodo, kad mūsų suvokimas apie žvynuotųjų intelektualinius gebėjimus labai dažnai neatitinka realybės. Paniekinantys posakiai, kad kvaila kaip plekšnė arba bukas kaip kilbukas, yra veikiau žmogiškojo ego pervertinimas. Nusileiskime žemiau (ir giliau) ir pamatysime, kad toli gražu nesame patys sumaniausi bei gudriausi šioje planetoje.
Šio straipsnio net nepradėčiau, jei išdėstyti faktai nebūtų tiesiogiai ar ne visai tiesiogiai susiję su meškeriojimu. Galbūt rašinys paaiškins, kodėl kartais žuvys kimba geriau, kartais blogiau, o kitąsyk, kada, regis, turėtų be atodairos ryti žvejų siūlomus masalus, jos visiškai atsisako tai daryti.
Todėl ir pasakojimo herojės bus pelekuotos, uodeguotos ir, kaip minėjau, be galo protingos mūsų vandenų gyventojos.
Neskaniausi masalai – blizgės
Na, gal šiek tiek perdedu, nes netgi žuvų intelektą tyrinėjantys mokslininkai susiskaldę į dvi grupes. Vieni jų yra antropomorfizmo (antropo...+ gr. morphe – forma) šalininkai, kurie žvynuotosioms priskiria kone žmogiškąsias aplinkos suvokimo savybes. Šių zoopsichologų nuomone, žuvys turi puikiai išvystytą regimąją, girdimąją ir jutiminę atmintį, jų poelgiuose įžvelgiamos logikos apraiškos.
Antrieji į visa tai vertina skeptiškai. Vadinamieji bihevioristai (angl. bihaviour – elgsena), kaip ir pridera šios krypties atstovams, teigia, kad žuvų elgsena yra tarsi užprogramuota gamtos, kas bus tik paprasčiausi refleksai ir instinktai, elementaria logika čia net nekvepia. Žodžiu, žvynuotų sutvėrimų smegenų ląstelės, kurios atsakingos už bet kokius protinius gebėjimus, neišsivysčiusios.
Dar praeito amžiaus pabaigoje JAV atliktas eksperimentas su lydekomis. Didelis kiekį plėšrūnių mokslininkai suleido į nemažą tvenkinį, kur joms buvo sudarytos natūralios sąlygos, išskyrus tai, kad maisto vandenyje lydekos turėjo ne itin daug. Kuomet žuvys apsiprato, jas pradėjo gaudyti spiningu blizgėmis ir guminukais.
Suprantama, kad alkanos plėšrūnės masalus čiupo daug nedvejodamos. Tačiau taip tęsėsi neilgai. Po kurio laiko kibimų skaičius ėmė mažėti, kol galiausiai siūlomus vilioklius grobuonės ėmė visiškai ignoruoti. Tiesa, masalai naudoti be kabliukų, todėl lydekos negalėjo jausti skausmo, ką galima būtų susieti su instinktyvia reakcija į vilioklius.
Įdomu tai, jog šios plėšrūnės daug anksčiau nustojo kibti ant blizgių, o guminukus čiupo kur kas ilgiau.
Mokslininkai nusprendė, kad lydekos, žmogiškai kalbant, perprato apgaulę ir veltui neeikvojo energijos. Be to jų skonio receptoriai greičiau pajuto geležies „skonį“, o dėl silikono žuvys dar kurį laiką nebuvo tokios tikros.
Ar ešerys protingesnis už žmogų?
Dar gudresni pasirodė ešeriai. Į didžiulį akvariumą ichtiologai pripylė vandens ir jį pertvėrė stiklu. Į abi akvariumo dalis paleido po būrį ešerių. Kadangi stiklas skaidrus, žuvys galėjo vienos kitas puikiausiai matyti.
Vėlgi buvo panaudoti įvairūs dirbtinės kilmės masalai – ešeriams siūlė blizges, guminukus ir voblerius, tačiau tik vienodus jų modelius ir tik vienoje akvariumo pusėje plaukiojantiems ešeriams. Beje, šįsyk viliokliams kabliukų nenusegė, o sumeškeriotas žuvis paleisdavo atgal, iš kur jos pagautos.
Kaip ir pirmuoju atveju, po kurio laiko ešeriai ėmė palaipsniui ignoruoti vilioklius. Kadangi akvariumo gyventojus galima buvo stebėti, mokslininkai pamatė, kad plėšrūnai netgi baidėsi praplaukiančių pro šalį masalų.
Bet čia tik viena eksperimento dalis, iš kurios išaiškėjo, kad ešeriai įsiminė nevalgomus ir jiems skausmą suteikiančius vilioklius, kurių ėmė vengti.
Po to tais pačiais masalais pradėta gaudyti kitapus stiklo esančias žuvis. Dideliam nustebimui, jos... nekibo visiškai. Kiek bebandė – nesugundė nė vieno ešerio.
Tai, kad žuvys išskiria į aplinką medžiagas, kurios tarsi perspėja gentaines „Atsargiai, pavojus!“, yra žinoma seniai. Tačiau šį kartą atskirti stiklu ešeriai išmoko pamoką vizualiai, nes jie neturėjo kitokio kontakto su gaudomomis ir paleidžiamomis atgal žuvimis.
Kada plėšrūnus vėl ėmė žvejoti, bet jau kitais įvairių masalų modeliais, jie ir vėl kibo. Tačiau kaip ir ligi tol, tik kurį laiką, kol neįsitikino, kad čia joks maistas, bet vien skausmą suteikiančios maisto imitacijos.
Taigi, kaip supratote, ešeriai mokėsi iš svetimų klaidų. O juk žmonėms tokie dalykai dažniausiai nebūdingi...
Kaip lydeka pamilo karosą
Neskanu, tai neskanu, juolab, kada chemoreceptoriai išsivystę iki tokio lygmens. Galima pasiūlyti natūralų ėdesį. Ir pasiūlė...
Eksperimentas buvo labai panašus į ką tik minėtą, tačiau dabar vienoje stiklo pusėje plaukiojo lydeka, o kitoje – karosas. Suprantama, kad praalkusi plėšrūnė puolė jai žinomą auką. Deja, atsimušė galva į stiklą. Bandė dar ir dar sykį, tačiau nesėkmingai. Lydeka pradėjo ramintis ir išpuolius kartojo vis rečiau. Galiausiai susitaikė su tuo, kad neriant link karoso tik suskaus galvą, todėl neverta...
Mokslininkai stiklą pašalino. Deja, plėšrūnė nusprendė geriau jau kęsti alkį nei skausmą – karosas meiliai glaustėsi lydekai palei šoną, o pastarajai buvo vis vien.
Turbūt nereikia turėti Einšteino IQ suvokimui, jog stambi žuvis užaugo todėl, kad sugebėjo daug kartų išvengti meškeriotojų paspęstų žabangų. Ir ją sunkiau pagauti, nes savo gyvenime mačiusi, gal ir ragavusi daugybę masalų. Galbūt netgi ne sykį buvo užkibusi, tačiau nutrūko arba ją žvejai paleido.
Todėl ten, kur plaukioja daug didelių žuvų, galima pagalvoti, kad jų apskritai nėra, nes suvilioti rekordinio dydžio egzempliorius gerokai sudėtingiau nei jauniklius.
Kai kurių mokslininkų nuomone, žuvys pavojų gali sieti nebūtinai tik su masalais, bet ir su aplinkybėmis, kurios susiklosto, kada tie viliokliai joms siūlomi. Aišku, dabar kalbu apie tas šilto ir šalto mačiusias žvynuotąsias.
Kaip to pavyzdys gali būti žvejybos metu į vandenį krentantys žmonių šešėliai. Arba pro skaidrų vandenį krante besimatantys meškeriotojų siluetai. Ak, taip, ir garsai, tarkim, trepsenimas kojomis, šūkavimas žūklavietėje. Aš kol kas kalbėjau tik apie jutiminę ir regimąją žuvų atmintį, nereikia pamiršti ir girdimosios...
Kodėl kimba Vilčinskui?
Bet dabar norėčiau šiek tiek dėmesio skirti „geriems“ garsams, kurie žvynuotosioms sukelia malonias emocijas.
Veikiausiai vaikystėje laikėte namuose akvariumines žuveles ar ne? Pamenat, kaip jas maitinant pakakdavo pastuksenti pirštu į akvariumo stiklą, kad žuvys susirinktų viename indo kampe? Turbūt turėjote gupijas, guramius ar „balerinas“? Tačiau lygiai tokios pačios reakcijos sulauktumėte iš dyglių, raudžių arba karosų. Taip rašau, kadangi mano laikytos žuvys buvo ne vien egzotinės.
Tačiau aš nesu ichtiologas, o jie tvirtina, kad tam tikrų rūšių žvynuotosios teigiamai reaguoja į atitinkamas melodijas. Tarkim, karpinės žuvys mėgsta lengvą klasikinę muziką, lydekos įdėmiai klausosi jaunimui šiurpą sukeliančios populiariosios estrados, o šamai gerai jaučiasi grojant rokui.
Tiesa, mokslininkai neatsako, kodėl vienos žuvys turi potraukį vienokiai, o kitos – kitokiai muzikai. Aš irgi neatsakyčiau, kadangi nesu žvejojęs grojant Šopenui kuojų ar Štrausui karšių, nesu gaudęs pagal Žvagulio ar Vilčinsko dainas lydekų... Nebent šamus su kvakle, jos sukeltas garsas gal šiek tiek ir panašus į akcentuotą roko ritmą.
Spėju, kad tai susiję su vibracija, kuri persiduoda į vandenį. Tačiau ką toji vibracija primena žuvims? Tai, jog akvariumuose laikomas, galbūt ir gyvenančias laisvai žuvis galima įpratinti rinktis į tam tikrą jaukinimo vietą grojant atitinkamai melodijai, nustatyta tiksliai, čia tas pats kaip barbenimas pirštu į akvariumo stiklą.
Hm, suku galvą, ką turi bendro estrada ir lydekos... Kadangi truputį pažįstu Vilčinską, o jis kaip tik dažniausiai ir žvejoja lydekas, reikės paklausti. Kai sužinosiu atsakymą, būtinai parašysiu...
Romualdas Žilinskas
